2015-ųjų vasarą nuo Kauno žemyn Nemunu pajudėjo pirmoji nacionalinė ekspedicija. Žinomų Lietuvos žmonių komanda pasiryžo kurėnu nukeliauti iki pat upės žiočių. Ekspedicija buvo sustojusi ir ne vienoje Jurbarko rajono vietovėje, o šios ir praėjusių metų vasarą vykusios antrosios ekspedicijos užkulisiai sugulė gamtininko Selemono Paltanavičiaus knygoje „Nemunu per Lietuvą“, kurią autorius pristatė Jurbarko krašto muziejuje.
Sėkmingas projektas
Knyga „Nemunu per Lietuvą“ – bendras leidybos namų „Terra Publica“ ir Lietuvos televizijos projektas. Prie knygos leidybos beveik 500 eurų prisidėjo ir Jurbarko r. savivaldybė. Į knygos sutiktuves jurbarkiečius pakvietė pats jos autorius – ekspedicijų dalyvis, rašytojas, gamtininkas S. Paltanavičius, jam kompaniją palaikė laivo kapitonas Simas Knapkis, o susitikimą vedė „Terra Publica“ direktorė ir knygos redaktorė Danguolė Kandrotienė.
Prieš pokalbį šventinę nuotaiką dainomis kūrė Jurbarko kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“ ir liaudiškos muzikos kapela „Mituva“. Nacionalinės ekspedicijos nuotykius ir tikslus priminė trumpas filmukas. „Tai tarsi įrodymas, kad plaukėme“, – juokėsi ekspedicijos dalyviai.
Žurnalisto Edmundo Jakilaičio sumanyta ekspedicija, kurios pagrindiniais herojais tapo istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, muzikologė Zita Kelmickaitė ir gamtininkas S. Paltanavičius, o drauge su jais nuotykius patyrė atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, lenktynininkas Benediktas Vanagas, keletas istorijos studentų ir moksleivių per du sezonus perplaukė Nemuną nuo ištakų Baltarusijoje iki Klaipėdos. Visa kelionė sugulė į du televizijos laidų ciklus, rodytus per LRT.
2015 m. vasarą nacionalinės ekspedicijos dalyviai per 7 dienas aplankydami įdomiausias panemunių vietas nuplaukė 250 km nuo Kauno iki Klaipėdos. Keliautojai plaukė Švėkšnos dailidžių 2001 m. pastatytu kurėnu „Süd1“.
Kitą vasarą keliautojai išsiruošė ieškoti Nemuno pradžios ir per 12 dienų venterine valtimi „Rusnietis“, 2003 m. pastatyta Kęstučio Laukevičiaus, ir Nemuno aukštupio valtimi „Vytis“, kurią prieš ekspediciją pastatė laivadirbys ir laivo kapitonas S. Knapkis, įveikė 600 km – nuo Stolpcų Baltarusijoje iki Pažaislio.
Knyga „Nemunu per Lietuvą“ parengta pagal televizijos projektą, kuris sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Jos puslapiuose sugulė už kadro likusi medžiaga: žygeivių pasakojimai, netikėti faktai, atradimai, linksmi nutikimai, kelionių žemėlapiai, dainos, patiekalų receptai, ekspedicijos dalyvių nuotraukos.
Duoklė upių tėvui
„Knyga – ne kelionės ataskaita. Tai greičiau vadovas keliauti Nemunu“, – sakė knygos autorius. Idėja parašyti knygą kilo paskutinę kelionės dieną, kai labai pavargę keliautojai pasiekė Pažaislį. E. Jakilaitis tarstelėjo, kad tokią knygą galėtų parašyti S. Paltanavičius. Jis šios minties nesikratė. Knyga parengta per rekordiškai trumpą laiką – nuo idėjos iki išspausdinimo praėjo vos 6 mėnesiai.
Pirmoji knygos dalis skirta Nemunui. „Apie svarbiausią Lietuvos upę parašyta ne tiek ir daug knygų. Informaciją aš sulesiojau iš įvairių šaltinių, todėl dabar vienoje vietoje galima rasti įdomios medžiagos apie mūsų upių tėvą“, – sakė S. Paltanavičius.
Gyvenantys prie Nemuno net nesusimąsto, kiek jam metų, iš kur jis atiteka, kokia flora ir fauna upę supa, kas Nemuno vandenyse vyko anksčiau. „Nemunas labai skirtingas, vagą sau įsirėžė tirpstant ledynams ir ne kartą ją keitė. Pro jus tekantis Nemunas – labai jaunas, vos 10-12 tūkst. metų, ištakose jis senesnis bent 80 tūkst. metų“, – neįtikėtinus faktus vardijo gamtininkas.
Ekspedicijos – ne atostogos
„Gal kam atrodo, kad pasiplaukiojimas laivais Nemunu buvo lengvos atostogos, tačiau taip tikrai nėra. Tai buvo juodas darbas“, – tikino ekspedicijos dalyviai. Pirmoji ekspedicija buvo lengvesnė – plaukta savame krašte, sąlyginai patogiu kurėnu, kuriame ir atsisėsti patogiai kur buvo, ir pailsėti.
Pirmoje kelionėje dalyvavo 24 žmonės. Tai, kas buvo parodyta televizijos projekte – tik maža dalelė to, kas vyko. „Aš, Alfredas ir Zita buvome gerantologijos centras. Mus reikėjo saugoti. Visas krūvis teko kitiems ekspedicijos dalyviams, kuriems teko nuolat plaukti, tempti laivus nuo seklumų“, – juokino knygos sudarytojas. Tai tik pajuokavimas – iš tiesų ekspedicijos herojai turėjo galybę suplanuotų darbų, kuriuos reikėjo padaryti, nufilmuoti, jau ryte iš palapinės lipančius užsimiegojusius juos pasitikdavo kameros.
