Sausio 24-ąją Jurbarko kultūros centre pristatytas filmas „Buča“, o į susitikimą su jurbarkiečiais atvyko pagrindinis jo herojus Konstantinas Gudauskas – lietuviškų šaknų turintis Bučos angelas. Filmas pasakoja vieną ryškiausių drąsos ir pasiaukojimo istorijų savo laisvę ginančioje Ukrainoje.
Ryšys su Lietuva ir Ukraina
Konstantinas gimė ir užaugo Kazachstane. Jo tėvas, lietuvis Kęstas Gudauskas, ten tarnavo sovietinėje armijoje ir sukūrė šeimą su vietos mergina. Vėliau tėvų santuoka iširo ir tėvas grįžo į Lietuvą, o motina pasistengė, kad vaikas su juo nebendrautų. Nepaisant to, Kazachstane likęs berniukas išsaugojo tėvo įdiegtą meilę katalikybei ir stiprų teisybės jausmą.
Konstantinas nuo mažens išsiskyrė gabumais: vos penkiolikos eksternu baigė mokyklą, o šešiolikos įstojo studijuoti žurnalistikos. Visgi studijų nebaigė, nes greitai nusivylė šalyje vyravusia cenzūra. Anksti netekęs motinos, jis tapo atsakingas už savo seserį, todėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo. Vėliau tapo aktyviu pilietinių teisių gynėju. Po 2019 m. rinkimų Kazachstane jam kilo realus pavojus – dėl politinės veiklos grėsė kalėjimas, todėl buvo priverstas palikti šalį.
Taip likimas jį atvedė į Ukrainą. Bučoje Konstantinas apsigyveno likus dešimčiai dienų iki karo – čia įsigijo butą ir vėl ėmėsi verslo. „Man šis miestas savo gamta labai priminė Lietuvą. Gyvendamas Ukrainoje, padedamas gerų žmonių socialiniuose tinkluose, sugebėjau surasti savo gimines, o per juos – ir ilgai nematytą tėvą“, – pasakoja K. Gudauskas.
Tarp sūnaus ir tėvo užsimezgė šilti santykiai. Konstantinas džiaugėsi galimybe susipažinti su savo tetomis, dėdėmis ir seneliais. Deja, ilgiau artimai pabendrauti su tėvu nebuvo lemta. Praėjusių metų pavasarį jis netikėtai mirė. „Manau, kad nemažos įtakos tam turėjo tėvo nerimas dėl mano veiklos karo siaubiamoje Ukrainoje“, – įsitikinęs Konstantinas.
Sujaukė gyvenimą
Prasidėjus karui, Konstantinas į saugų užnugarį nepasitraukė. Pasinaudodamas Kazachstano pilietybe ir užsienio pasu, jis galėjo laisviau pravažiuoti pro Rusijos kariuomenės kontrolės postus, kurie ukrainiečiams buvo neįveikiami. Rizikuodamas gyvybe, jis vėl ir vėl vyko į aktyvių kovų zoną – Bučą, Vorzelį bei kitas gyvenvietes – ir savo automobiliu traukė civilius iš mirties gniaužtų.
K. Gudauskas išgelbėjo 203 žmones – moteris, vaikus, tarp išgelbėtųjų buvo žymus ukrainiečių kompozitorius Igoris Pokladas. Gelbėjimo operacijos buvo itin pavojingos: jis prarado penkis automobilius, patyrė kontūziją, o kartą stovėjo prieš rusų kareivių nutaikytus ginklus, paruoštas sušaudyti.
„Aš nesitikėjau, kad karas bus toks. Kai pradėjo bombarduoti mūsų miestą, aš buvau maždaug 3,5 kilometro nuo Hostomelio oro uosto. Tada turėjau pasirinkimą – likti arba evakuotis. Aš pasirinkau evakuotis, nes Lietuvoje jau buvo mano šeima – mano tėvas ir giminės. Tada aš galvojau, kad 21 amžiuje, civilizuotame pasaulyje į civilius žmones niekas nešaudys. Deja, aš klydau. Rusija nėra civilizuota šalis“, – sako Konstantinas.
Jo evakuacijos planus sujaukė vienas skambutis su prašymu iš okupuotos teritorijos išvežti ukrainiečių žvalgybininko šeimą – nėščią žmoną ir tris jų vaikus. „Išgirdęs šį prašymą į jį atsakiau neigiamai, tačiau vasario 26 arba 28 dieną – tiksliai negaliu pasakyti – buvau sužeistas ir ukrainiečiai mane nuvežė į ligoninę. Kelios dienos po to, važiuodamas pro Irpinę, esančią netoli Dymiro, supratau, ką reiškia karas. Ten jau buvo okupacija. Rusai sustabdė mašiną, tikrino dokumentus, elgėsi nedraugiškai. Aš tada supratau, ką reiškia būti užgrobtoje teritorijoje“, – pasakoja K. Gudauskas.
