„Galbūt esu jaunatviškai naivi, bet noriu būti laiminga. Atsikratyti stereotipų, išankstinių nuostatų ir suprasti visus. Tiesiog gyventi“, – tikina dvidešimt septynerių metų Modesta Skinkaitienė. Jurbarke ji ne tik lanko tėvus, bet ir kviečia jurbarkiečius dalyvauti savo projekto „Miško istorijos“ žygiuose gamtoje.
Tarp vyrų
Septynerius metus praleidusi Kaune, dabar Alytuje gyvenanti Modesta užaugo Jurbarke. Gimtinėje jos visada laukia tėvai – Algirdas ir Alina Geniai. Tėtis – buvęs kariškis, atsargos majoras, dabar vadovaujantis šaulių kuopai, mama – medikė.
„Jaunystėje buvau taisyklių laužytoja, todėl su mama sutardavau prasčiau nei su tėčiu. Mama buvo kategoriškesnė, o tėtis įtaką darė švelniu būdu, nejučia pakreipdavo teisinga linkme“, – apie ypatingą ryšį su tėčiu pasakoja Modesta.
Mergina augo su dviem vyresniais broliais – Eimantu ir Daivaru, todėl ir jos šeimoje niekas nelepino. Didelę įtaką jai turėjo kariška, aktyvi aplinka – dėdės Vidmanto Genio šeima, pusbroliai merginą įtraukdavo į savo rengiamus pėsčiųjų žygius.
Tačiau ne tik tai įtakojo Modestos charakterį, dažnai viršų imdavo ir meniškoji jos pusė – mergina be galo mėgo skaityti, pajutusi, kad jai darosi pavaldus žodžių žaismas, svajojo studijuoti lietuvių filologiją. Ir broliai suko skirtingais keliais: Eimantas – palinko į meną, o Daivaras – sportininkas, orientacinio sporto klubo „Karšuva“ prezidentas. „Nesu aš „kovinė“. Vis dažniau pasirodo mano moteriškoji pusė, pradėjo dominti holistiniai dalykai. Matyt, dabar atsiskleidžia mamos įtaka. Dabar aš ją daug geriau suprantu“, – šypsosi M. Skinkaitienė.
Pavardė išduoda, kad Modesta jau surado savo antrąją pusę. Ir nieko keisto, kad savo vyrą jurbarkietė sutiko kariuomenėje. Mantas – kariškis, todėl šeima gyvena jo ritmu, tenka susitaikyti su kelionėmis po Lietuvą, paskui jo darbą. Tačiau sutuoktinių pomėgiai sutampa – aplinkos inžineriją studijavęs Mantas, kaip ir Modesta, domisi aplinkosauga, mėgsta gamtą.
Visada veiklose
Jurbarke Modesta lankė muzikos mokyklą, orientacinį sportą, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. O kur dar pirmieji pėsčiųjų žygiai? „Jie vykdavo kelias dienas. Važiuodavome su draugais, kasdien eidavom ilgiausias – 40 km trasas. Dabar jau tiek nenueičiau“, – juokiasi M. Skinkaitienė.
Šaulių sąjungoje mergina atsidūrė dėl tėčio, kuris ten dirbo. „Aš skraidydavau padebesiais, buvau kūrybiškas žmogus, o dalyvavimas Šaulių sąjungos veikloje išmokė disciplinos, savikontrolės“, – sako Modesta.
Nuo šeštos klasės mergina užsiima ir orientaciniu sportu, dalyvaudavo čempionatuose, varžybose. „Geras sportas. Lavina loginį mąstymą. Ir dabar greičiau mieste pasiklystu nei miške“, – tikina jurbarkietė. Šiuo sportu Modesta užsiėmė ir studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, ir dabar Alytuje dalyvauja varžybose.
Nepavykus įstoti mokytis lietuvių filologijos ji studijavo istoriją. Patiko, o jauna specialistė buvo paprašyta sukurti Šaulių sąjungos muziejaus Kaune ekspoziciją. Vis dažniau apie supantį pasaulį ir žmones susimąstanti mergina dar kartą nėrė į mokslo vandenis – studijavo filosofiją. „Šitie mokslai man davė labai daug, sutikau daug puikių žmonių, prasiplėtė požiūris, susiformavo pasaulėžiūra. Mokslai buvo labai sunkūs. Sakoma, kas nesugeba jų pakelti, paskęsta. Vos išplaukiau“, – tikina M. Skinkaitienė. Mergina panoro keliauti, todėl dalyvavo įvairiausiuose programos Erasmus+ projektuose.
