Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Vaivorykštė“ vakar įteikta „Aukso paukštė“ – aukščiausias šalyje mėgėjų meno apdovanojimas. Teatro vadovė ir režisierė Birutė Šneiderienė tvirtina, kad aukso plunksnas šiai paukštei sunešė visi visų kartų vaivorykštukai. Tad ir apdovanojimo įteikimo iškilmėse kovo 16-ąją ryškiausi buvo jie – sveikinę, džiūgavę ir vėl scenoje kūrę teatro stebuklą.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro 2017 m. geriausiu pripažintas ir „Aukso paukšte“ apdovanotas „Vaivorykštės“ teatras prasidėjo nuo režisierės Birutės Šneiderienės. „1984-aisiais mane čia, į Jurbarko kultūros centrą, priėmė. Juokas ima pagalvojus – man sakė: daryk lėlių teatrą! Nes labai mėgau siūti visokias lėles. Aš bandžiau, bet nebuvo prie širdies. Aš norėjau gyvo teatro“, – pasakoja režisierė ir kvatoja prisiminusi vaidinimą apie milicininką Stiopą, nubaudusį neteisingai per gatvę ėjusį zuikį.
Nors visi tuo pirmuoju Birutės teatru džiaugėsi, lėlių spektaklių daugiau nebebuvo – režisierė išėjo dekretinių atostogų, o kai paauginusi savo Kristiną ir Igną grįžo, kūrė jau kitokį teatrą. Irgi dar vaikišką.
„Rinkau mažiukus, įsivaizdavau, kad jie teatre turi augti ir tobulėti. Vaikų buvo daug – pilna scena, kai vaidinome šimtą zuikių! Buvo tada tokia teatrinė mada – vaidinti kartu su suaugusiaisiais, su dainomis, šokiais… Bet tas etapas irgi pralėkė labai greitai. Tie zuikiai dabar jau keturiasdešimtmečiai…
Malonu prisiminti tuos laikus. Buvom labai jauni. Darbų buvo daugybė – nespėjom suktis. Be jokių aukso paukščių, oskarų ir feniksų čia viskas virte virė.
Kaip virė, taip ir tebeverda. Kunkuliuoja! Nevirdamas čia būtum nereikalingas. Galvoji: va, tas praeis, pailsėsiu. Praeina, bet – nė velnio tu nepailsėsi! Galvoji apie penkis kitus darbus, ir visi svarbūs. Kai iškepi vieną pyragą, jau turi būti pasiruošęs tešlą kitam“, – sako režisierė B. Šneiderienė.
Tik ledkalnio viršūnė
Vaikų ir jaunimo teatrinis judėjimas seniau nebuvo toks ryškus kaip dabar. Festivalių buvo mažai, o didžiausias apdovanojimas – žiūrovų įvertinimas. Tačiau 1999 m. Lietuvoje buvo įteikta pirmoji „Aukso paukštė“ ir atsirado kiti mėgėjų meno apdovanojimai. B. Šneiderienės teatras iškart ėmė juos gauti.
Tada Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras jau turėjo pavadinimą. „Reikėjo kažkur siųsti kažkokius popierius, ir pavadinimas turėjo gimti greit, per penkias minutes. Pagalvojau: kas yra pats gražiausias reiškinys gamtoje? Vaivorykštė! Ir liko, ir džiaugiuosi“, – pasakoja režisierė.
„Vaivorykštė“ – septyniskart respublikinio teatrų konkurso „Šimtakojis“ laureatė ir diplomantė, tarptautinio festivalio „Žingsnis į dangų“ Minske, Baltarusijoje, laureatė, du kartus „Baltic Satelid“ (Seinai, Lenkija) pagrindinio prizo laimėtoja, „Draugų susitikimų“ (Gatčina, Rusija) pirmos vietos laimėtoja. Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ pelnytos nominacijos „Už ryškiausią spektaklio vizualumą“ ir „Ryškiausias jaunimo teatrinės kultūros skleidėjas“, o Jurbarko kultūros centre kas dveji metai rengiama tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė laboratorija-festivalis „Vaivorykštė“ buvo pripažinta ryškiausiu edukaciniu teatro projektu.
Ir tai tik apdovanojimų ledkalnio viršūnė, kurioje nuo šiol šviečia garbingiausias – „Aukso paukštė“.
Pats pačiausias
„Vaivorykštė“ – ne tik spektakliai, tačiau žiūrovams jie yra matomoji teatro pusė. „Daug, labai daug spektaklių. Jei skaičiuotum visus pasirodymus – kalėdinius ir kitus – daugiau kaip trisdešimt. Brandžių šiek tiek mažiau, bet 25 – drąsiai“, – skaičiuoja režisierė.
O kuris spektaklis pats pačiausias, sako nežinanti „Kai paleidi spektaklį, kiekvienas kažkuo pačiausias. Kai išeina jį vaidinę vaikai, sakau: būtinai reikės pakartoti. Laukiu laukiu, ir kai sulaukiu tinkamo meto, kartoju. Dabar jau daug kartoju. Arba dabar, arba – jau viskas. Nes aš skaičiuoju savo ir savo darbo metus. Dar nepakartojau tik pirmojo mūsų brandaus spektaklio „Meilė, džiazas ir velnias“. Bet būtinai pakartosiu!“ – neabejoja „Vaivorykštės“ vadovė.
