Visuose šaltiniuose, kur aprašoma Raudonės pilis, minimas ir ją supantis XVI amžiuje įkurtas parkas su tvenkiniais, medžių alėjomis, daugiakamiene liepa, vėtrų apdaužytu storiausiu Lietuvoje kaštonu, šimtamečiais ąžuolais, iš kurių žinomiausias – legendomis apipintas Gedimino ąžuolas. Prieš keletą metų neatlaikęs metų naštos ir nuvirtęs galiūnas vis giliau smenga į žemę ir tręšta. Tačiau dabar sužibo viltis šį ąžuolą prikelti naujam gyvenimui.
Niekam nereikalingas
Gedimino ąžuolą gausiai lankė vykstantieji panemunių keliu. 2011 m. nuvirtęs ąžuolas buvo minimas įvairiose legendose: vienoje teigiama, kad šioje vietoje nukautas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, kai 22 dienas nesėkmingai bandė užimti Bajerburgo pilį, kitoje pasakojama, kad kunigaikštis, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą šioje vietoje puotavo.
Ąžuolui nuvirtus tada Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja dirbusi Daura Giedraitienė siūlė Raudonės seniūnui Česlovui Meškauskui ką nors su juo daryti – galbūt net pakuoti į mažas dėžutes ir pardavinėti į Raudonę atvykstantiems turistams. Tačiau tada nieko neįvyko, ir Gedimino ąžuolas, skaudindamas širdis raudoniškiams ir vis rečiau prisimenamas turistų, apaugo samanomis, tapo jaukiu būstu vabalėliams, o laikas negailestingai trynė jo galingą įvaizdį iš atminties.
Žinoma, su veik 16 metrų aukščio ir nežinia kiek sveriančiu milžinu be plano ne ką nuveiksi – nebent supjaustyti į malkas. Bet žinantiems jo vertę nekiltų ranka to padaryti.
Prieš trejetą metų Gedimino ąžuolas buvo prisimintas Panemunės pilyje – dailininkas, architektas Mantas Maziliauskas, kuris vaikystėje vykdamas į tėčio tėviškę Šilutę dažnai sustodavo prie šio ąžuolo ir puoselėjo jam sentimentus, pabendravęs su D. Giedraitiene sugalvojo idėją, kaip būtų galima šį ąžuolą išsaugoti. Tačiau prireikė daug laiko, kol ši idėja pateikta svarstyti.
Pristatė projektą
Praėjusią savaitę M. Maziliauskas prie nuvirtusio Gedimino ąžuolo pakvietė susitikti žmones, kuriems turėtų rūpėti jo likimas. Susitikime dalyvavo D. Giedraitienė, Raudonės seniūnas Č. Meškauskas, Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis bei vyr. specialistas Saulius Navlickas, Raudonės bendruomenės pirmininkas Vytas Urbštas.
„Nors projekto mintis gimė prieš kelerius metus, dabar atėjo suvokimas, kad ji išvystyta ir baigta“, – dėl ko projektas pristatomas tik dabar, paaiškino menininkas.
M. Maziliausko aplinkos sutvarkymo ir vietos įženklinimo projektas „Paskambink man“ galėtų tapti precendentu įpaminklinant Lietuvai svarbias vietas ir turėti tęsinį kitose vietose. Raudonėje jau yra vieta ir objektas, kurie turėtų būti išsaugomi dėl memorialinės svarbos. Gedimino ąžuolas virsta šviesuliu, švyturiu, kuriam kūną suteikia atminimas ir šviesaus matymo darna“, – apie projektą sako architektas.
Menininkas siūlo išlikusio ąžuolo kelmo vietoje įrengti stogastulpį, kurio viduje būtų patalpinti senojo ąžuolo kamieno fragmentai, o išorinė skraistė sudaryta iš stygų, kurios skambėtų nuo vėjo gūsių ar žmonių prisilietimų. Per stygas būtų puikiai matomas viduje esantis ąžuolas, o stygos ir stogelis apsaugotų medį nuo oro sąlygų, lietaus. Visa kompozicija – apšviečiama iš apačios. Tai būtų lyg šviesulys, švyturys, pasitinkantis keliaujančius pro šalį. Būtų galimybė keisti apšvietimą, padaryti jį spalvotą.
Pasak M. Maziliausko, stogastulpio tradicija ypač svarbi Lietuvoje ir turi sakralinę reikšmę, taip pat ir švyturiai – šviesastulpiai, statyti tarp gyvenviečių įvairioms žinioms perduoti. „Šis paminklas galėtų tapti parko žibintu, muzikos nameliu ar koplytėle, o pavadinimas lyg ir šauktų emigracijoje esančiuosius surasti ryšį su Lietuva“, – sako menininkas.
Savo forma stogastulpis gražiai sąveikautų su Raudonės pilies bokštu. Šalia būtų galima įrengti ir informacinį stendą apie šią legendomis apipintą vietą. Panaudojus ąžuolo kamieną paminklui, dar daug jo liktų ir įgyvendinti pradinę idėją – parduoti turistams jo atplaišas.
