Smalininkuose, kultūros centro galerijoje, eksponuojami Valės Teresės Plienaitienės tapyti paveikslai. Šia paroda Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras tęsia gražią tradiciją – eksponuoti menininko gyslelę turinčių smalininkiečių kūrybą ir supažindinti su ja vietos gyventojus. Į parodos atidarymą susirinko tiek žmonių, kad galerijoje, kur sukabinti paveikslai, jie netilpo, teko renginį perkelti į kultūros centro salę.
Gydytoja Valė Teresė Plienaitienė prieš septynerius metus paėmė į rankas teptuką ir pirmą kartą atsistojo prie molberto. Dabar ji teigia, kad tapyba užvaldė visas mintis ir jausmus, o kiti pomėgiai neteko prasmės.
Apie šio pomėgio vietą ir vertę gydytojos gyvenime išraiškingai kalba kad ir šie du faktai, tapyba, tarsi kokia užsklanda, įrėminę 2013-uosius: metų pradžioje V. T. Plienaitienės paveikslai respublikinės tautodailininkų metų nominacijos „Aukso vainikas“ regioniniame ture užėmė II vietą, autorė apdovanota Lietuvos liaudies kultūros centro diplomu; metams besibaigiant, kalėdinį mėnesį, ji surengė personalinę parodą.
V. T. Plienaitienės paveikslai anksčiau eksponuoti Jurbarko krašto muziejuje, Smalininkuose ir Viešvilėje kartu su kitų Viešvilės dailės studijos dalyvių darbais. Ne kartą gydytoja dalyvavo konkurse Lidijos Meškaitytės premijai laimėti ir „Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje. Žiūrovų susidomėjimo ir gerų įvertinimų V. T. Plienaitienės kūriniai sulaukė menų festivalyje „Pilies aidas“ Panemunės pilyje.
Tačiau personalinės parodos dar nebuvo, pirmoji surengta Smalininkuose, kur Valę Teresę visi pažįsta ir gerbia kaip gydytoją, bet jos pomėgis tapyti ne vienam smalininkiečiui buvo didelė staigmena.
Parodos atidarymą vedė tapytojos dukra Simona – šios parodos kuratorė, pasistengusi, kad renginys būtų nuoširdus ir visiems įdomus. Po Simonos perskaityto esė, kuriame išryškėjo mamos, šokdinančios teptukus, paveikslas, pati paveikslų autorė gręžėsi į savo vaikystę ir jaunystę – tą žemę, kurioje tarpo meno daigelis, tik po dešimtmečių subujojęs kūrybos žiedu.
„Iš tėvelio paveldėjau sugebėjimus piešti, bet pati nebandžiau, gal ir mokytojo šalia nebuvo“, – sakė V. T. Plienaitienė. O baigdama vidurinę ji svajojo studijuoti architektūrą, bet tėveliams, praktiškiems ir darbštiems Suvalkijos ūkininkams, paabejojus, ar iš tokios profesijos galima valgyti duoną, pasirinko žemiškesnę – gydytojo profesiją.
Gydytoja prisiminė visą savo gyvenimą – šeima, darbas, namai – kuriame labai ilgai nebuvo nei teptuko, nei dažų. „Kartais pajusdavau, kad širdyje tuštuma, kad kažko trūksta, kad turiu lipti kalnan ir ten atrasiu tai, ko dar neradau“, – sakė Valė Teresė ir tarsi pati sau norėjo atsakyti į klausimą: ar ji tapybą, ar tapyba ją pasirinko.
„Prieš septynerius metus sukaupusi visą drąsą pravėriau Viešvilės dailės studijos duris. Dailininkės Eglės Untulytės dėka paėmiau teptuką. Piešiau, tapiau, sėdėjau prie molberto vakarais ir naktimis, kol pati atradau daugybę tapybos paslapčių. Eglė skatino ieškoti“, – pasakojo V. T. Plienaitienė ir prisipažino, kad dabar – su tapyba – gyvena gana smagų savo gyvenimo tarpsnį.
