Bendrystė senjorus stiprina – patirtys vienija (4)

Senstant visuomenei vis aktualesnis klausimas – ką reiškia oriai senti? Pastaraisiais metais valstybės socialinė politika vis labiau orientuota į pagalbą žmogui namuose, kad senjorai kuo ilgiau išliktų savarankiški, o į globos įstaigas persikeltų tik tada, kai to iš tiesų reikia. Tačiau ši kryptis turi ir kitą pusę – į globos namus vis dažniau atkeliauja silpnesni, didesnės slaugos reikalaujantys žmonės. Kartu gyvena ir dar turintys jėgų bei noro bendrauti, kurti ir gyventi visavertį, bendruomenišką gyvenimą.

Darbas kartu

Spalio 7-ąją Eržvilko kultūros centre surengtas baigiamasis projekto „Bendrystė stiprina – patirtys vienija“ renginys, skirtas Nacionalinei vyresnio amžiaus žmonių savaitei paminėti.

Šventiniame renginyje dalyvavo ne tik Jurbarko rajono senyvo amžiaus asmenų globos įstaigų gyventojai, bet ir svečiai iš Kelmės, Raseinių bei Šakių rajonų, smagiai leidę laiką su Eržvilko kultūros centro ansambliu „Gintarinis medis“ ir charizmatiškaja humoriste, aktore Violeta Mičiuliene, pristačiusią programą „Viskas bus gerai“.

Galimybę senjorams dalyvauti ne tik šiame, bet ir dar keturiuose kituose užsiėmimuose suteikė bendras trijų įstaigų – VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ Eržvilko senyvo amžiaus asmenų globos namų, Seredžiaus senelių globos namų ir Smalininkų senjorų namų – projektas, finansuotas Jurbarko r. savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo programos lėšomis.

„Į baigiamąjį renginį pakvietėme ne tik jo dalyvius – Eržvilko, Smalininkų ir Seredžiaus senelių namų gyventojus, bet ir kitų mūsų bei kaimyninių rajonų globos įstaigų senjorus ir darbuotojus. Norėjome pasidalyti, sakyčiau, unikalia bendrystės patirtimi, kai įstaigos nekonkuruoja, o dirba išvien, siekdamos geriau atliepti paslaugų gavėjų poreikiams“, – sako jau beveik dešimtmetį VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ Eržvilko senyvo amžiaus asmenų globos namų užimtumo specialistė Rasa Murauskienė.

„Mohikanai“ nenori tik tylos

Pasak R. Murauskienės, šiuo projektu Jurbarko rajono socialinių paslaugų įstaigų darbuotojai įrodė, kad senatvė gali būti aktyvi, kūrybinga ir kupina juoko. „Jiems neužtenka tik duonos ir vandens. Žmonės nori veiklos, bendrauti, mokytis, kurti. Ir kai jiems suteiki tą galimybę – jie pražysta. Nors į mūsų namus vis dažniau atvyksta jau gulintys ir ligoti senjorai, kiekvienuose globos namuose vis dar yra nedidelė grupė – apie dešimt stiprių, aktyvių, smalsių senjorų, kuriuos aš vadinu „mohikanais“, – sako viena projekto iniciatorių.

Tačiau, pasak užimtumo specialistės, tokių žmonių grupės mažos, todėl samdyti profesionalius meno terapeutus ar renginių organizatorius kiekvieniems atskirai – per brangu. Taip gimė bendradarbiavimo idėja.

Veiklos įkvepia gyventi

Eržvilko senelių globos namai kartu su kolegomis iš Seredžiaus ir Smalininkų apjungė bendrai veiklai ne tik žmones ir kūrybines idėjas, bet ir lėšas. Todėl vietoje kelių mažų, uždarų renginių pavyko surengti veiklų ciklą – pasitelkę profesionalius meno terapeutus senjorams organizavo šokio, dailės, muzikos, fitoterapijos edukacijas, pažintines keliones ir bendrus susitikimus.

Senjorai mokėsi indiškų šokių ritmų, grojo įvairiais instrumentais, lipdė iš molio, mokėsi pažinti vaistažoles, natūraliomis priemonėmis stiprinti sveikatą, būti optimistais ir nenusiminti ištikus ligai ar negaliai. Senjorai ne tik klausėsi lektorių, bet ir patys kūrė – edukacinėje kelionėje V. Grybo muziejuje jie gamino bendrą paveikslą, tapusį simboliniu bendrystės ženklu.

Pasak R. Murauskienės, socializacija tapo viena iš svarbiausių projekto dalių. Žmonės, kurie anksčiau gyveno tik savo rate, lankydamiesi vieni pas kitus susidraugavo. Jie ir toliau palaiko ryšį – rašo laiškus, kalbasi telefonu, domisi, kaip sekasi draugams.

„Kai atvažiuoja edukatorius, naujas įdomus žmogus – matai, kaip senjorams smalsu: kas čia vyks, ką naujo pamatys, išgirs, išmoks. Tą akimirką net ir vežimėliuose sėdintys tampa nebe ligoniais, o veiksmo dalyviais, kūrėjais. Daugelis globos įstaigų gyventojų yra paprasti kaimo žmonės, rankose nelaikę teptuko, neskaitę knygų, nematę spektaklio ar gero koncerto. Jie turi dar tiek pirmų kartų, kuriuos gali patirti, jei tik jiems sudaromos galimybės. Patikėkit, jie nori ir kavos atsigerti, ir „greito maisto“ paragauti, ir draugų susirasti, ir pasikalbėti, ir pakeliauti. Mirti nė vienas jų nesiruošia – matyt, žmogus užprogramuotas gyvenimui“, – kalba R. Murauskienė.

Kasdienybės filosofija

Socialinės darbuotojos pripažįsta, kad tai nėra lengvas darbas. Senjorų būklė vis silpnėja, dalis jų nebegali dalyvauti aktyviose veiklose. Tačiau stipresnieji tampa tikrais bendruomenės varikliais.

„Mes kovojame su stigma. Senelių namai nėra „pabaigos stotelė“. Tai – namai. Žmonės čia nori puoštis, keliauti, pykti, juoktis, įsižeisti, susitaikyti. Jie nori gyventi“, – sako R. Murauskienė.

Ji įsitikinusi, kad apsisprendimas gyventi senelių namuose dažnai yra racionalus: ne visos šeimos, dėl skirtingų aplinkybių, gali reikiamai prižiūrėti savo artimuosius, o buvimas tarp bendraamžių suteikia saugumo ir bendrystės jausmą.

Šiuo metu Eržvilko senelių globos namuose gyvena 28, Seredžiaus – 40, o Smalininkų – 25 senjorai. Eilėje į Eržvilką laukia 15, o į Seredžių ir Smalininkus – po devynis žmones.

Ir nors statistika kalba apie vietų trūkumą, tikroji šių namų vertė slypi ne skaičiuose, o žmonėse – jų bendrystėje, paprastoje, bet labai tikroje kasdienybės filosofijoje: gyventi, o ne egzistuoti.

Janina Sabataitienė