Jurbarko kultūros centro jaunimo mišrus choras Krailsheimo Alberto Šveicerio gimnazijos kvietimu liepos pradžioje keliavo į Vokietiją. Choro vadovė Danutė Lapienė džiaugiasi, kad tokios kelionės būna turtingos koncertų ir aplankytų naujų vietų, o broliai Titas ir Povilas Samuiliai tvirtina, kad jaunimas labiausiai vertina bendravimą.
Padainuoti ir pamatyti
Pirmą viešnagės Krailsheime dieną jurbarkiečiai kartu su vokiečių choru ir bigbendu surengė koncertą Alberto Šveicerio gimnazijoje. Paskui buvo pakviesti pas miesto merą Rudolfą Michlą ir dainavo sustoję ant merijos laiptų.
Su Krailsheimu D. Lapienės vadovaujami chorai, kaip ir visas Jurbarko rajonas, draugauja seniai, todėl ir bendros dainos gerai skamba – ir ten, ir vokiečiams atvykus pas mus. Gegužę Alberto Šveicerio gimnazijos choras ir bigbendas dalyvavo tarptautiniame chorų festivalyje Jurbarke ir respublikiniame Šakiuose, koncertavo Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje, Veliuonos gimnazijoje. O pamatyti norėjo Kryžių kalną ir Šaltojo karo muziejų, Nidą ir Klaipėdą.
„Pagrindinis koncertas, vėl kartu su vokiečiais, vyko Šv. Bonifacijaus bažnyčioje. Sulaukėme daugybės žiūrovų ir daug plojimų. Atėjo ir Jurbarko verslininkų delegacija, kartu su rajono meru kaip tik tuomet buvusi Krailsheime“, – pasakojo D. Lapienė.
Choras pabuvojo viduramžių mieste Dinkelsbiulyje, Štutgarto Muzikos namuose pamatė daugybę dar nematytų instrumentų, didelį įspūdį paliko „Porsche“ automobilių muziejus. Į Noišvanšteino pilį Bavarijoje ir Braitacho tarpeklį Alpėse teko važiuoti toliausiai, bet neprailgo, nes jaunimas važiuoja su dainomis, dainuoja gatvėse ir bažnyčiose, o oras visas viešnagės dienas buvo puikus.
Bendrauja paprastai
Braitacho tarpeklis Alpių kalnuose, pasak Tito ir Povilo, buvo pats įspūdingiausias objektas šioje kelionėje: kaip rojus žemėje – to vaizdo neperteiks jokios nuotraukos, o ten būdamas ypač supranti, koks mažas esi prieš gamtą. Tačiau labiau nei turistiniai objektai jaunimui patinka pabūti, pasišnekėti – paprastai pabendrauti.
„Bilduko“ chore penkiolikmetis Povilas dainuoja nuo šešerių, o vyresnysis brolis atėjo prieš ketverius metus. „Mane Lapienė pagavo ir liepė ateiti. Prasitariau apie tai mamai, o ji neleido nenueiti“, – prisimena Titas, o apie vadovę D. Lapienę sako: „Ji žemaitė – drūtas charakteris: pasakė – turim padaryti, bet leidžia ir mums pasireikšti. Geram žmogui pasiduodi, nes nieko blogo jis nepadarys. Mes kai dirbam, tai dirbam, o kai laisvas laikas – kvailiojam, bet – proto ribose.“
Tad ši kelionė broliams ne pirmoji, panašiose jie yra dalyvavę ne tik su choru, bet ir su Antano Sodeikos meno mokyklos orkestru, kuriame abu grojo trimitu.
Svarbiausias tokių kelionių ypatumas – gyvenimas šeimose ir bendravimas. „Jie visada paklausia, ar norim kur važiuoti, ir jei nenorim – negrūdžia. Taip ir mes. Dauguma jų jau yra buvę Jurbarke ir daug ką matę, jie labiau nori pabendrauti. Ir man būtų neįdomu koks Kryžių kalnas ar Šiluva. Nueiname ant Bišpilio ar į kokį sodą nuvažiuojam“, – pasakoja Titas. Šį kartą Krailsheime dar buvo ir užsieniečių pagal mainų programą, tad bendraamžių ratas buvo didelis ir įvairus.
Vokiečių namuose šis tas kitaip: „Internetą mes turime visada, o pas juos kitaip, jie atjungia modemą, kad neužsidegtų. Didžiausias skirtumas – maistas. Sriubos jie nevalgo, o gėrimai gazuoti, pavyzdžiui, apelsinų sultys, jos primena sugedusias močiutės sultis. Parvažiuodami jau Lenkijoje skubėjome valgyti sriubos.“
Vaikinai pastebėjo, kad seneliai Vokietijoje labai aktyvūs ir labiau negu pas mus matomi: vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, rengia piknikus.
Himnas – pas ūkininką
Liepos 6-ąją choristai važiavo į Niurnbergą – pabuvojo Kaizerio pilyje, Fizikinių potyrių muziejuje (skamba įdomiai, bet mažesniems, o mums jau nebeįdomu – apie jį sakė broliai). Vakarop nuvyko į vieną ūkininko sodybą, kur vaišinosi daug vokiečių šeimų. Ir choristai buvo pavaišinti picomis (kažkokios keistos, tarsi cepelinas būtų uždėtas – sakė broliai). Aštuntą valandą, kai Lietuvoje buvo jau devynios, jaunimas sugiedojo „Tautišką giesmę“, padainavo lietuviškų dainų. Taip kartu su viso pasaulio lietuviais paminėjo Mindaugo karūnavimo dieną ir sulaukė vokiečių dėmesio.
Dainuoti koncertuose ir apskritai dainuoti chore – smagu. „Smagu ir mums, ir žiūrovams – jauti tą iš reakcijų. Vokiečiai sakė, kad mūsų chorų lygis yra žymiai aukštesnis negu jų. Pas juos nėra dainų švenčių. O pats geriausias jausmas būna dainų šventėse, kai patriotines dainas dainuoja tūkstančiai choristų“, – sakė broliai Titas ir Povilas.
Iššūkių nebijo
Broliai sakė, kad vokiečių šeimose paprasta susišnekėti, nes visi moka anglų, o kai jų namuose apsigyveno iš Vokietijos ar Belgijos atvykęs jaunimas, tėveliams didžiausias iššūkis buvo kalba. Tačiau ne bėda – mama susišneka vokiškai, o tėtis pasitelkia universalią gestų kalbą.
Mūsų maistas bendraamžiams iš užsienio – irgi iššūkis. „Jiems žiauriai nepatinka lietuviškas maistas. Mes dauguma valgome viską, o jų būna ir vegetarų, ir veganų. Tačiau pas mus gyvenę belgai sakė, kad mūsų mama skaniausiai darė valgyti. Mama darė spagečius, kepė kepsnius ir picas“, – pasakoja vaikinai.
Tito ir Povilo svečiams patiko mūsų gamta: „Jiems patinka, kad Jurbarkas – žalias miestas. Patinka mūsų laukai, miškai. O Vokietijoje kur važiuoji – vien gyvenvietės.“
Pirmosiose kelionėse daug kas buvo netikėta. Kad ir įvairių rasių, skirtingų religijų žmonės. Tačiau dabar broliams jau nebekeista, nes jau nemažai keliavo. „Pasaulio jau esam pamatę, bet nuo to alkis pamatyti tik didėja“, – pokalbį apibendrino jaunesnysis, Povilas.
Danutė Karopčikienė