Šokio diena švenčiama nuo 1982 metų, UNESCO sprendimu. Ji sutapatinta su prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniu. Ž.Ž. Noveris (1727-1810 m.) buvo žymus choreografinio meno reformatorius ir teoretikas, „šiuolaikinio baleto tėvas“.
Šokio menas išsirutuliojo iš liaudiškų apeigų – šokių, skirtų padėkoti ir pagarbinti dievams. Vėliau šokis išsiskyrė į dvi funkcijas – tapo tiesiog malonumas, pramoga ir scenos menas, skirtas išreikšti emocijas, pademonstruoti kūno plastiką ir lankstumą.
Lietuvoje be tradicinio baleto Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre galima išvysti šiuolaikinį šokio atmainų: Anželikos Cholinos šokio teatro spektakliai, Andriaus Pulkauninko fizinis-vizualinis teatras, Kauno šokio teatras „Aura“. Įkurtas ir Lietuvos šokio informacijos centras, kasmet rengiantis šiuolaikinio šokio festivalius.
2005 m. lapkričio 11 d. vykusioje konferencijoje balandžio 29-oji buvo paskelbta Tarptautine cheminio karo aukų atminimo diena. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai – 1997 m. balandžio 29 d. įsigaliojo Cheminių ginklų draudimo konvencija.
Ši diena skirta atkreipti dėmesį į cheminių ginklų grėsmę, skatinti taiką ir saugumą.
I-ame Pasauliniame kare siekiant susilpninti, traumuoti ar sunaikinti priešininkus, buvo naudojami cheminiai ginklai: ašarinės dujos, ipritas, fosgenas, chloras ir kiti. Šios cheminės atakos buvo pagrindiniai ginklai visame XX amžiuje. Dėl išpopuliarėjusio cheminių junginių naudojimo šiame kare, I-asis pasaulinis karas dažnai vadinamas Cheminiu karu.
Nepaisant to, mirtys nuo dujų sudarė tik 4 procentus visų žuvusiųjų kare. Tai buvo dėl to, kad greitai buvo kuriamos apsisaugojimo priemonės, tarkim dujokaukės. Didelis cheminių junginių naudojimas šiame kare leido vystytis šiai pramonei, tad greitai populiarėjo ir sprogstamosios medžiagos. Dėl šių įvykių dažnai I pasaulinis karas vadinamas chemikų karu.