Didelę dalį Kaune praleisto laiko Modesta skyrė Šaulių sąjungai – atgaivino studentų šaulių korporacijos „Saja“ Kauno skyrių, vienu metu net vadovavo korporacijai. „Darbas šioje korporacijoje man buvo labai svarbus. Mes nelakstydavome po miškus su šautuvais, o rengdavome paskaitas, seminarus. „Saja“ – Šaulių sąjungos elitas, intelektualioji dalis“, – sako M. Skinkaitienė.
Jurbarkietė nuo karinių dalykų niekur nepabėgo – trejus metus savaitgalius leido Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Galų gale apsisprendė šią tarnybą palikti. „Nusprendžiau, kad noriu būti moterimi“, – šypsosi mergina.
Gimė projektas
Patirtys ir mokslai atvedė Modestą į naują projektą – „Miško istorijos“. Mergina kartais talkindavo brolio vadovaujamam klubui „Karšuva“ organizuojant renginius, varžybas. „Kartą brolis gavo užsakymą vakarėliui, tačiau neturėjo laiko ir pasiūlė man. Aš mėgstu iššūkius, todėl sutikau. Surinkau šešių žmonių komandą ir surengėme sportinį vakarėlį“, – pirmą darbą prisimena M. Skinkaitienė.
Vėliau reikėjo paruošti miško trasas ir pramogas 60 žmonių grupei. Vėl renginys pavyko! Surinkta komanda dar surengė mergvakarį karine tema. Atsirado minčių šį užsiėmimą plėsti. „Sukūriau „Facebook“ grupę, pradėjome galvoti, kokius renginius galime pasiūlyti žmonėms. Gal tai galėtų tapti verslu? Bet aš nelabai moku su pinigais elgtis. Kol kas vyras išlaiko, bet ir jis, ir tėvai norėtų, kad imčiau pinigus uždirbti“, – šypsosi Modesta.
Nors M. Skinkaitienė „Miško istorijas“ jau įregistravo kaip viešąją įstaigą, jų siūlomi žygiai gamtoje kol kas pelno neneša – nedidelį mokestį už pramogas žygių rengėjai pradėjo imti visai neseniai, kad padengtų atsirandančias išlaidas.
Sugalvoti ir rengti žygius Modestai padeda filosofijos studijų bendramokslis Vytautas Šliuburys, prisideda ir kiti bičiuliai. Dabar komandoje – 10 žmonių. „Miško istorijų“ žygiai – ne paprastas pasivaikščiojimas gamtoje, rengėjai panaudoja filosofijos žinias, projektuose įgytą patirtį. „Mums rūpi ne tik ekologija, gamtosauga, bet ir vidinė žmogaus ekologija, minčių švarumas, santykis su gamta, savimi“, – sako Modesta.
Į žygius susirenka labai įvairūs žmonės. „Ateina tie, kuriems tuo metu norisi išeiti iš komforto zonos. Kai kurie, supratę, kad žygis skirtas ne tik sportui, bet ir darbui su savimi, atviram bendravimui, būna nepatenkinti, tačiau tokie dažniausiai sugrįžta vėl. Nesu atsakinga už visų dalyvių emocijas, tačiau jei jie po renginio pajunta nors kokius jausmus, kad ir pyktį, vadinasi, mąsto apie tai, kas vyko“, – įsitikinusi „Miško istorijų“ sumanytoja.
Ir tyloje, ir naktyje
„Miško istorijų“ veikla itin suaktyvėjo pernai. Surengtas ne vienas žygis. Bene pirmasis kitoks – tylos žygis – įvyko Alytuje. Trisdešimties žmonių grupė penkias valandas keliavo po gamtą, iškylavo, bendravo… be žodžių. „Bijojom patys šitos patirties. Tačiau patirtis buvo įdomi. Tyla išgrynina jausmus“, – tikina M. Skinkaitienė.
