Per pirmuosius apšaudymus karo pradžioje sėdėjome kadaise banko saugykla buvusiame įtvirtintame restorano rūsyje Žytomyro mieste netoli Kyjivo. Vos už keliasdešimt kilometrų rusai veržėsi Ukrainos sostinės link.
Jaunas, vos į trečią dešimtį įkopęs barmenas, kaip ir bene visi žmonės, šalyje dirbo ir kaip savanoris. Apie vidurnaktį jo telefonas suskambo – Ukrainos sostinės pakraštyje gyvenantis bičiulis pamatė, kaip pro jo namus juda rusų šarvuočiai.
Jis surado „Google Maps“ koordinates, nustatė kelią, kuriuo važiuoja rusų kolona, ir galiausiai nusiuntė informaciją kitam draugui, kuris, anot jo, turėjo ryšių su Ukrainos žvalgyba.
Mažiau nei po valandos linksmas jo šūksnis subūrė mus aplink jo nešiojamąjį kompiuterį – jam atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame „Bayraktar“ dronas sėkmingai naikina tą pačią rusų grupuotę.
Taip atrodė Ukrainos visuotinė gynyba veiksme. Kiekvienas žmogus atliko savo vaidmenį – nuo patikros postų ir pasalų rengimo iki informacijos rinkimo ir perdavimo.
Dabar Lietuva nori savo piliečius paruošti elgtis taip pat. Skirtingai nei Ukrainoje, Vyriausybė planuoja visą pasiruošimą įgyvendinti ne su pirmosiomis invazijos salvėmis, o dar taikos metu.
Tačiau, karui skaičiuojant beveik trejus metus, apčiuopti konkrečius rezultatus vis dar sunku.
Ukraina, 2022 m. vasaris / B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
„Stiprių niekas nepuola“
Lietuvos krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas gegužės mėnesį paskelbė, kad šalis turi tapti „lietuvišku ežiu, kuris daug stipresnei rusiškai meškai taip pat būtų neparankus, kad jie čia net negalvotų eiti“.
Nuo to laiko jis padėjo įgyvendinti kelias iniciatyvas, kuriomis siekiama atversti kitą visuotinės gynybos puslapį. Dar balandžio mėnesį ministras paskelbė apie kuriamas komendantūras, kurios anksčiau egzistavo tik popieriuje.
Planuojama, kad veikdamos su vietos savivaldybėmis komendantūros karo metu telktų ginkluotuosius dalinius. Šie galėtų vykdyti teritorinės gynybos užduotis, palaikyti tvarką ir padėti civilinei saugai, policijai ir profesionalioms karinėms pajėgoms.
2024 m. komendanto valandos pratybos Vilniuje / E. Blažio / LRT nuotr.
Iki šiol užsiregistravo daugiau kaip 4 500 žmonių, o po pirmojo registracijos etapo, kuris baigsis rugpjūčio 31 d., padaliniai turėtų jau spalio mėn. pradėti pirmuosius mokymus.
Vienas iš užsiregistravusiųjų yra populiarus autorius ir tinklaraštininkas Benas Lastauskas. Pasidalinęs žinia, kad užsirašė į komendantūrą, jis sulaukė palaikymo žinučių iš kariškių ir sekėjų, kai kurie, sekdami jo pavyzdžiu, taip pat prisijungė prie naujųjų pajėgų.
„Turiu savo tam tikras vertybes ir jos sutampa su mūsų valstybės vertybėmis, stengiuosi būti bent kiek naudingas“, – LRT.lt sakė B. Lastauskas.
Pirmasis žingsnis buvo suprasti, kad į gynybos užduotis gali įeiti tiek ginkluotos, tiek logistinės ar kitos pagalbinės funkcijos. „Neduok Dieve, kad reikėtų tą daryti, bet yra pasakymas, kad stiprių niekas nepuola, tai čia ir yra šitos iniciatyvos dalis, manau, kad mes būtume stiprūs ir pasiruošę“, – pridūrė B. Lastauskas.
„Man pagrindinis nerimas buvo dėl to, kad nežinau, ką daryti esant karo pavojui ir kaip prisidėti, kad būčiau naudingas, – pasakojo jis. – Labai tikiuosi, kad tai man į tuos klausimus atsakys.“
Tačiau visas veiksmų planas yra dar tik kuriamas.
