Greitai prabėgo Kristės Donauskienės vasara. Būdama šokių mokytoja Kristė dar niekada nėra turėjusi ilgų mokytojiškų atostogų – jas pakoreguoja šokiai. Bet dėl to choreografei nė kiek neapmaudu – kai turi svajonių profesiją ir dirbi mėgiamą darbą, atostogų nepasigendi. Ir paskutinėmis vasaros dienomis Kristės mintys sukasi apie naująjį šokių studijos „Dona“ sezoną ir galvoje rikiuojasi naujų šokių žingsneliai.
Didelės svajonės pildosi
Vaikystėje dažnas turim svajonių. Nežinau, ar Kristės kas nors klausinėjo, kuo ji bus užaugusi, bet ji pati, ketverių metų pradėjusi šokti, teigia jau tada žinojusi, kad šoks visada. Maža to, ji svajojo būti ne tik šokėja, bet – choreografė ir šokių mokytoja.
„Noriu, mėgstu ir šokti, bet man patinka kūrybinis darbas – kurti šokius ir mokyti šokti kitus“, – sako moteris, dabar turinti ir didžiulę kūrybos erdvę, ir daug mokinių.
Baigusi choreografijos studijas Klaipėdos universitete, Jurbarko kultūros centre sukūrusi ir pristačiusi diplominį darbą – įspūdingą šokio spektaklį, jaunoji choreografė liko Jurbarke. Tiksliau – sugrįžo į gimtąjį miestą, kur nuo vaikystės šoko mamos Jolantos Telišauskienės vadovaujamuose kolektyvuose. Jaunoji choreografė labai brangina ir vertina mamos patarimus, tačiau eina savo keliu, kuria savo šokius, kuriuos mama dažniausiai pamato tik scenoje, kai abi su savo kolektyvais nuvyksta į tuos pačius festivalius. Neslepia Kristė ir to, kad, kaip ir mama, turi nemažų profesinių ambicijų ir daug dirba, kad jas realizuotų.
„Net nežinau, kaip jau pačiais pirmaisiais metais prisikviečiau tiek daug vaikų, juo labiau kad čia yra ir daug kitų šokių kolektyvų. Tikrai, mūsų krašte šokis labai mėgstamas“, – neabejoja K. Donauskienė, Jurbarko šiuolaikinio šokio studijos „Dona“ įkūrėja ir vadovė.
Penktasis „Donos“ sezonas
„Dona“ rugsėjį pradės penktąjį sezoną. K. Donauskienės vadovaujamoje studijoje šiuolaikinių šokių mokosi apie 100 skirtingo amžiaus vaikų. Labiausiai šokius mėgsta mergaitės, bet jaunoji choreografė tikisi, kad ir pačių mažiausių – darželinukų grupės berniukai ūgtelėję neatsižadės šokio.
Mažiausiai studijos dalyvei – dveji metukai, kartu su kitais mažųjų grupės šokėjais ji repetuoja ir koncertuoja. Taip taip, ir koncertuoja. Neypatingi tie mažųjų šokeliai, bet ir vaikams, ir žiūrovams jie patinka. Vaikai šoka iš širdies ir, kaip tikri artistai, mokosi savarankiškumo ir atsakingumo. Vadovė net su pačiais mažiausiais niekada pati nelipa į sceną ir jų nerikiuoja, vaikai mokomi suprasti, kad koncertas – tai ne repeticija.
Užtat vyresniųjų grupių šokėjai jau gana savarankiški. „Dona“ – koncertuojanti ir konkursuose dalyvaujanti studija, jau galinti pasididžiuoti bene 20 konkursuose laimėtų taurių. Šią vasarą konkurse Ispanijoje „Donos“ vyresniųjų grupė laimėjo pirmą vietą.
„Nevažinėjame visur, konkursus renkamės tik tuos, kuriuose laimėti nelengva. Būna, kad ir nieko neparsivežame, nes stiprių kolektyvų daug, ir aš kartais žaviuosi, kaip tie vadovai šitaip ištreniruoja vaikus“, – sako studijos vadovė. Dalyvauti visur arba bet kur, pasak K. Donauskienės, negalima ir dėl to, kad konkursai mokami, o moka šokėjų tėveliai. Jiems kainuoja ir šokėjų kostiumai, o kiekvienam šiuolaikiniam šokiui paprastai siuvami nauji, pagal šokio charakterį.