Sveikinimą savo mokinei personalinės parodos atidarymo proga atsiuntė jau kurį laiką Londone gyvenanti dailininkė E. Untulytė, o smalininkietės Angelė Grabauskienė, Irena Bialoglovienė ir Stefa Šafranauskienė prisiminė įspūdingus ir smagius šeštadienius, kuriuos kartu su Vale Terese praleido Viešvilės dailės studijoje.
Pasveikinti tapytoją tiesiai nuo molbertų, dar kvepiančios dažais atvažiavo Vinco Grybo memorialinio muziejaus dailės studijos mokinės. Studijos vadovė dailininkė Rasa Grybaitė nesiėmė vertinti V. T. Plienaitienės kūrybos, tik pagyrė, kaip gražiai ši atrodo, ir pasidžiaugė galimybe pabūti šalia laimingo žmogaus.
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus kalbino tapytojos artimuosius. Valės Teresės vyrą bandė provokuoti klausimu, ar žmonos pomėgis ką nors duoda, o gal ką atima iš šeimos, bet miškininkas Antanas Plienaitis tik džiaugėsi, kad žmona turi malonų užsiėmimą ir prisipažino, kad pavydi jai darbštumo, kruopštumo ir kantrybės ne tik prie molberto, bet ir kasdieniame gyvenime. Dukra Monika sakė, kad prie mamos kūrybos nemažai prisideda ir tėtis, nes jis pirmasis pareiškia savo nuomonę apie paveikslus. O Simona, laisvalaikiu besimokanti groti saksofonu, ant molberto pasidėjo natas ir pirmąjį savo viešą pasirodymą skyrė mamai ir visiems, susirinkusiems pasidžiaugti jos talentu.
Pašnekesius apie gyvenimą ir tapybą smagiomis melodijomis papildė Valdo Žemaičio vadovaujama kapela „Smalinė“, Joana Šakaitienė padeklamavo savo kūrybos eilėraščių, poetiniu žodžiu atliepiančių paveiksluose nutapytus vaizdus.
Pirmosios personalinės tapybos darbų parodos atidarymo proga gydytoją Valę Teresę sveikino suvažiavę giminaičiai, buvę kolegos ir bendradarbiai, bičiuliai ir kaimynai. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas ir Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Kliukienė sveikino tapytoją V. T. Plienaitienę ne tik kaip valdininkai, bet kaip smalininkiečiai, besidžiaugiantys, kad jų vaikystės ir jaunystės mieste gyvena daug puikių, kūrybingų žmonių.
Po gausių sveikinimų visi lipo į kultūros centro antrąjį aukštą, o paveikslai pasitiko pakabinti ir koridoriuje, nes galerijoje netilpo, nors eksponuojami ne visi iš didžiulio per septynerius metus sukaupto V. T. Plienaitienės kūrybos kraičio. Nemažai darbų išdovanota, gražią dovaną – triptiką „Kasikėnų dvaras“ parodos atidarymo proga autorė padovanojo ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrui.
Parodoje eksponuojama per 40 tapybos darbų – nuo pirmųjų, pasak autorės, kuklių, mažų, paprastučių, iki naujausių. Nuo realistiškai nutapytų ir šio krašto žmonėms lengvai atpažįstamų kraštovaizdžių, iki modernistinių drobių, kuriose spalvomis ir pačios sugalvotomis tapybos technikomis išsilieja tapytojos fantazija.
Paroda „Piešiu. Tai užvaldo visus jausmus ir mintis, kiti pomėgiai netenka prasmės“ veiks visą sausio mėnesį. Parodos organizatoriai ir jos autorė kviečia apsilankyti. Žiūrint į paveikslą, kuriame sudėtas jį piešusio žmogaus džiaugsmas, galima patirti tą patį. Gal net ir savyje atrasti norą kurti.
„Niekada nevėlu išdrįsti. Didelis menas įveikti save“, – teigia tapybą suradusi smalininkietė V. T. Plienaitienė.
Danutė Karopčikienė
