Jurbarko viešojoje bibliotekoje veikia Antano Sodeikos meno mokyklos dailės skyriaus 3 klasės mokinių darbų paroda „Dailininko knyga”. Sausio 22 d. atidarant parodą savo kūrinius pristatė autoriai, nes skaityti dailininkų knygas ne taip paprasta – jose raidžių nėra.
Pristatydama savo mokinių darbus dailininkė Inesa Bosaitė sakė, kad dailininko knygos esmė – ne tekstas, bet vaizdas ir forma. Nors dailininko knyga „rašoma” ne raidėmis ir žodžiais, bet ji teikia informaciją, todėl Meno mokyklos mokiniai pirmiausia turėjo sugalvoti, ką savo knyga nori pasakyti, paskui – pasirinkti medžiagas ir knygos formą. O jų jaunieji dailininkai prigalvojo visokiausių. Toje originalumo įvairovėje susigaudyti padėjo jų mokytoja I. Bosaitė, parodoje eksponuojamas knygas suskirsčiusi į klasikines, kurių kaip įprastų knygų puslapius galima vartyti, ir knygas-objektus.
Mokinių darbai stebina išmone, o parodos atidaryme džiugino, kad dauguma jaunųjų dailininkų buvo pasiruošę gražiai ir sklandžiai kalbėti apie savo knygas.
Monika Kazakevičiūtė, į dailės pamokas Meno mokykloje atvažiuojanti iš Eržvilko, savo knygą pavadino „Laiko ratas”. Vietoje teksto knygos puslapiuose sudėti metų laikų ir žmogaus gyvenimo svarbiausių įvykių simboliai, kurių prasmę Monika padėjo „perskaityti” susirinkusiesiems į parodą.
„Man pasirodė, kad tai originalus būdas išreikšti gamtos stichijas”, – sakė Roberta Kenstavičiūtė apie knygą „Stichijos japoniškai”. Ją perskaityti gali tik pažįstantieji hieroglifus, kitiems knyga lieka paslaptinga kaip ir gamta.
Solidi Vytauto Pikelio „Viduramžių knyga” – medžio viršeliais, dekoruota Vytauto monograma. „Viduramžiais knygų buvo nedaug, jos labai vertintos ir brangintos. Man brangi mano knyga, o kitiems gal pasirodys graži ir įdomi”, – sakė Vytautas. Jo brolis Mindaugas sukūrė „Metų knygą”.
Įdomi Lauros Juškėnaitės erdvinė knyga „Bespalvis turinys”. Gimnazistė Laura teigia norėjusi pasakyti, kad negalima apie knygos turinį spręsti iš viršelio: „Jis gali būti labai gražus, bet paskaičius – tikras šlamštas.” Lėkštą turinį Lauros kūrinyje simbolizuoja senų laikraščių gniužulai.
Netikėta Kristinos Bataitytės „Įspūdžių knyga” – minkštoje dėžutėje mergina uždarė ant akmenėlų surašytus įspūdžius. Spalvota kaip ir mintys Rugilės Smaliukaitės knyga „Minčių kaleidoskopas”, įvairiausių medžiagų panaudojo Ema Totoraitytė kurdama savo vardo knygą. Ievos Kliorikaitytės „Eskizų knygą” galima bet kada papildyti. Aistis Mozūraitis prirašytas korteles įsuko į rankų darbo popierių ir stipriai suveržė virvele – kad „Juokų knyga” nelaiku nepaleistų liežuvio.
Lilija Kunstaitė erdvinę knygą skyrė Jurbarkui – ant ryškaus spalvoto kubo nuotraukomis vaizduojama miesto praeitis ir dabartis. Tik rytojus Lilijos knygoje spalvotas, bet tuščias, nes niekas negali žinoti, kas bus rytoj. Tik įsivaizduoti ir svajoti, kad ateitis bus spalvinga, nedraudžiama.
