Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje gruodžio 17-19 d. surengta tradicinė Verslumo savaitė, kurios renginiai skatino jaunimo verslumą ir iniciatyvumą bei norą nuolatos mokytis. Tai svarbiausi dalykai, mokykloje įgytas žinias pritaikant praktiškai ir įsiliejant į nuolat besikeičiančią darbo rinką.
Didžioji taurė
Savaitė prasidėjo padavėjų ir barmenų varžytuvėmis „Kokteilių pasaulyje“. Dėl šauniausios barmenės vardo ir skaniausio, sudėtingiausio, įdomiausio, spalvingiausio kokteilio nominacijų varžėsi mokytojos Elenos Valeikienės mokinės. Šauniausios titulą pelnė Ramunė Armonaitė, jai įteikta Didžiojo kokteilio taurė.
Verslumo savaitės programoje – ir direktoriaus pavaduotojos ugdymui Vidos Nenortienės surengtas seminaras apie interaktyvią elektroninę mokymosi priemonę, mokinių tarptautinių praktikų patirtį ir galimybes pristatė projektų vadovė Vanda Stonienė. Taip pat vyko kalėdinė mugė, kurioje dalyvavo apie dvidešimt prekeivių.
Konferencijoje „Ateitį planuok šiandien“ apie savo darbus ir patirtis pasakojo bei naudingus patarimus jaunimui dalijo Jurbarko verslininkai, mokyklos absolventai ir dabartiniai mokiniai.
Dirbti, daug dirbti
Pirmieji savo dar jauno verslo patirtimi pasidalijo Smalininkų TVM absolventai Vilma ir Darius Vasiliauskai, mažosios bendrijos „Vildarta“ steigėjai.
„Čia sutikau Vilmą ir įsimylėjau, o dabar kuriame ne tik gyvenimą, bet ir savo verslą, – sakė Darius, Smalininkuose studijavęs buhalteriją. – Vilma tada sakė buhaltere niekada nebūsianti, o dabar jau 15 metų yra, o aš mūsų mažojoje bendrijoje – tik jos pagalbininkas.“
Smalininkų tuomet aukštesniąją žemės ūkio mokyklą Vasiliauskai baigė prieš gerus 15 metų. Vilmos specialybė buvo prekių pervežimo organizatorius. Praktiką ji atliko šiuo metu jau nebeveikiančioje įmonėje „Jurbarko duona“, paskui joje ir įsidarbino, ir, kaip pati sakė, perėjo visas grandis, buvo ir ašarų, ir džiaugsmo. Kai Vilmai buvo pasiūlyta vyriausiosios buhalterės vieta, ji buvo ką tik įstojusi į Kauno kolegiją neakivaizdžiai studijuoti buhalterijos. „Akcininkams, matyt, pasirodžiau tinkama: norinti mokytis, tobulėti. Dirbau dieną naktį, per šventes, bet aš išmokau“, – sakė Vilma.
Vėliau ji dvylika metų dirbo buhaltere Jurbarko viešojoje bibliotekoje, turi tris aukštojo mokslo diplomus. „Ir visą laiką kirbėjo mintis, kad norėčiau dirbti sau, o ne būti samdoma. Ir vyras tam skatino. Tačiau yra baimė pradėti: gal nepasiseks?“ – sakė V. Vasiliauskienė.
Apsisprendė pagimdžiusi antrąjį sūnų. Vilma norėjo džiaugtis motinyste, bet nenorėjo užsidaryti namie. Beveik prieš metus įsteigė šeimos versliuką – teikia buhalterines paslaugas. Turi 16 klientų – smulkių ir stambesnių įmonių, o ateityje planuoja plėstis.
„Aš savo darbą be galo myliu, jaučiuosi ten, kur turėčiau būti. Bet kelias buvo sunkus – daug dirbau, stengiausi, tobulinausi. Be darbo nieko nebus. Dirbti, daug dirbti. Pradžia visiems sunki. Jei būsi geras specialistas, tave pastebės – reklamos nereikės, – sakė verslininkė ir drąsino jaunimą. – Nereikia bijoti! O į užsienį – spėsim, jei norėsim. Savo ateitį reikia kurti čia.”