„Donos“ šokėjai šoka savo vadovės šokius. Kristė sako niekada neskaičiavusi, kiek šokių jau sukūrė: „Nežinau, neskaičiavau. Esu sukūrusi ir tautinių – dar studijų laikais, dabar kuriu ir orkestrinius. Tad gal jau kokie 30 bus?“
Kaip kuriamas šiuolaikinis šokis? „Man tai atrodo nesunku, nors kartais ir užstringu“, – sako choreografė ir bando nupasakoti kūrybos procesą: paprastai tai vyksta namie, neretai – dar ir užsiimant kokiu kitu nesudėtingu, pavyzdžiui, buities darbu. Pirmiausia šokis dėliojasi mintyse ir kartais mintys apie naują šokį net naktį prikelia iš lovos. Retkarčiais pasipaišo šokio schemą, o žingsnius ir judesius pirmoji pabando pati, paskui – su savo studijos šokėjais.
„Sunkiausia būna parinkti muziką, nes aš pati nemėgstu klausyti muzikos. Bet kažkaip, lyg savaime, ta muzika mano šokiams ateina“, – sako Kristė.
Šoka visa šeima
Pamatyti Kristę šokančią namie – ne retenybė, ir namiškiai tuo visai nesistebi. Kai mama pradeda straksėti šokio žingsneliu, pirmasis prie jos prisideda trimetis Nojus. Vyresnėlis Donauskų sūnus – irgi šokėjas, jis lanko savo močiutės vadovaujamą Jurbarko kultūros centro šokių studiją „Šypsena“. Mažasis, dar tik metukų Kajus šypsosi – kol kas jis labiau linkęs ne šokti, o pats šokdinti mamą ir tėtį.
Neretai Kristė sulaukia prašymų sukurti vestuvinį šokį. Jaunavedžių šokio tradicija per vestuves tebegyvuoja – tai tik įrodo, kad mokėjimas šokti praverčia ir labai svarbiais gyvenimo momentais. Poros renkasi ne tik valsą, bet ir kitus klasikinius ir pramoginius šokius arba jų popuri. „Kai kuriu tokius šokius, repetuojame kartu su vyru Aurimu“, – sako choreografė.
Aurimas – irgi profesionalus choreografas, Klaipėdos universitete jiedu baigė tą pačią specialybę. Tik Aurimas, skirtingai nei Kristė, labiau mėgsta šokti, o ne mokyti kitus. Todėl žemaitis iš Plungės Jurbarke susirado darbą ne pagal specialybę, bet mielai, kaip pats pajuokavo – uošvės neverčiamas, šoka tautinių šokių ansamblyje „Nemunėlis“.
„Labai didelė mūsų gyvenimo dalis yra šokiai. Šokiai ir šeima“, – sako K. Donauskienė.
Šokiai pakoreguoja ir kasdienybę, ir šventes, visa kita – kaip visose šeimose. Kristė pripažįsta, kad valgio gaminimas nėra jos stichija. „Kai reikia, gaminu, o reikia kasdien, – sako ji. – Skaniausia man balandėliai ir cepelinai. Balandėlius gaminu aš, o cepelinus – Aurimas. Pusryčius ruošiame tai vienas, tai kitas, namus tvarkome kartu.“
Karštas vasaros dienas Donauskai leidžia tėvų sode. Senelių sodyboje augina daržoves ir braškes. Džiaugiasi visi kartu kelias dienas praleidę prie jūros, nes kai esi šokių vadovas, tai kitaip nei kitiems mokytojams, šokiai pakoreguoja ir atostogas.
Kristė neslepia, kad nesvajojo gyventi Jurbarke, nes studijų metais jai labai patiko Klaipėda. Bet Jurbarke buvo laisva choreografo vieta meno mokykloje – buvo darbas, paskui atsirado „Dona“ – dar daugiau darbų ir nepaprastas kūrybos malonumas. O gyventi su šeima ir auginti vaikus Jurbarke labai gerai. Taigi, pasak Kristės, nėra nei kur, nei ko lakstyti.
Danutė KAROPČIKIENĖ
