Gegužė prasidėjo gražiausia ir visiems svarbia švente, nes mamą turi kiekvienas. Motinos dienos proga į Prezidentūrą kaip kasmet buvo pakviesta keliasdešimt daugiavaikių mamų, ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo jas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Garbingąjį apdovanojimą gavo ir Genovaitė Karopčikienė, gyvenusi ir septynis savo vaikus auginusi Jurbarke, o dabar gyvenanti Kiduliuose.
Vaikų – pilni namai
G. Karopčikienei įsiminė ir nuo- širdus šalies vadovės pasveikinimas įteikiant ordiną, ir pakalbinimas, ir respublikinės žiniasklaidos dėmesys, ir pati Prezidentūra – niekada joje nebuvo buvusi. O daugybės sveikinimų apdovanojimo proga sulaukė ne tik ji pati, bet ir vaikai – visi sveikino juos turint tokią puikią mamą.
Būti pagerbtai Prezidentės – didelis džiaugsmas. Bet nėra motinai didesnio džiaugsmo už jos vaikus. „Tai visas mamos turtas – to niekas neatims. Ir turtas, ir džiaugsmas, ir rūpestis“, – sako septynių vaikų mama. Nors sūnūs ir dukra seniai užaugo ir turi savo namus, mamos namai vis tiek pilni vaikų: čia vieno lauktuvės iš Ispanijos, kito – iš Jeruzalės, čia – anūkėlio dovanotas paveiksliukas, o čia guli maišelis kojinių – atėjus žiemai kiekvienam jau bus primezgusi ne po vienas.
Ištekėjo Genovaitė jauna, septyniolikos. „Gimusi aš šitoj pusėj, buvusioj Grincevičynėj prie Kukarskės, bet augau ir į mokyklą ėjau Jurbarke. O Ronius kiduliškis, jis mano krikšto motinos sūnus. Susipažinom, kai jis parėjo iš armijos. Vyresnis už mane dešimčia metų, jis man atrodė labai patikimas“, – pasakoja moteris.
Jų pirmagimė – dukra Jolanta, ir šeši sūnūs: Eduardas, Darius, Aidas, Dainius, Marius ir Mantas. Genovaitė sako tekėdama neplanavusi nei didelės, nei mažos šeimos, bet tikrai žino, kad didelėje – laimės daugiau. Tik prisipažįsta labai dar norėjusi mergaitės, po ketvirtojo sūnaus net buvo kilusi mintis įsivaikinti. Bet gimė dar du sūnūs. Tarp vyriausios ir mažiausio – net dvidešimties metų skirtumas. Genovaitė sako, kad augindami mažesniuosius vyresnieji išmoko auginti savo vaikus – jiems vienas juokas pervystyti ar išmaudyti naujagimį, o jai pačiai nebuvo taip sunku, kai vaikai pradėjo palikti namus. Genutė ir Ronius Karopčikai turi 11 anūkų – mažiausiam vos kelios savaitės, ir du proanūkius. Vaikų šeimose irgi daugiausia auga sūnų, bet tokios didelės šeimos, kokioje patys užaugo, kol kas nė vienas neturi.
Kitokia motinystė
Kai Genovaitė augino savo septynetą, tokių motinystės atostogų, kokios yra dabar, nebuvo. „Dirbau, tik du mėnesius tegalėdavau auginti vaikus“, – sako ji. Genovaitė kone visą laiką dirbo banke buhaltere, vėliau ekonomiste. Beje, mokslus ji baigė ir specialybę įgijo jau augindama vaikus. „Finansų ir kredito technikumą baigiau neakivaizdiniu būdu, augindama tris vaikus. Pas mane gyveno močiutė. Iš tikrųjų tai ji ir mane užaugino, močiutė. Ir mano vaikus pažiūrėdavo, leido man mokytis. Aišku, ir Ronius, bet ir jis dirbo“, – pasakoja.
Vakare namo lėkdavo tekina, o kol mažylius pati maitindavo – ir pusmetį, ir ilgiau, močiutė atnešdavo kūdikį į darbą. Kai mažajam, per anksti gimusiam, reikėjo ypatingos priežiūros – kūdikį du kartus operavo – mama metus nedirbo. „Buvau atostogose, bet – nemokamose. Kai Mantukas užmigdavo, ar kaimynų mergaitės jį pažiūrėdavo, aš megzdavau, kai ką ir parduodavau. Mergaitės prašydavo: teta, tik aprenkit gražiai! Jos vietoj lėlės jį pavežiodavo“, – šypsodamasi pasakoja moteris. Ta pačia proga Genovaitė prisimena ir tai, kad namo Donelaičio gatvėje kaimynai buvo labai draugiški, bendrauja su jais iki šiol.
Šeima gyveno pas Genovaitės mamą, vienam kambary, paskui gavo savo butą. O kai vaikų buvo jau penki, bankas davė pinigų keturių kambarių butui. Tačiau kai pastatė namą ir jau buvo galima kraustytis, sužinojo, kad paskirti tik trys kambariai. Tada moteris ėmėsi kovoti už savo vaikus – ėjo pas rajono valdžią ir išsireikalavo tai, kas jiems priklausė.