Neturėjome supratimo apie verslą
Jurbarko krašto verslininkų sąjungos prezidentė Arijana Zairienė pradėjo nuo to, kad šios pareigos yra pereinamos – pavasarį kadencija baigsis, o jos įkurtai įmonei – jau 23 metai.
„Nėra tai didelis verslas, nes moterys turi ir namus laikyti, ir vaikus auginti. Pas mane dirba 4 žmonės. Bet per tiek metų neteko užsidarinėti ir bankrutuoti. O juk mes, vyresnės kartos žmonės, neturėjome supratimo apie verslą“, – sakė A. Zairienė, dviejų parduotuvių – drabužių ir maisto prekių – savininkė.
Kreipdamasi į jaunimą A. Zairienė citavo žinomą Lietuvoje verslininką, kuris, pasak jos, gali sau leisti nusipirkti rūmus ir važinėti „Lambordžini“: „Jaunystėje, kai mano draugai gyveno linksmai, aš dirbau sunkiai, neskaičiuodamas valandų. Negalvojau apie vakarėlius.“
„Kol esi jaunas, atrodo, kad jaunystė – be pabaigos. Bet taip galvodamas gali savo produktyviausius metus praleisti veltui. Aš sakau iš patirties: dabar vis galvoju, kad galėjau tą ir aną padaryti. O jūs vis dar galite. Jeigu norite. Nesakau, kad jūs visi turite sukurti verslus. Galit būti geri specialistai, darbuotojai – darbdavys visada vertins jūsų žinias ir norą dirbti. Atlyginimai ir provincijoje geriems specialistams yra geri. O užsienyje irgi reikia dirbti, reikia kažkur gyventi. Jeigu nueisi į teatrą – svetima kalba, o nueiti reikia – juk žmogui neužtenka vien pavalgyti, reikia ir bendravimo, ir kultūrinės aplinkos. Linkiu turėti laiko susikaupti ir pagalvoti, ko noriu gyvenime, ir jeigu nori turėti šiek tiek daugiau nei vidutiniškai, reikia jau dabar dirbti dėl savo norų“, – sakė Jurbarko krašto verslininkų sąjungos prezidentė.
Linkėjo būti atsakingiems
Tos pačios sąjungos prezidento pavaduotojas Mantas Špigelskis konferencijos dalyvius ypač sudomino savo vadovaujamos įmonės veikla ir produkcija – jis yra UAB „Scanstatyba“ direktorius ir bendraturtis.
„Mūsų įmonė gamina ir stato karkasinius namus Jurbarke, Norvegijoje, Kaune, Vilniuje. Dalis įmonės darbuotojų dirba Lietuvoje, dalis – užsienyje, todėl galbūt paneigsiu, kad nereikia važiuoti į užsienį: aš pats esu išbandęs Ispaniją, Islandiją, Norvegiją, Vokietiją ir tik po to apsistojau čia, Jurbarke“, – pasakojo svečias ir neslėpė, kad pirmoji jo įkurta įmonė po metų bankrutavo. Tačiau ties tuo jis nesustojo. „Reikia darbo įdėti ir sėkmės“, – atsakė klausiamas, ko reikia, kad verslas būtų sėkmingas.
Po tokios įžangos pasipylė klausimai, kas tie karkasiniai namai, kaip, kur ir už kiek bendrovė juos stato. „Karkasinis namas yra medinis namas, todėl geriausi mūsų specialistai yra staliai, baldžiai. Bet tikrai turime visiškai su šia specialybe nesusijusių gerų darbuotojų. Pavyzdžiui, darbų vadovą, kuris yra beigęs teisę“, – sakė M. Špigelskis.
Į „Scanstatybą“ kreipiasi ir ieškantys darbo Smalininkų TVM absolventai ir kai kuriems pavyksta. „Paprastai toks naujas darbuotojas yra prijungiamas prie kitų dviejų, jau gerai išmanančių savo darbą. Svarbiausia yra noras išmokti ir noras dirbti. Bet dabar iš dešimties gal tik vienas nori“, – teigė bendrovės direktorius.