Skirtingų lygių kariuomenė?
Lietuvos kariuomenės stuburą sudaro beveik 12 000 profesionalių karių, kasmet devynių mėnesių tarnybai juos papildo apie 4 000 šauktinių. Baigę tarnybą, jie dešimčiai metų įtraukiami į 38 000 karių vienijantį „aktyvųjį“ rezervą. Paskui jie perkeliami į „parengtąjį“ rezervą, kurį sudaro apie 80 000 žmonių, turinčių karinį pasirengimą. Sulaukę 60 metų jie yra išbraukiami iš sąrašų.
Iki šių metų pradžios parengtojo rezervo nariai teisiškai negalėjo būti šaukiami į karines pratybas ir jokioje veikloje faktiškai nedalyvavo. Kaip neseniai paskelbė gynybos ministras, parengtojo rezervo kariai dabar taip pat bus įtraukti į komendantūrų struktūrą.
Tuo tarpu Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) yra teritoriniai daliniai, kuriuos sudaro civiliniame gyvenime kitas pareigas užimantys kariai, kurie tik dalį savo laiko skiria kariuomenei. Pajėgų struktūra ir veikimo modelis panašus į Jungtinės Karalystės Teritorinę armiją ar Nacionalinę gvardiją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kalbėdamas Seime, naujasis Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras pripažino, kad šios apie 5 400 žmonių vienijančios pajėgos buvo apleistos. Pavieniai pavyzdžiai rodo, kad į KASP užsiregistravusiems žmonėms liepiama laukti bent metus, nes savanorių yra daugiau, nei pajėgos gali apmokyti. Dalis jų pasitraukia ir ieško kitų būdų prisidėti prie gynybos.
2024 m. komendanto valandos pratybos Vilniuje / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Čia į bendrą paveikslą įsilieja Šaulių sąjunga – 1919 m. įkurta „civilinė sukarinta“ organizacija. Ji padėjo apmokyti šimtus naujokų, kurie suskubo ieškoti savo vaidmens šalies gynyboje po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą.
Nuo KASP jie skiriasi savo narių oficialiu statusu – taikos metu jie dažniausiai netampa kariuomenės dalimi. Kai kurie šauliai dirba su vaikais (maždaug 6 000 iš 16 000 organizacijos narių yra jaunuoliai) arba atlieka kultūrines ir kitas ceremonines pareigas. Nariai dažniausiai papildo jiems išduodamą ekipuotę įsigydami savo įrangos ir ginkluotės.
Šaulių sąjungos ginkluotasis elementas yra suskirstytas į kovinius dalinius, kurie yra integruojami į KASP ar kitas kariuomenės struktūras, ir komendantinius vienetus – šie jungiasi prie komendantūrų.
„Greita mirtis“
Pasak Aleksandro Matonio, apie kariuomenėje vykstančius procesus ir vidines diskusijas gerai informuoto gynybos analitiko ir žurnalisto, kyla pavojus sukurti „keturių lygių“ kariuomenę.
Pirmoji pakopa, A. Matonio teigimu, būtų profesionalioji kariuomenė ir šauktiniai, antroji – KASP. Trečias lygis – Šaulių sąjunga, po jos eitų komendantūros.
„Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) turi daugiau nei 16 000 savanorių, iš jų tik 400–500 yra koviniai šauliai. Jų parengimas yra visiškai nevienodas, – sakė A. Matonis. – Nors koviniai šauliai labai motyvuoti, iki kariuomenės parengimo ir jų gebėjimo suderinamumo su kariuomene dar toli ir aukšti pareigūnai tai mato.“
„Taip pat matome likusią šaulių dalį, dronistus, kibernetininkus, bet visas tas potencialas LŠS dar nėra konsoliduotas“, – pridūrė jis.
Didžiausia problema yra ketvirtajame lygyje, komendantūrose.