Išvežęs žmones jis vėl sugrįžo į Bučą. Šįkart – palaidoti miesto gatvėse gulėjusių kūnų. Iki šiol jis prisimena vienintelį rusų karininko klausimą: „Kodėl tau, Kazachstano piliečiui, taip rūpi tie chocholai?“
Visi šie įvykiai pasakojami režisieriaus Stanislavo Tiunovo ir prodiuserio Oleksandro Ščuro filme „Buča“, kuriame daug autentiškų tiek Konstantino, tiek kitų filmo herojų pokalbių su rusų kareiviais ir karininkais. „Šis filmas yra labai gerai sukurtas. Jis labai tiksliai atspindi realybę. Režisierius labai aiškiai parodė, kaip viskas vyko, ir tai yra autentiška“, – sako vyras.
Didžiuojasi ir lietuviais, ir ukrainiečiais
Savo žygdarbių K. Gudauskas nesureikšmina. Jis atsisakė pasiūlymo pavadinti gatvę jo vardu ir toliau padeda kitiems per savo įkurtą fondą „Bucha help“. Šiandien vyras gyvena itin kukliai – savo butą Bučoje užleido namų netekusiai daugiavaikei šeimai, o pats planuoja ateityje visam laikui grįžti į tėvo gimtinę Lietuvą.
„Lietuva visada palaikė Ukrainą – dar nuo 2014 metų. Lietuva buvo viena pirmųjų, kuri padėjo, palaikė ir nematė Ukrainos problemos tik kaip kažkokios tolimos krizės. Lietuva visada jautė, kas vyksta Ukrainoje, ir reagavo greitai“, – kalbėjo Konstantinas.
Tiek būdamas Ukrainoje, tiek atvykęs į Lietuvą jis tvirtina matantis, kiek daug lietuviai padeda Ukrainai.
Pokalbio metu vyras pastebi, kad nors karas vyksta jau ne vienerius metus, vis dar yra daug šalių, kurios laikosi neutraliteto. Tai, pasak jo, yra jų pasirinkimas. „Rusijos agresija prasidėjo dar 2014 metais: Krymas, Donbasas. Rusija siuntė savo specialiąsias pajėgas, kurios įsikišo į konfliktą, ir tai buvo politinis sprendimas. Jie siekė sužlugdyti Ukrainą. Šiandien Ukrainoje žmonės kovoja ne tik už savo šalį, bet ir už Europą. Jei Europa būtų reagavusi taip pat, kaip Lietuva, galbūt šio karo jau nebūtų. Bet politikai dažnai elgiasi kitaip – jie nori laikytis neutralumo arba delsia“, – teigia K. Gudauskas.
Pasak jo, ukrainiečiai yra labai stiprūs. Jie parodė, kad gali atsilaikyti, ginti savo namus. Ir tai yra svarbiausia.
Perspėjimas kitiems
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje – žmonių žudymas, trėmimas, atimti namai, – pasak Konstantino, yra ne kas kita, kaip istorijos pasikartojimas.
„Aš gerai žinau Lietuvos istoriją, nes ji tiesiogiai susijusi su mano šeima. Daugybė lietuvių patyrė tremtį, buvo jėga išvežti į Sibirą ir Kazachstaną. Tai – mūsų bendra praeitis. Šiandien, matydamas, kaip Ukraina kovoja už savo laisvę, suprantu, kad tai yra tos pačios senos kovos tęsinys. Labai didžiuojuosi savo tėvais, kurie išmokė mane mylėti savo kraštą. Jie man sakė: „Jei gali padėti kitiems – privalai tai daryti.“ Šio tėvų priesako laikausi iki šiol“, – sako vyras.
Filme „Buča“ atskleidžiama „laisvė“, kurią neša Rusijos kariai. „Turime suprasti, kad Rusijos kultūra nėra vien menas ar muzika. Tai ir imperinis mąstymas, noras užkariauti kitus. Rusija visada siekė plėsti savo teritorijas ir šiandien bando tai daryti vėl. Maža to, ji naudojasi kitomis tautomis – į karą siunčia buriatus, hakasus ar udmurtus. Nors propaganda juos vadina rusais, iš tiesų šie žmonės taip pat patiria prievartą. Rusija tiesiog naudojasi jų gyvybėmis savo agresijai vykdyti“, – tvirtai dėsto Konstantinas.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad kai rusai buvo okupavę Lietuvą, jie pirmiausia norėjo ištrinti lietuviškumą. Šiandien, pasak jo, tas pats matoma Charkovo ar Chersono srityse – rusai bando jėga sugrąžinti savo kalbą ir primesti savo istoriją. Pirmiausia, ką rusai atvežė į okupuotas teritorijas, buvo rusų kalbos vadovėliai, išdalinti mokiniams mokyklose.
„Tačiau tai yra imperijos, kuri nori viską valdyti, elgesys. Jie to nepasieks. Ukraina turi savo kalbą, savo gilią kultūrą ir istoriją. Ukrainiečiai yra laisvi žmonės ir jie gins savo šalį iki pat galo“, – tvirtai sako Konstantinas.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