„Mes pasirinkimo neturėdavom: arba tu dirbi, arba neturi ko valgyti, – sakė verslininkas apie tą laiką, kai pats pradėjo savarankiško gyvenimo kelią. – Dabar jaunimas mąsto kitaip. Daug nešnekėsiu, bet galiu pasakyti, kad turiu dvidešimtmetį sūnų, ir aš jo visiškai nesuprantu.“
Dabartiniam jaunimui M. Špigelskis linkėjo atsakomybės. „Galima palinkėti būti atsakingiems. Jei žmogus rodo norą, jis išmoks ir bus įvertintas“, – sakė verslininkas.
Svetur gyvenimas neįspūdingas
Įdomią savo profesinių ieškojimų istoriją papasakojo Evaldas Buitkus. Smalininkų TVM įgijęs vieną profesiją, dabar mokosi antros ir dirba.
O prieš Smalininkus E. Buitkus buvo teisininkas. „Bet šią profesiją jau palikau praeityje, – sakė vyriškis. – Nusprendęs baigti teisininko karjerą, galvojau, ką toliau darysiu, ką aš moku dirbti. Atvykau į Smalininkų TVM, technika mane traukė visada, ir įstojau mokytis į . Įgijau tą profesiją, turiu vairuotojo pažymėjimą, turiu visas kategorijas. Ir ką toliau?“
Važiuoti į užsienį Evaldas nenorėjo, tad pats ieškojo, ką galėtų dirbti ir užsidirbti tėvynėje. „Gerai pamąsčiau ir pakalbinau keletą ūkininkų, nedidelių ūkininkų, kurie grūdus į supirktuvę veža traktoriukais – pusę išbarsto, pusė sugenda, nes laikas čia labai svarbus. Pasisiūliau greitai už tam tikrą mokestį nuvežti jų grūdus. Aš pats mašinos neturiu, pats priekabos neturiu – bet visa tai galima išsinuomoti“, – apie sėkmingą pradžią pabaigus mokslus pasakojo E. Buitkus ir neslėpė uždirbęs 2,5 tūkst. eurų.
Tačiau vėliau visų kategorijų vairuotojo pažymėjimų vyriškiui pasirodė per maža. Jis pasakojo: „Paskui taip išėjo, kad papuoliau į užsienį – tampiau laidus laive. Šalia dirbo daugybė suvirintojų. Vieno paklausiau, kiek uždirba. Pasirodo, žymiai daugiau nei aš. O aš dirbu šalia, kvėpuoju tais pačiais dūmais, tik neturiu apsaugos priemonių, kaip suvirintojai.Grįžęs įstojau vėl mokytis antros profesijos – suvirintojo.“
„Vakar tik grįžau, septintą vakare baigiau darbą ir labai skubėjau namo. Ten nėra įspūdingi gyvenimai: ten neturi savų tradicijų, švenčių, neturi artimųjų. Vokiečiai 5 valandą rakina duris ir išeina, o mes, atvykusieji, dirbame dešimt valandų ir daugiau, nepaisant nieko – taip užsidirbame gerą atlyginimą. Bet malonumai tik du – nueiti į parduotuvę ir pamiegoti. O Lietuvoje visai kitaip, ir jaunimui tai aktualu“, – tikino kalbėtojas.
Aktualus turėtų būti ir profesijos pasirinkimas, tačiau mokyklą bebaigiančią dukrą turintis vyras pastebi, kad jaunimas dažnai vaikosi madingų profesijų ir studijų, nežinodami, ką veiks jas pabaigę. „Reikia profesijos siekti tikslingai – žinoti, ką dirbsi, kiek uždirbsi“, – neabejoja E. Buitkus.
Svarbiausia visų kalbėjusiųjų žinutė buvo: reikia pažinti savo gebėjimus, tobulinti juos, daug ir atkakliai mokytis ir dirbti siekiant savo svajonės. O klausiusieji turėjo progų pamąstyti, ar gimstama, ar tampama verslininkais ir darbdavių vertinamais specialistais, kaip konferencijos pradžioje mokinius ragino Smalininkų TVM direktorė Ina Budrienė.