„Ginkluotas neparengtas žmogus yra pavojingas ne tik sau, bet ir civiliui ar draugiškų pajėgų kariui, – sakė A. Matonis. – Mūsų šauktiniai 9 mėn. kasdien mokosi nenušauti draugo. Vadovavimas ir valdymas net mažiausiame taktiniame lygmenyje yra nemažas iššūkis.“
Pasak A. Matonio, šios pajėgos turės būti pasiruošusios vykdyti iš esmės „antiteroristines operacijas“, t. y. kovoti su diversinėmis grupėmis ir palaikyti tvarką. Tai, pasak analitiko, yra labai specializuota ir sudėtinga užduotis.
2024 m. komendanto valandos pratybos Vilniuje / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Kita problema – rasti pakankamai kvalifikuotų karininkų ir puskarininkių, kurie galėtų vadovauti pajėgoms. Jau dabar jos turi pakankamai savanorių, kad būtų įkurtos bene visose 40 šalies savivaldybių. Pasak A. Matonio, tai reiškia, kad reikia surasti 40 kapitonų, daugiau kaip 120 leitenantų ir apie 400 skyrių vadų, o pastarieji yra „deficitinė profesija mūsų kariuomenėje.“
„Nesakau, kad nereikia [komendantūrų] daryti, bet resursų kokybei pasiekti reikia milžiniškų, o mūsų kariuomenė jų neturi – nei finansinių, nei žmogiškųjų, techninių ar ginkluotės“, – pridūrė A. Matonis.
„Prioritetas [turėtų būti] investuoti į Lietuvos kariuomenę ir rezervą, o ne į gynėjų vaidmens išplėtimą. Aš visiškai pritariu [buvusio kariuomenės vado Valdemaro] Rupšio pozicijai, kad civilis su ginklu, šaudantis pro langą, yra labai blogai, nes tai greita to žmogaus mirtis“, – sakė A. Matonis.
„Mes tokių žmonių, kurie buvo motyvuoti, bet neparengti, matėme pilnas gatves išžudytų Bučoje, Irpinėje pirmosiomis karo savaitėmis“, – pridūrė jis.
Pasak A. Matonio, gerai, kad rengimas prasideda taikos metu. Kaip parodė karas Ukrainoje, tik paruošti Teritorinių pajėgų batalionai buvo pajėgūs kovoti iš karto, kitus pirmiausia reikėjo apmokyti.
„Stebėjau pirmąsias komanditines pratybas praėjusiais metais Alytuje, tai buvo baisiausias matytas vaizdas – „blue on blue“, komendantiniai šauliai šaudė į neginkluotus pratybose dalyvavusius asmenis, neidentifikavę, ar tai civiliai, ar priešas, ir pan.“, – sakė A. Matonis.
„Daug košmariškų situacijų, kurios liudijo, kad žmonės su ginklais pateko pirmą kartą į stresines sąlygas. Tai buvo liūdna, bet džiaugiuosi, kad tai proceso pradžia ir kad tai žaidimas. O realybėje gali būti visko ir greičiausiai bus“, – pridūrė jis.
A. Matonis iš esmės atspindi ką tik į atsargą išėjusio nuo 2019 iki 2024 m. kariuomenės vadu buvusio V. Rupšio nuomonę.
Tiek viešuose, tiek neoficialiuose pokalbiuose V. Rupšys kritikavo idėjas į gynybą įtraukti platesnę visuomenę ir apginkluoti piliečius, vietoj to ragino daugiau dėmesio skirti profesionalioms ginkluotosioms pajėgoms.
Valdemaras Rupšys (antras iš dešinės) / D. Umbraso / LRT nuotr.
Tačiau ir kariuomenės viduje nuomonės išsiskiria: kai kurie kariškiai kritikuoja vadovybės nepakankamai ryžtingą požiūrį perimant pamokas iš Ukrainos ir jos neigiamą požiūrį į Šaulių sąjungą ar visuomenės įtraukimą į gynybą.
Dėl šio nenoro bent keli šaltiniai teigė, kad, nepaisant greitų sprendimų reikalaujančios Rusijos invazijos į Ukrainą, visuotinės gynybos ir pasipriešinimo koncepcija įstrigo dar tik pradiniame etape.
Atsargos majoras Albertas Daugirdas pasitraukė iš KAM Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento patarėjo pareigų, kai jam nepavyko iš mirties taško išjudinti visuotinės gynybos koncepcijos.
