Kinijos miestų kaimai (angl. urban village) – reiškinys, būdingas didiesiems šios šalies miestams. Iki 1 kv. km užimantys miesto rajonai, tarsi atskiri pasauliai šiuolaikiniuose dangoraižių, betono ir stiklo megapoliuose, savo išskirtinumu, keistumu ir savitumu sužavėję jauną architektą jurbarkietį Vilių Juknevičių.
Paroda
Keliones šiuo metu į pirmąją savo gyvenimo prioritetų vietą iškeliantis vaikinas visada telefonu ar fotoaparatu fiksavo aplinką. Nuotraukose įamžindavo gražius vaizdus ne tik prisiminti – domino miestų architektūra, formos, į aplinką žvelgė ir profesionalaus architekto akimis. Kad fotografijos būtų geresnės kokybės, įsigijo geresnį fotoaparatą.
V. Juknevičius beveik metus gyveno Guangdžou mieste, kur ir buvo padarytos fotografijos, dabar eksponuojamos Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje. Tai pirmas rimtesnis bandymas padaryti meniškas nuotraukas ir pirmoji autoriaus paroda.
„Man pačiam šios nuotraukos labai patiko, turėjau jas kompiuteryje, ir atostogaujant gimtinėje kilo noras tas keistas vietas parodyti ir kitiems“, – sako fotografas. Tarp Viliaus fotografijų yra ir jo brolio Sauliaus Juknevičiaus darbų, kuris fotografija užsiima netgi aistringiau ir profesionaliau ir šiuo metu tebegyvena Kinijoje.
Jurbarko krašto muziejuje fotografijų parodų būna nedažnai, juolab jurbarkiečių autorių, tad pradedančio fotografo noras surengti parodą buvo mielai priimtas – muziejininkai paskolino rėmelius, padėjo pakabinti eksponatus. Žiūrovo akis pasiekia tik nedidelė dalis užfiksuotų vaizdų, bet jie itin įdomūs, ryškiausiai atskleidžia vaizduojamų kaimų savitumą bei išskirtinumą.
Praėjusią savaitę, paskutinį vakarą gimtinėje prieš grįžtant tęsti mokslų į Švediją, parodos autorius pakvietė savo šeimos narius, gimines, draugus, pažįstamus ir visus jurbarkiečius į jaukų parodos pristatymą – arbatos vakarą. Susirinkusiesiems Vilius papasakojo, kaip atsirado nuotraukos, ekrane demonstravo dar daugiau vaizdų iš Kinijos ir pasakojo apie šią šalį bei gyvenimą joje.
„Vienose fotografijose rodau turinį – kaip atrodo gatvė, ką veikia žmonės, tačiau kitose – abstrakcija, keistumas, margumas. Norisi parodyti tik jį, kompoziciją, atkreipti dėmesį į detales neieškant turinio. Tikiuosi, parodos lankytojai tai įžiūrės“, – sako nuotraukų autorius.
Įvairialypė Kinija
Guangdžou – vienas didžiausių Kinijos miestų, kuriame gyvena apie 20 mln. žmonių. Miestas itin sparčiai plečiasi, statomi dangoraižiai, tiesiami keliai, vyksta mažai kontroliuojama urbanistinė plėtra.
Miesto pakraščiuose arba šalia miesto buvusių kaimų gyventojai vertėsi žemdirbyste. Plečiantis miestui žemės buvo paimtos ir apstatytos pastatais, kaimai atsidūrė didžiulio miesto širdyje, centre. Šie miestų kaimai pasižymi nepaprastu tankumu ir aukštumu, gatvelės siauros, tarp aukštų pastatų nuolat tvyro prieblanda, nes žemės nepasiekia saulės šviesa.
Guangdžou gyvenęs ir architektų firmoje dirbęs V. Juknevičius į darbą kasdien eidavo pro vieną iš miesto kaimų – Shipai, kuris jį be galo sužavėjo ir paskatino pasidomėti šiais kvartalais iš arčiau.
„Į tai, kas vyksta šiuose rajonuose, aš žiūriu kaip į gamtą. Nes toks chaosas gali būti sukurtas tik gamtos“, – juokiasi Vilius. Mūsų miestai statomi pagal planus, turi tam tikrą tvarką, o šie kaimai pastatyti be jokios logikos, vyrauja visiška betvarkė. Tai labiausiai ir žavi, nes sparčiai besiplečiant miestui šių rajonų ateitis neaiški – jų gali greit nebelikti.“
Vienas iš fotografijose užfiksuotų miesto kaimų – Shipai užima plotą kaip Jurbarko centras, tačiau jame gyvena mažiausiai 50 tūkst. žmonių. Šis kaimas – pilnas gyvybės, komercijos, veiksmo. Apatinėje Shipai dalyje – daugybė parduotuvių, restoranų, ant šaligatvio gali sutikti dirbantį mėsininką ar stomatologą.