Kaip auklėjo būrį savo vaikų? „Nuo trejų metų laiptais jau galėjo lipti patys, bet žiūrėdavau per plyšį, ar nesimuša, nesivaidija. Kartą išgirdau, kaip grįždami iš darželio mažieji keikiasi. Pasikalbėjau, vaikai prižadėjo, kad daugiau taip nebus, ir lipdami laiptais skaičiuodavo. Vienų iš darželio nepaleisdavau. Kuris nors vyresniųjų juos paimdavo, aprengdavo ir palydėdavo, paskui jie parbėga. Nes didesnieji visokių reikalų turėjo: reikėjo ir kamuoliu pažaisti, be to, treniruotės – Edas ir Jolanta bėgiojo, Darius žaidė futbolą, ir su motociklu duodavosi. Aidas buvo dviratininkas, Dainius – kartingistas. O Marius su Mantu – mažiukai. Marius buvo nervagraužys – jam tik draugai ir žvejot, o Mantas – lėtas, ramus, į darželį jis nėjo, sakė: aš geriau brolį žiūrėsiu“, – pasakoja G. Karopčikienė.
Nieko netrūko
Kad būtų buvę sunku, Genovaitė neatsimena. Atsigręžus atgal – tik mieli prisiminimai: „Pareidavau iš darbo – ir jie visi namo, mažiukai pasitikdavo mane prie banko. Skirstydavomės darbus: kas verda, kas grindis valo, indus plauna – jų būdavo daug, nes per pietus vaikai parsivesdavo ir draugų. Pyragą kepdavom beveik kiekvieną vakarą.“
Gausi šeima beveik miesto centre turėjo ir tvartą, ir žemės. „Šeima tai didelė, ir rajono valdžia leido laikyti gyvuliukus. Kiaulių būdavo ir penkios, ir septynios, visada vištų, o triušių vienu tarpu buvo šimtas, dar daugiau! Iš visų miesto skveriukų susiveždavom nupjautą žolę. Darbo daug, bet darbavomės visi draugiškai. Vakarais ir savaitgaliais dar suspėdavom pauogauti, uogas parduodavo vaikai ir pirkdavosi, ko jiems reikėjo. Pareidavo mėlyni iki ausų!“ – pasakoja moteris.
Šeima įpirko ne tik pirmo būtinumo daiktus. Pavyzdžiui, pianiną. „Pirkom Jolantai – ji lankė muzikos mokyklą, bet grojo juo visi. Tik ilgai negavome to pianino – buvo baisus deficitas, tik per pažintis galėjai gauti“, – prisimena Genovaitė.
„Mes ir „Žigulį“ nusipirkom, – toliau pasakoja. – Atlyginimai nebuvo dideli, bet kiaulių parduodavom, triušių. Važiuodavom tuo „Žiguliu“ ne tik į sodą – ir į Palangą, ir kasmet – į ekskursijas. Taupydavom kapeikas – po telefonu turėjom tokią dėžutę, ir visi ten metėm, kuriam kas atlieka. Prieš atostogas susėdam visi ant grindų, suskaičiuojam, banke išsikeičiam ir nusprendžiam, kur važiuoti. Visu pajūriu su penkiais mažesniaisiais važiavome į Leningradą. Kiek patirta įspūdžių! Nuvažiavom į Maskvą: tėvas sustojo, o už vartų – Kremlius. Buvome Kaliningrade, Lipecke, Brianske, Oriole, Minske – visur.“
Kelionėse sutikti žmonės stebėdavosi ir gėrėdavosi gausia šeima. Tačiau G. Karopčikienė neslepia, kad yra tekę išgirsti pašaipių ar net kaltinančių replikų apie daugiavaikes šeimas. Ne tik didelėje šeimoje vaikai ir patriukšmauja, ir pasipeša, ir eibių prikrečia, todėl tokiems kaltintojams Genovaitė visada turėjo ką pasakyti.
„Gal ir buvo sunku, – svarsto septynis vaikus užauginusi mama, – bet jokių pagalbų mums nereikėjo, aš niekada nesu prašiusi. Valstybės parama? Kai Marius buvo metukų, gavau per mėnesį po 4 rublius. Kai gimė Mantas – po 7 rublius. O vyresniesiems nieko nemokėdavo. Gėda būdavo eiti kas mėnesį pasiimti tuos kelis rublius. Kai mažasis mokėsi, mokykloje jau būdavo nemokamas maitinimas, bet mes neprašėme, ir vaikai nenorėjo. Mano vaikai – mano rūpestis, ir man neprivalo niekas jų auginti.“
Visada laukia
Kol vaikai maži, motinų dienos per trumpos darbams, džiaugsmams ir rūpesčiams. O ką veikti, kai vaikai užauga? „Knygų labai daug skaitau, mezgu, su vyru ginčijuosi, vis dar auklėju: jis jau 17 metų turi „meilužę“ – tai panemunė“, – šmaikštauja Genovaitė, minėdama Roniaus prie Nemuno įkurtą ir prižiūrimą, poilsiautojų pamėgtą Prisiminimų parką.
„Ir visada visų laukiu – ir vaikų, ir anūkų, – tęsia moteris. – Velykos, Kalėdos, Motinos diena – visi susirenka, o per sesės gimtadienį visi broliai važiuoja pas ją.“
Bet susirenka ne tik per šventes – kone kasdien kuris nors užbėga į tėvų namus. Visi Karopčikų vaikai Lietuvoje, visi sūnūs Jurbarke – tai tėvams didelė laimė. Visi dirba, ir patys darbus susikuria, nes niekas ant rankų neatneša. Kiekvienas turi mokėti viską pasidaryti – taip buvo mokomi nuo vaikystės, ir jie viską moka. Kuria gražius savo gyvenimus.
Ko gi bereikia Motinos laimei?
Danutė KAROPČIKIENĖ