„Ten problema ir horizontaliai ir vertikaliai, [buvo] tik deklaracijos, gražiai skambančios, – sakė A. Daugirdas. – Strigo pirmiausia su koncepcija, ilgai ją ruošėme ir net karo metu jos niekaip nebaigė, paskui kai jau užspirgino [iš Seimo], patvirtino, ką turėjo, bet tada strigo veiksmų plane.“
Pasak akademikus ir kariškius vienijančio analitinio centro „Locked N’ Loaded“, šalies „stiprybė yra įvairovėje“.
„Koviniai šauliai ir dabar treniruojasi kartu su KASP ir Specialiųjų operacijų pajėgomis, – sakė Simona Budrevičiūtė, „Locked N’ Loaded“ analitikė. – Juk kaip maža valstybė neturime prabangos remtis tik kariuomene, kai reikia ginti savo šalį.“
LRT.lt bandė skirtingais kanalais susisiekti su V. Rupšiu, tačiau nesėkmingai.
Pirmosiomis karo dienomis civiliai mokėsi naudoti vadinamuosius Molotovo kokteilius / B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
Civilių ginklavimo pliusai ir minusai
Pirmosiomis karo dienomis Ukrainos vadovybė pareiškė, kad šalis pereina į „totalinės gynybos“ režimą. Vaizdo įrašai, kuriuose bene visiems ukrainietiškus asmens dokumentus turintiems žmonėms gatvėje dalijami ginklai, apskriejo visą pasaulį.
Su profesionalių karių pagalba, civiliai gyventojai atsilaikė Kyjivo pakraščiuose ir tokiose vietovėse kaip šalies šiaurėje esantys Sumai ir Černihivas, stabdydami ištisas Rusijos priešakines kolonas. Jų ryžtas taip pat davė laiko Ukrainos armijai atvykti į mūšio lauką.
Pasak populiarių „YouTube“ tinklaraštininkų „War Archive“, kurie remiasi atvirų šaltinių duomenimis, pirmą su rusais susirėmusią ukrainiečių grupę Kyjivo Irpinės priemiestyje sudarė ginkluotų civilių, Donbaso karo veteranų ir policijos pareigūnų mišinys. Kartu jie surengė ne vieną sėkmingą pasalą stabdydami rusų pajėgas.
Rusijos kariuomenei toliau žengiant į priekį, žmonės bėga iš Žytomyro, pirmojo į vakarus nuo Kyjivo esančio miesto / B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
Vienos Irpinės mokyklos direktorius man taip pat papasakojo, kaip jie sėkmingai kovojo prieš diversantus ir palaikė tvarką, stabdydami savų piliečių marodieriavimą.
Tačiau sprendimas išdalyti ginklus civiliams gyventojams sulaukė ir neigiamo atgarsio.
Pasak ukrainiečio analitiko Maksimo Butčenkos, „chaotiškas ginklų dalijimas pirmosiomis karo dienomis buvo klaida“, nes „būta atvejų, kai teritorinės gynybos vadai prarado ryšį su kai kuriais įtartinais asmenimis, gavusiais ginklų“.
Vėliau, anot M. Butčenkos, šios problemos, kaip ir prasta koordinacija tarp šių pajėgų ir kariuomenės bei policijos, buvo ištaisytos.
Vieną įtemptą naktį invazijos pradžioje Žytomyre Teritorinės gynybos pajėgų kariai lydėjo mane į oro antskrydžio vietą. Tolumoje girdėjosi automatų salvės. Tai skambėjo keistai – miestas buvo bent kelios dešimtys kilometrų atitolęs nuo aktyvios fronto linijos.
„Vėl draugiška ugnis“, – nusikeikė vienas iš lydinčių karių savanorių. Anot jo, dėl patirties stokos ir streso savanoriai ir kariai vis paleisdavo ugnį vieni į kitus. Mieste taip pat įvyko tragiškas susišaudymas tarp civilių savanorių ir policijos pajėgų per diversantų, kurie koregavo oro antskrydžius, sulaikymo operaciją.