Pasak V. Juknevičiaus, šis kaimas visai mielas – teko dažnai valgyti jo baruose, tad ir pagyventi čia būtų visai nebaisu. Paprastai miesto kaimuose įsikuria į didmiestį atvykę naujakuriai, studentai, nes čia pigiau. Tai – laikina stotelė prieš susirandant darbą, kitą būstą.
Įėjus į šį rajoną iš karto paklysti, gatvelių labirintas toks painus, kad niekada nepavyksta išeiti toje pačioje vietoje. Mašinų čia nėra, viskas pasiekiama pėsčiomis arba dviračiu. Judėjimo pilnos ne tik gatvelės, bet ir balkonai, gyvenimas verda ir ant stogų.
Kitas kaimas – Datang – mažiau žavus. Tai – industrinis rajonas. Gatvės nejaukios, tačiau čia saugu, kaip ir kituose miesto kaimuose. Žiūrint į viršų negali nestebinti gatvių siaurumas, balkonas beveik remiasi į priešingo namo balkoną, todėl visur sudėtos grotos – kad kaimynas nekviestas neužeitų. Saulės spinduliai nepasiekia žemės, tačiau kinai dėl to nesiskundžia: tropinio klimato šalyje šiluma ir šviesa – joks privalumas.
Datange įsikūrusios begalė mažyčių siuvyklų. Siuvėjai atlikusių medžiagų atsikrato paprasčiausiai išmesdami jas pro langą, todėl visos gatvės nusėtos įvairiaspalvėmis skiautėmis. Į antrą dienos pusę jų pūpso jau didžiulės krūvos, kitos supasi ant tarp namų išraizgytų, ritiniais suraišiotų ar tūkstančiais netvarkingų gijų nusidriekusių laidų.
Xian kaimas atsidūrė pačiame didmiesčio centre, todėl sparčiai naikinamas ir griaunamas. Tarp griuvėsių vakarais dar šviečia viena kita lemputė ar džiūsta skalbiniai – ženklas, kad čia dar kažkas gyvena.
Vilius su broliu tuščiais pastatais keliavo lipdami iš vieno buto į kitą 5 ar 6 pastato aukšte, vaizdai užfiksuoti nuo pastatų stogų – itin įspūdingi. Aplink miesto kaimą, apribotą naujų gatvių, šviesomis plieskia moderniausi pastatai, milžiniški dangoraižiai, šiuolaikinės architektūros šedevrai. Kontrastas gniaužia kvapą.
Parodoje eksponuojamose nuotraukose – Kinijos miesto kaimų keistumas, neįprastumas europiečio akiai, margumas, pagautas architekto žvilgsniu.
Viliui teko nemažai keliauti ir po kitus Kinijos kraštus. Nuotraukose, kurios nepateko į parodą – sostinės Pekino (Beidžingo) jaukūs, neaukšti kvartalai ir neįsivaizduojamas smogas, vakarietiškojo Šanchajaus šviesos ir pinigingųjų kinų aplinka, nepakartojamo Honkongo dangoraižiai, daugiaaukščiai tikrųjų Kinijos kaimų namai – trobelių ten retai atrasi, viskas statoma į aukštį.
Nors Viliui įdomiausia miestų architektūra, urbanistiniai sprendimai, tačiau negali nesižavėti ir Kinijos gamta: platumos, ryžių laukai, Geltonieji kalnai. Plačioje šalyje gamtovaizdis labai įvairus ir savitas. Kaip ir šios šalies žmonės bei maistas.
Architektui teko šioje šalyje ragauti įvairių patiekalų: vėžlių, gyvačių, tarakonų ir kitokių vabzdžių, su alkoholiu virto vištienos sultinio ir net kiaušinių su susiformavusiu gemalu. Vakarietiška medicina Kinijoje gana silpna, o gydytis žaliais milteliais ar juodu skysčiu V. Juknevičius nesiryžo, nes, pasak vaikino, kinai – puikūs verslininkai, gali parduoti bet ką, net nežinosi, ką su tuo daiktu veikti.
