Norėdamas tapti geru specialistu, žmogus turi baigti mokslus, įgyti atitinkamą kvalifikaciją, turėti teorinių ir praktinių žinių. Kaip auginti ir auklėti savo vaikus, nemoko nė viena mokykla, tad tokiame svarbiame ir atsakingame darbe dauguma žmonių yra savamoksliai ir į specialistus kreipiasi tik susidūrę su rimtomis problemomis.
Vaiko psichinis ir emocinis vystymasis labai priklauso nuo aplinkos, pirmiausia – nuo šeimos. Pagarbos nusipelno dorus vaikus išauginę tėvai, nors augindami ir jie susiduria su aibe problemų. Kai būti gerais tėvais mokomasi auginant, auklėjimas gali tapti savotišku eksperimentu, ne visada duodančiu gerų rezultatų. Vaikui laužant visuotinai priimtas elgesio normas – kaltinami tėvai, bet ar yra galimybių sąmoningai pasiruošti tėvystei, kad netektų mokytis iš savo ir svetimų klaidų?
Jurbarko dekanato šeimos centro vadovė Irena Danupienė, vedanti sužadėtinių rengimo santuokos sakramentui kursus, pasakojo, kad sužadėtiniai dažniausiai sutrinka išgirdę klausimą „Ar sutarėte, kiek turėsite vaikų?” Matyt, šeimą kurti besiruošiantys žmonės nėra kalbėję apie svarbiausią šeimos klausimą – vaikus. Dviem yra geriau negu vienam – taip vadinasi sutuoktinių rengimo programa. Dviem ir vaikus auklėti lengviau, deja, tėčiai mažai dalyvauja vaikų auklėjime, o problemų, atsiradus šeimoje vaikų, kaip tik padaugėja.
Kursai sužadėtiniams, norintiems tuoktis bažnyčioje, privalomi, o kiti Šeimos centro organizuojami renginiai – laisvai pasirenkami ir, kaip teigė I. Danupienė, ne itin populiarūs. „Prieš keletą metų rengėme seminarus apie vaikų auklėjimą, bet jie didelio atgarsio nesulaukė. Nedaug ir norinčiųjų dalyvauti šeimų vasaros stovyklose – neįprasta žaisti, kalbėtis, sėdėti prie laužo visai šeimai. Dabar dirbame pagal programą „Stebėk, vertink, veik”, skirtą šeimos vertybėms”, – sakė Šeimos centro vadovė. Šeimos renkasi kiekvieno mėnesio 10 d. po vakaro mišių į klebonijoje įsikūrusį Šeimos centrą – I. Danupienė kviečia ateiti šeimas, norinčias dalyvauti programoje. Šeimos centro vadovei galima paskambinti tel. (8-614) 7 33 71.
Tėvystei ruošiamasi jau nuo vaikystės, juk savo šeimose daugelis net nesąmoningai daro taip, kaip buvo tėvų namuose. Bet nėra taisyklių, kurias išmokęs būtum tikras, kad teisingai išauklėsi vaikus. „Tėvystės reikia mokytis visą gyvenimą, – teigia I. Danupienė. – Daug tėvų galvoja, kad vaikas turi besąlygiškai jų klausyti. Bet taip nėra – kiekvienas vaikas yra skirtingas pasaulis, prie kiekvieno reikia kitokio priėjimo. Tėvams reikia daug kur save nugalėti, nutylėti, daug ką atleisti. Tikintiesiems atramos taškas yra Šventasis Raštas, ten daugybė pavyzdžių ir pamokymų. Reikia melstis už savo vaikus ir besąlygiškai juos mylėti.”
Tėvai turi šnekėtis, aiškintis su vaiku – vaikas visada supranta gėrį. Reikia įprasti būti kartu su vaikais. Draugų kompanija, kai netoliese laksto ir vaikai, turbūt nėra tikrasis buvimas kartu. Vaikams reikia kitokio buvimo – kad tik jie kartu su tėvais galėtų daryti tai, kas įdomu.
„Tėvai niekada neturėtų pamiršti, kad didžiausias turtas yra vaikai, – sakė Šeimos centro vadovė I. Danupienė, – kad neatsitiktų kaip toj pasakoj, kur tėvai iš gėrybių podėlio prisirinko visokių vertingų daiktų, bet išeidami pamiršo vaikus. Durys užsitrenkė – nebepasiimsi.”