Kai kurios kovos Kyjivo šiauriniuose priemiesčiuose taip pat buvo mirtini draugiškos ugnies atvejai. Kyjivas teigė, kad tai buvo ginkluoti piliečiai, kurie sėkmingai sunaikino Ukrainos karinėmis uniformomis apsirengusias rusų diversines grupes. Tačiau tiesa paaiškėjo tik vėliau.
Nuo to laiko Ukrainos teritorinės gynybos padaliniai buvo daug glaudžiau integruoti į bendrą ginkluotųjų pajėgų ZSU struktūrą; Lietuva dabar bando daryti tą patį.
Likusieji ima ruoštis atremti Rusijos invaziją. Žytomyre, laukdami artėjančio Rusijos desanto, savanoriai vieni kitus moko ginklų valdymo įgūdžių / B. Gerdžiūno / LRT nuotr.
Popierinis pasipriešinimas?
„Ukrainoje pirmomis plataus masto karo dienomis vyravo chaosas, dėl to reikėtų stengtis to išvengti. Kuriamos karo komendantūros, atrodytų, ir siekia sumažinti tą galimą chaosą ir visiems norintiems pasiūlyti vietą bendroje valstybės gynybos architektūroje“, – sakė S. Budrevičiūtė iš „Locked N’ Loaded“.
Pagrindinis būdas išvengti draugiškos ugnies incidentų ir stiprinti bendradarbiavimą yra bendros pratybos, sakė S. Budrevičiūtė.
„[Taip pat] labai svarbu aiškinti piliečiams ne tik tai, ką daryti, bet ir ko nedaryti. Pvz., bandymas operacijos rajone „padėti“ lakstant su ginklu gali baigtis labai blogai tiek mūsų pajėgoms, tiek patiems pagalbininkams“, – pridūrė ji.
Vis dėlto planuojama, kad komendantiniai daliniai turės vos dešimt dienų pratybų per metus.
„[KAM] sako, kad KASP savanoriai turės rengti [komendantūras], o lygiagrečiai skalambija, kad savanoriai ir kariuomenė neturi instruktorių, – apie problemas kalbėjo ats. majoras A. Daugirdas. – Tai kas rengs komendantūrų žmones?“
Rašytiniame atsakyme Krašto apsaugos ministerija LRT.lt teigė, kad „tiek dėl instruktorių, tiek dėl vadovaujančio personalo ilgalaikėje perspektyvoje problemų neturėtų būti.“ Tačiau aiškus planas vis dar kuriamas.
KASP greičiausiai treniruos komendantūras artimoje ateityje, o vėliau jos bus restruktūrizuotos, kad pasirengimą galėtų vykdyti savais resursais, kaip teigė ministerija. „Kai bus suformuotas mokymo elementas restruktūrizuotoje Karo prievolės ir komendantūrų tarnyboje, jis visiškai perims komendantinių vienetų karinį rengimą“, – sakė KAM.
Tuo tarpu visuotinė gynyba apima ir neginkluotą pasipriešinimą, į kurį įeina ir žvalgybinės informacijos rinkimas – kaip iš rūsio koordinuojamam „Bayraktar“ smūgiui. Taip pat svarbus savanorių pritraukimas į kariuomenę, o tai šiuo metu Ukrainai sunkiai sekasi daryti.
„Dabar pilietinis pasipriešinimas yra popierinis – nepritraukiam jo nei prie karinio, nei prie politinio fronto, – sakė A. Daugirdas. – Visi įsivaizduoja [pasipriešinimą] tik kaip protestą, himną ir vėliavėlę, tai suprimityvina.“
Dabar KAM pasistūmėjo su visuotinės gynybos įgyvendinimu, pradėjo siūlyti visuomenei prieinamus dronų bei pilietinio pasipriešinimo mokymus.
„Tų pačių komendantūrų mintis buvo, kad yra ginkluoti žmonės, bet ir […] pilietinio pasipriešinimo aspektas, taip pritrauksi [įvairius] pajėgumus. Jei žmogus atneša paskutinę konservų dėžutę, nupina[ [maskavimo] tinklą kariui, tai tas pats pasipriešinimas, – sakė A. Daugirdas. – Kai militaristai neigia, kad gali egzistuoti toks kovos būdas, tai yra bėda.“
„Vėluojame – karas vyksta“, – pridūrė jis.
