Paraginta lietuvių kalbos mokytojos Vilijos Bartusevičienės, nusprendžiau pasidomėti Belvederio dvaro praeitimi. Aš dažnai lankydavausi Seredžiaus apylinkėse, kadangi netoliese gyvena mano prosenelė, tad buvo labai įdomu sužinoti daugiau apie šio krašto istoriją ir Belvederio dvarą.
Panorau aplankyti rūmus ir sužinoti, kam jie priklausė ir kodėl gi dabar niekas šio dvaro neprižiūri.
Tad prikalbėjau senelius vykti kartu, tikėdamasi, kad jiedu tikrai galės nemažai papasakoti. Ir, žinoma, nenusivyliau.
Nuostabu aprašyti tai, ką esi regėjęs savo akimis, tai neprilysta jokiam pasakojimui ar straipsniui, kuriuos skaičiau internete ieškodama informacijos apie šią išskirtinę vietą.
Pirmasis įspūdis buvo puikus. Pasijutau tartum nuvykusi į tuos laikus, kai dar Belvederį valdė grafai ir bajorai, nes rūmai, nors ir apleisti, man pasirodė tokie pat didingi bei svarbūs čia gyvenantiems žmonėms. Išvažiuojant pajutau didelį norą kada nors sugrįžti. Galbūt net pasidomėti plačiau ir prisėdus prie popieriaus lapo parašyti kur kas daugiau nei šiuokart.
Apie 1830 – 1840 m. dabartinėje Seredžiaus seniūnijoje Kauno gubernijos bajorų maršalkos Kazimiero Burbos pastangomis suprojektuotas ir pastatytas kadaise rūmais vadintas Belvederio dvaras. Itališkai belvedere – gražus vaizdas. Šis didingas dviejų aukštų pastatas taip pavadintas buvo dėl nepaprastai puikaus iš bokšto atsiveriančio vaizdo. Manoma, kad rūmus projektavo talentingas italų architektas Pjetras de Rosis.
Romantizmo stiliaus dvaras puikuojasi dešiniajame Nemuno krante. Šalimais – koplyčia-mauzoliejus, kuriame buvo laidojami Burbų giminės atstovai, ir dvaro oficina – pagalbinės patalpos, tarnų gyvenamieji kambariai. Pats įspūdingiausias rūmuose apžvalgos bokštas, iš kurio galima matyti visą pilies teritoriją, žvilgsniu aprėpti ilgiausią Lietuvos upę – Nemuną.
Aplinkui dvarą įspūdingas kraštovaizdis. Septynių hektarų plotas apsodintas vietiniais ir atvežtiniais kultūriniais augalais. Labiausiai žavi išlenktos formos pagrindinė parko alėja. Šiuo metu parke išlikusios apie 23 rūšys sumedėjusių introdukuotų augalų.
Mirus Kazimierui Burbai turtas atiteko jo sūnui, Panevėžio pavieto bajorų maršalkai Kletui Burbai. Šis palivarke įkūrė tikrą rezidenciją. Belvederio šeimininkai palaikė tautinį lietuvių sąjūdį, bendravo su Vilniaus inteligentais. Architektas Bernua apsilankęs Belvederio sodyboje konsultavo Teodorą Burbienę, kaip geriau remontuoti pastatus. Remontas vyko apie 1869 – 1873 metus. Buvo naujai įstiklinti langai, atnaujintos krosnys, perdengtas stogas. Daug lėšų ir laiko skirta dekoruoti pastato interjerui.
Kletas Burba netgi ruošėsi atidaryti pirmąją Lietuvoje cukraus gamybos įmonę. Tačiau šio sumanymo taip ir nepavyko įgyvendinti, nes K. Burba žuvo.
Po jo mirties dvarą paveldėjo vaikai – Antanas, Andrius, Michalina, Marcelina. Ūkį tvarkė našle likusi Teodora Burbienė. Sūnus Antanas, po motinos pradėjęs valdyti dvarą, augino žirgus, turėjo pienininkystės ūkį. 1910 m. vienintelė žinoma likusi Burbų giminės atstovė buvo Michalina Valevska. Ji kartu su vyru Jurgiu Valevskiu rūmus valdė iki 1922 m.
Po Pirmojo pasaulinio karo Belvederio dvaras nyko, apgriuvo. Pastatai buvo nusiaubti, sunaikinta biblioteka, archyvai, išniekinti koplyčioje buvę Burbų giminės mirusiųjų palaikai, išgrobstyti ir nuniokoti rūmai.
1921 m. čia įkurta žemės ūkio mokykla, po kurio laiko pastatyta pieninė, įsteigtas pienininkystės technikumas. Sovietmečiu dvare įrengta valgykla, virtuvė.
Šis dvaras yra svarbus kultūrinis paminklas bei urbanistinė vertybė. Nuo Nemuno pusės į jį stačiu šlaitu veda 365 laiptų pakopos. Gaila, kad dabar Belvederio dvaras neprižiūrėtas ir visiškai tuščias. Apmaudu, kad jis apleistas. Tikėkimės, jog atsiras mecenatų, kurie atkreips dėmesį į šį unikalų pastatą ir jis vėl džiugins svečių ir gyventojų širdis.
Birutė Jakaitytė
Iš kur ištraukėte, kad aš rašau į „Šviesą“? Būtų įdomu sužinoti, kodėl eskaluojamas mano vardas?