Žmonės Kinijoje – malonūs, kai juos pažįsti iš arčiau. Gatvėje sutikti kinai atrodo gana grubūs, nemandagūs – stumdosi, spjaudosi, gali net gamtinius reikalus atlikti kur papuola. Europiečiai dar vis priimami puikiai – kinai mano, kad užsieniečiai puikūs specialistai, mažiau užsieniečių lankomose vietose gatvėje jie vis dar fotografuojami ar bent sulaukia smalsių žvilgsnių.
Kinai labai vertina senas tradicijas, ypač svarbi šeima, tradicinės vyro ir moters rolės joje. Tačiau vakarietiškas gyvenimo būdas skinasi kelią į šią milžinišką šalį – jaunimas mielai lankosi klubuose ir baruose, kinai mielai perka užsienietiškus daiktus.
Susikalbėti angliškai pavyksta didmiesčiuose, tačiau kitur labai praverčia gestų kalba. Kinų kalbai išmokti reikia 2-3 metų. Kadangi tiek nežadėjo užsibūti, Vilius kinų kalbos nesimokė. O gal vertėjo? Vaikinas dar norėtų sugrįžti į Kiniją – ne gyventi, bet dar pakeliauti, aplankyti brolį.
Ne laikas sustoti
Vilius – tikras jurbarkietis. Čia baigė mokyklą, čia gyvena tėvai, draugai. Tėveliai – Romas ir Daivina darbuojasi statybų versle. Pasak mamos, jau nuo mažens buvo aišku, kokiu keliu pasuks jaunylis Vilius. Namai buvo pilni LEGO konstruktoriaus kaladėlių, kurias jis galėjo dėlioti valandų valandas. Be to, sūnus puikiai piešė – nelankė jokių dailės užsiėmimų, tačiau buvo apdovanotas talentu.
„Viskas iš tėvų“, – juokėsi tėtė Romas Juknevičius, kalbėdamas apie sūnaus pašaukimą ir talentus. Galima neabejoti – „Jurmelstos“ darbų vadovą galima sutikti bene visuose didžiausiuose šios įmonės vykdomuose projektuose Jurbarke.
Pasak Viliaus, pomėgis piešti, tai, kad puikiai sekėsi fizika ir matematika, bei tėvų profesija nulėmė, kad pasirinko architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Įgijęs bakalauro laipsnį toliau mokslų tęsti išvyko į Švediją. Ten besimokydamas vieno projekto metu apsilankė Honkonge. Kinija paliko didelį įspūdį, tad po metų mokslų Švedijoje pagal mainų programą išvyko į Honkongą mokytis, o vėliau ir įsidarbino architektų firmoje Guangdžou, kur ir pasinėrė į fotografiją bei sukaupė darbus parodai.
Ir pomėgis fotografuoti, ir pati paroda buvo malonūs siurprizai tėvams Romui ir Daivinai. Tėtis sako, kad sūnų atsiunčiamos nuotraukos kartais verčia nerimauti, kokiose vietose lankosi jų atžalos. Mama antrina, kad Vilius būtų auksinis vaikas, jei ne pomėgis lakstyti po pasaulį, nors prisipažįsta kelionių liga greičiausiai patys vaikus ir užkrėtę. Romas ir Daivina spėjo aplankyti sūnus ir Kinijoje bei pakeliauti po šią šalį.
Vilius patvirtina – keliauti sustoti nežada. Per penkerius paskutinius metus apkeliavęs didelę dalį Europos, Pietų Amerikos ir Azijos dabar svajoja dar kartą aplankyti Japoniją, Kanadą. Jurbarke Vilius stabteli trumpam – tik šį sykį tarp darbo ir mokslų atostogavo ilgėliau – keletą mėnesių.
Pristatęs parodą, kurią Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje lankytojai galės apžiūrėti iki spalio vidurio, jaunasis architektas išskubėjo į Stokholmą, kur beliko pusmetis, kad gautų magistro diplomą. O tada – vėl į kelią. Architekto darbo patirtį vaikinas dar tik kaupia, dalyvauja konkursuose, projektuoja smulkesnius pastatus. Kelionėse atrasti miestai, vaizdai – taip pat puikus vaizduotės lavinimas.
Jurbarkui Vilius norėtų sukurti visuomeninį projektą – galbūt, skulptūrą. Minčių užuomazgos jau yra, bet jas reikia išgryninti, sukonkretinti. Ir, jei atsirastų tinkamos aplinkybės, galimybės, Jurbarkas pasipuoštų nauja skulptūra, o parodų salėje bus galima pamatyti nuotraukų iš naujų Viliaus Juknevičiaus kelionių.
Jūratė Stanaitienė