Kas imsis darbo?
Išklausę projekto autoriaus M. Maziliausko, peržiūrėję skaidres susirinkimo dalyviai sutarė, kad idėja – verta dėmesio ir paminklas galėtų tapti ne tik ryškiu simboliu, bet ir pritraukti turistų į Raudonę.
„Nuolat kalbame apie turizmo vystymo prioritetą rajone, tačiau nieko nedarome. Gal jau laikas ką nors nuveikti? Ir šis projektas tikrai galėtų būti traukos objektas“, – mano D. Giedraitienė.
Kad sumanymas geras, entuziastingai sutiko ir Raudonės bendruomenės pirmininkas V. Urbštas. Iniciatyvos dėl šio projekto įgyvendinimo, ko gero, šiai bendruomenei ir teks imtis – tapti paraiškos teikėja.
Buvo svarstomi įvairūs galimi variantai finansavimui gauti. Pirmiausia nutarta paskaičiuoti projekto pradinę sąmatą – kad ir kokia meninė šio projekto vertė bebūtų, pinigų reikės labai žemiškiems darbams – archeologiniams tyrimams, technikai, medžiagoms, darbininkų užmokesčiui. Projekto autorius – ne tik menininkas, jis ir architektas, atlikęs ne vieną darbą, todėl pažadėjo padėti ir su technine projekto dalimi, o statant objektą užtikrinti nuolatinę priežiūrą ir dalyvavimą darbuose. „Tai meninis objektas. Netgi statant autorius gali keisti sprendimus ar pritaikyti prie esamų sąlygų“, – sako M. Maziliauskas.
Projektą pirmiausia teks parašyti ir ieškoti fondų, iš kurių jis galėtų būti finansuojamas. Tokie projektai gali tikėtis lėšų iš Kultūros tarybos ar Kultūros paveldo departamento, tačiau realiausia galimybė – prisijungti prie savivaldybės pradėto ruošti Raudonės pilies parko atgaivinimo projekto.
Siūlyti nepavėlavo
Aptarta siaurame rate projekto idėja turėtų būti apsvarstyta plačiau – su Jurbarko r. savivaldybės vadovais ir specialistais, Kultūros paveldo departamento darbuotojais.
Šiais metais buvo atrinkti septyni parkai, kurie sulauks Europos Sąjungos investicijų – 4 mln. eurų. Tarp jų yra ir Raudonės bei Panemunės pilies parkai. Atrenkant parkus, kurie pirmiausia turėtų būti tvarkomi Europos Sąjungos lėšomis, buvo atsižvelgta į tai, kiek parkai yra vertingi dėl juose augančių retų medžių rūšių ar sukauptų augalų kolekcijų, ar jie buvo projektuoti garsių architektų, taip pat – kaip gausiai jie lankomi.
Jurbarko rajono savivaldybė dar gegužės mėnesį gavo Aplinkos ministerijos kvietimą teikti projektinius pasiūlymus dėl valstybės projekto įgyvendinimo pagal 2014-2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“.
„Šiuo metu yra parengtos specifikacijos ir paduotos paraiškos. Laukiame agentūros pritarimo, kuris tikrai bus, nes pinigai jau paskirti“, – sako savivaldybės administracijos Infrastruktūros ir turto skyriaus vedėjo pavaduotoja, vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė.
Savivaldybės specialistai ir vadovai jau prieš kelis mėnesius su Raudonės bendruomene aptarė galimus parko sutvarkymo planus, tačiau konkretūs projektavimo darbai dar neprasidėjo, todėl pasiūlymas įpaminklinti Gedimino ąžuolą pačiu laiku.
„Jei bendruomenė siūlys, mes svarstysime, tačiau svarbiausia, kad idėja atitiktų projekto reikalavimus“, – sako G. Gadliauskienė.
Pinigai iš kraštovaizdžio apsaugos programos skirti būtent parkams regeneruoti, pertvarkyti – medžiams sutvarkyti, seniesiems medžiams atgaivinti, apžvalgai pagerinti, melioracijos sistemai rekonstruoti, augalų rūšių įvairovei pagausinti, todėl M. Maziliausko siūlomas projektas gali visai pritikti ir puikiai įsilieti į Raudonės pilies parko sutvarkymo projektą.
Gražios idėjos kartais ilgai bręsta, skinasi kelią į dienos šviesą, sukelia daug diskusijų, bet susiklosčius palankioms aplinkybėms gali būti įgyvendinamos be didesnių kliūčių. Būtų smagu, jei šis atvejis būtų toks, ir po metų kitų keliaujančius palei Nemuną pasitiktų šviečianti ir grojanti skulptūra, kurios viduje įkurdintas Gedimino ąžuolas pasakotų šimtametę istoriją.
Jūratė Stanaitienė