Jurbarko švietimo centre dirbanti I kategorijos psichologė, edukologijos magistrė Nijolė Janonytė teigia, kad tėvystė yra ta sritis, kur šiuo metu visiems sunku jaustis kompetentingiems. „19 amžiuje, kai didelėse šeimose gyveno kelios kartos, tokių problemų, su kokiomis šeimos susiduria dabar, gal ir nebūdavo. Dabar – nestabili aplinka, nestabili šeima, pasiruošti tėvystei sunku. Šeimos nebėra vien tradicinės, apie pusė šeimų skiriasi, tad vaikų auklėjimo modeliai, atsinešami iš šeimų – patys įvairiausi”, – teigia psichologė. Vaikų auklėjimo klausimais išleidžiama daug literatūros, bet ji irgi tokia įvairi, kad tėvai pasimeta ieškodami tobuliausių metodų. Pasak N. Janonytės, Lietuvos šeimai reikėtų tikrų orientyrų, o kai jų nėra, vaikų auklėjimas gali tapti klaidų bandymo keliu.
Tėvai skundžiasi, kad net ikimokyklinukai kaprizingi, neklauso. „Tai dėl nenuoseklaus auklėjimo. Nors dabar deklaruojama laisvė, bet vaikai mėgsta taisykles, – teigia psichologė. – Vaikai daug geriau jaučiasi, kai šeimoje yra nustatytos taisyklės, ribos, tačiau taisyklių laikytis greičiau pabosta tėvams.”
Kaip dažną auklėjimo klaidą N. Janonytė išskiria bausmes: „Turėtų būti devyni paskatinimai ir viena bausmė. Tėvai nepasiūlo vaikui problemos sprendimo būdų, o tik skiria bausmes. Bausmės turėtų būti taikomos nuosekliai, ne per griežtos. Netinkamos bausmės, kurios trukdo vaikui pažinti pasaulį ir save, pavyzdžiui, uždrausti važiuoti į ekskursiją. Mažesni vaikai nori materialinio paskatinimo, vyresniems labai svarbus ir žodinis įvertinimas. Tačiau lietuviai nemoka sakyti komplimentų net savo vaikams – tik geras arba blogas, o paskatinti vaiką daiktu ar pinigais tėvams dažnai būna paprasčiau, negu su juo kalbėtis.”
Visi tėvai nori, kad vaikai būtų geri, tačiau visiškai netinka lyginti vaikus, pavyzdžiui, su kaimynų vaikais. „Net vienos šeimos vaikai negali būti lyginami”, – teigia psichologė.
Nors savo vaikus auklėti jokių specialių diplomų nereikia, tėvai, norintys šiame atsakingame darbe išvengti klaidų, patarimų gali ieškoti knygose, įvairiose interneto svetainėse, pas šeimos psichologus. Ir Jurbarko švietimo centre planuojama atidaryti tėvystės įgūdžių mokyklėlę, o internetinėje svetainėje skelbti naudingą informaciją tėvams.
Viską išbandžiau, bet vaikas nesikeičia – taip, pasak sveikatos psichologės Ramintos Beinerytės, kartais sako tėvai, ateinantys konsultacijos. Būna, kad įstumia vaiką per duris – taisykit. „Bet tėvai neturėtų nei taip sakyti, nei daryti, nes problema susijusi ne tik su vaiku. Vaikas per kelias dienas psichologo kabinete nepasikeis. Be to, keistis turi ne tik vaikas, o ir šeima, nes problema yra šeimoje”, – įsitikinusi psichologė.
Jurbarko psichinės sveikatos centro psichologė R. Beinerytė pasakojo, kad vidutiniškai per savaitę jos kabinete apsilanko po kelias šeimas – kai kurios savo noru, kitas atsiunčia kiti gydytojai. Dažniausiai kreipiamasi dėl paauglių berniukų elgesio problemų – nesimokymo, bėgimo iš pamokų ir iš namų, rūkymo, alkoholio vartojimo.
Patys paaugliai problemos kartais nepripažįsta ir pas psichologą eiti nenori. „Psichologinės konsultacijos tikslas ir yra išsiaiškinti, ar problema egzistuoja. Į ryškius paauglių elgesio pokyčius tėvai kartais reaguoja perdėtai, – teigia R. Beinerytė, – todėl atskirai išklausomos abi pusės.”
Negatyvaus elgesio modelį vaikai dažniausiai perima iš tėvų, tačiau tėvai savo klaidų nelinkę pripažinti. Pasak psichologės R. Beinerytės, problemų, susijusių su vaikų elgesiu, būna ir aukštą statusą visuomenėje užimančiose šeimose. Pastarosiose jų dažniausiai atsiranda dėl to, kad bendravimo stygių tėvai stengiasi atpirkti pinigais.
R. Beinerytės nuomone, Vakaruose psichologinė pagalba labiau vertinama, psichologais pasitikima, o pas mus vizitą pas psichologą tėvai kartais laiko bausmės vaikui priemone.