Praėjusią vasarą ji surengė naktinį žygį „Sapnuoju, kad einu“. Žygio dalyviai keliavo Jurbarko apylinkėmis, vykdė užduotis, kalbėjo apie sapnus. „Jurbarkiečiai ne itin noriai dalyvauja mūsų žygiuose, žmonės atvažiuoja iš įvairių Lietuvos kampelių, apie mus sužinoję socialiniuose tinkluose. Į Smalininkuose surengtą žygį „Pokalbis tarp medžių“ atvyko vos du dalyviai, bet vis tiek buvo įdomu pabendrauti“, – sako M. Skinkaitienė.
„Miško istorijos“ Zapyškyje surengė žygį su kūrybinėmis užduotimis „Namo“, Jonavoje žygiavo vaizduotės kelionėje „Lietuvos Paryžius, Londonas, Šveicarija“, naktinėjo Alytuje, Dubravos apylinkėse vaikščiojo kalėdiniais „Elnio devynragio keliais“.
„Aš dažnai būnu gamtoje, savaitgaliais su vyru iššniukštinėjame Dzūkijos miškus, gražių vietų randa ir komandos nariai. Taip nusižiūrime vietas būsimiems žygiams“, – sako jurbarkietė.
Ne kitaip, o žygiais „Miško istorijos“ paminėjo ir Lietuvos 100-metį. Visiška idėja fix – surengti laisvės bėgimą vyro gimtajame kaime – Voveriuose, kuriuose gyvena gal pora šimtų gyventojų. „Bėgimo rytą buvau nusivylusi, pamačiusi savo Mantą, stovintį vieną su vėliava. Sakiau, bėgsim, kad ir dviese. Ašaros pabiro, kai link mūsų atžygiavo keliolikos žmonių grupė su magnetofonu, grojančiu dainą „Laisvė“. Voveriuose bėgo 16 žmonių“, – pasisekusiu sumanymu stebisi Modesta.
Jurbarkiečius „Miško istorijos“ Lietuvos 100-metį kvietė minėti Žirniškių miške, kur drauge su šauliais ir „Karšuvos“ klubu surengė orientacinį žaidimą. Po žieminį mišką ieškoti trispalvių širdžių leidosi dešimt smalsuolių.
Vienuose žygiuose dalyvauja daugiau žmonių, kituose – mažiau. Tie, kuriems reikia pabuvimo gamtoje su savimi. „Tai – ne masiniai renginiai. Žygiuose naudojame psichologines žinias. Ne visiems to reikia“, – atvirai sako M. Skinkaitienė.
Turi planų
Modesta pasidžiaugė, kad „Miško istorijos“ pamažu randa partnerių užsienyje – Kipre ir Estijoje. „Įkūrus viešąją įstaigą atsirado galimybė vykdyti projektus. Tą ir bandysime daryti“, – sako mergina. Ji ir dabar kartais rengia seminarus, dalyvauja projektuose užsienyje.
Jurbarkietė mano, kad „Miško istorijos“ daugiau dalyvaus aplinkosauginėje veikloje. „Norime sodinti medžius“, – šypsosi Modesta. Jai svarbu, kad gamta nebūtų teršiama, kad žmonės atsisakytų beprotiško vartojimo, stebėtų, ką perka, kokias pakuotes naudoja. „Ir pati noriu laikytis vidinės tvarkos, švaros. Būti pavyzdžiu“, – sako mergina.
Žygiai taip pat nesibaigs. Planuose – kelių dienų stovykla Voveriuose per Mindaugines. „Gyvensime gamtoje, semsimės iš jos energijos ir išminties“, – sako M. Skinkaitienė. Ji patikina, kad ši veikla keičia ir ją pačią – tampa ramesnė, lengviau supranta žmones, nesistengia nieko įtikinėti ir auklėti. Modesta ypač džiaugiasi, kad iš pradžių į jos veiklą labai skeptiškai žiūrėjusi šeima pamažu pradeda priimti ją tokią, kokia yra. Juk svarbiausia – tiesiog gyventi ir būti laimingai.
Jūratė Stanaitienė