Skaudžią temą nagrinėjantį spektaklį pagal Juozo Grušo pjesę kūrė jaunųjų aktorių grupė, su kuria, pasak režisierės, jau nebebuvo blaškomasi – teatras įgijo savo veidą. „Atėjo daug vaikinų, ir tokie ryškūs visi. Kūrėm tą spektaklį su didžiausiu džiaugsmu“, – prisimena B. Šneiderienė.
Kovo 23 d. „Vaivorykštė“ vėl kviečia į premjerą. Pamatysime spektaklį iš teatro aukso fondo – „Šokantys berniukai“. Vaidins teatro grupė, pas kurią atskrido „Aukso paukštė“. Bet režisierė tvirtina, kad šiai paukštei aukso plunksnas sunešė visi visų kartų vaivorykštukai.
Visada vaivorykštukai
Niekada nebuvo taip, kad režisierei reikėtų ieškoti vaikų, norinčių vaidinti – į „Vaivorykštę“ visada anšlagas.
Režisierei skauda, jei kuris išeina jau pradėjus vaidinti, dar labiau – kai turi patarti vaikui ne teatre, o kitoje srityje išreikšti savo talentus. „O baisiausią gaunu adatą į širdį, kai repetuojant kažkas šaukia: vadove! ar greit baigsim? Dažnai taip nebūna, bet būna. O man norėtųsi, kad sakytų: vadove, gal dar tą vietelę pakartojam… Aišku, šitie vaikai bėga: iš teatro – į sportą, į chorą, į dailę, į šokius… Jie visur dalyvauja, ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes jie į teatrą ateina jau daug ko išmokę, – pasakoja B. Šneiderienė. – Nėra lengvo kelio einant link tikslo, link spektaklio. Vaidinimas – tik rezultatas. Į „Vaivorykštę“ turi būt pasinėręs, paaukoti jai labai daug savo laiko. Tai yra gyvenimas teatre. Kiekvienas turi palikti čia dalį savęs. Turi to labai norėti. Ir lieka tik tie, kurie nori.“
Jaunimo nuomone, „Vaivorykštė“ yra ir puiki gyvenimo mokykla, o režisierė – ne tik teatro mokytoja. O mokytojui – džiaugsmas, jei mokinys seka jo pėdomis.
„O man skauda širdį, kad jie seka, aš nelinkiu to, gink, Dieve. Sunki aktoriaus, kultūros darbuotojo duona. Man ji sunki“, – prisipažįsta režisierė Birutė. Tačiau užtikrina, kad yra laiminga visada turėdama šalia jaunus žmones. – Bet tai yra sunki laimė. Tas darbas – be valandų, atimantis tave iš šeimos, iš visko. Nežinau, apie laimę aš dar neišsiaiškinau. Gal dar išsiaiškinsiu…“
Teatro jaunimas visam laikui lieka vaivorykštukais – tos ypatingos, niekada neišyrančios bendruomenės dalimi. Yra vaidinančių kitur, yra nebevaidinančių, yra pasirinkusių profesionalo aktoriaus, režisieriaus, kultūros darbuotojo kelią. „Aš jais džiaugiuosi! – sako B. Šneiderienė, ir, ką tik tvirtinusi, kad dar neišsiaiškino apie laimę, priduria, – tai yra mano laimė.“
Atskrido visiems
„Aukso paukštė“ – be galo didelis įvertinimas, nes tai yra aukščiausias apdovanojimas iš aukščiausios mūsų institucijos. Manau, kad kiekvienas kolektyvo vadovas svajoja apie paukštę ir laukia. Nes įvertinimas pakylėja, suteikia jėgų toliau dirbti, įrodo, kad tavo darbas reikalingas ir pastebėtas. Kad nedirbi pro šalį“, – tokias mintis dar prieš apdovanojimo iškilmes dėliojo režisierė B. Šneiderienė. Ir daug kartų pabrėžė, kad paukštė atskrenda ne tik „Vaivorykštei“.
„Vaikai be galo džiaugiasi. Ir jiems teatre yra darbas, o ne tik linksmai praleistas laisvalaikis. Atsakomybė – pirmiausia. Pasižadėjai, ir turi padaryti. Atsakomybė yra kolektyvo jėga“, – tvirtina režisierė.
„Vaivorykštės“ kolektyvas – didžiulis. Tai visi vaidinantys, vaidinę ir vaidinsiantys, visas kultūros centras – nuo scenografo, apšvietėjo, scenos darbininko iki administracijos, tai gausybė teatro draugų, gerbėjų ir mylėtojų… Jiems visiems tas įvertinimas ir džiaugsmas. Tas, pasak režisierės, iš dangaus atkritęs stebuklas, kurio labai daug ir teatro šventėje, ir kasdienoje.
Danutė Karopčikienė