Keliautojams neteko rūpintis buitimi – krante jų laukdavo palapinių miestelis, karštas valgis ir net ką tik iškepta duona. „Kranto komanda atlikdavo milžinišką darbą. Antrojoje ekspedicijoje dirbo jau 37 žmonės. Dar prieš kelionę buvo nuveiktas milžiniškas darbas – gautos krūvos leidimų filmuoti Baltarusijoje“, – apie nematomą projekto pusę pasakojo S. Paltanavičius.
Knygos autorius prisiminė kelionės pradžią – pajudėję iš Kauno keliautojai žinojo, kad vakare turi pasiekti Veliuoną. Neskubėdami, šen bei ten stabtelėdami jie yrėsi upe, kol gavo žinių, kad smarkiai vėluoja, o krante jų seniai laukia Jurbarko r. meras. „Dar pajuokavome, kad, matyt, jam labai karšta su šilkiniu kostiumu ir lakierkomis. O atvykus ant Veliuonos piliakalnio mus pasitiko jūsų meras su smuiku rankoje. Buvo labai šiltas priėmimas“, – prisiminė gamtininkas.
Veliuonoje įvyko ir dar vienas kuriozas. Ryte A. Bumblauskas turėjo duoti interviu, laikas suplanuotas minutėmis, o profesorius užsimanė pasmaližiauti, ir jo marškinėlius „papuošė“ didžiulė pomidorų padažo dėmė. Teko pasiskolinti kolegos S. Paltanavičiaus marškinėlius. „Ir štai profesorius pasakoja istorijas visai Lietuvai iš TV ekrano, o ant jo nugaros puikuojasi užrašas „SELEMONAS“. Manęs nemačiusi žmonos draugė po laidos džiaugėsi, kad pagaliau išvydo, kaip atrodo Paltanavičius“, – juokėsi knygos autorius.
Lietuvos pėdsakai Baltarusijoje
Antroji ekspedicija buvo nepalyginamai sunkesnė. „Pirmais metais kurėną parūpino Lietuvos jūrų muziejus. Pernai ekspedicijos pradžia buvo mano sodyboje, prie alaus bokalo, kai nusprendėme, kad Nemuno aukštupiu kurėnas tikrai nepraplauks, ir reikia kito laivo“, – pasakojo laivadirbys ir kapitonas S. Knapkis.
Baltarusijoje ekspedicijos dalyviai sėdo į dvi valtis, tačiau ir jomis judėti buvo nelengva. E. Jakilaičio pagal žemėlapius suplanuoti kasdieniai maršrutai realybėje buvo sunkiai įveikiami. „Jūs čia matote upę, o ten – upelis, ne platesnis nei du šitie kambariai“, – žvilgsniu muziejaus Židinio salę matavo S. Paltanavičius. Pagal kelionės planą pirmą dieną ekspedicija turėjo įveikti 80, antrą – 70, o trečią – net 150 km. Tiek būtų galima nuplaukti tik gera upe, o ne upeliu, kuriame išsimaudyti sugalvojęs E. Jakilaitis nerado gilesnės vietos nei iki kelių.
Keliautojams ne kartą teko laivus kelti nuo seklumų, traukti į krantą, baltarusiams uždraudus plaukti Gardino mariomis, tik lenktynininko B. Vanago sugebėjimų dėka, kai jis visureigiu įvažiavo į upę, pavyko vandens prisigėrusias ir jau ne 700 kg, o 1,5 t sveriančias valtis pergabenti į kitą vietą.
Tačiau Baltarusijoje keliautojų laukė lobis – beribė žinių koncentracija, lietuviška istorija alsuojančios vietos, žmonės, prisimenantys lietuvių kalbą ir garbinantys Vytautą. „Kai stovi vietoje, kurioje Vytautas stebėjo per upę besikeliančius į Žalgirio mūšį keliaujančius pulkus, arba esi įleidžiamas į Radvilų panteoną, kuriame ilsisi 70 giminės atstovų palaikai, apima nepakartojamas jausmas“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Patirta daug: kaip Raižių totoriai save vadina lietuviais ir maldose iki šiol dėkoja Vytautui už naują tėvynę, kaip baltarusiai pasidžiaugia neblogu gyvenimu, bet paprašo nuo sienų atitraukti NATO patrankas, kai išsipildo sena svajonė apsilankyti gamtininko Tado Ivanausko gimtinėje – Lebiodkoje, kaip 150 km nuo Lietuvos sienos įsikūrusiame Zietelos mietelyje vos prieš 100 metų ekspedicijos rinkdavo lietuviškų dainų ir kalbos pavyzdžius, o ir dabar dar čia gyvenantieji save kildina iš lietuvių, nors vos vieną dainos eilutę lietuviškai beprisimena. Kelionė Baltarusijos Nemunu – pilna lietuvybės.
Tušti vandenys
„Kažkada tūkstančiai vytinių plaukiodavo, dar daugiau sielių, mažų laivelių. Dabar Nemunas – tuščias. Sutikome vos porą laivų“, – apgailestavo S. Paltanavičius. Todėl jis lietuvius pakrikštijo sausiukais. „Visa Europa plaukioja, jų upės gyvos, o lietuviai vandens bijo“, – sakė gamtininkas.
Baltarusijoje lietuviai sutiko daug žvejų – pakrantės sėste nusėstos, o rusiškas Nemuno krantas spaudžia ašaras – kanalizacijos vamzdžiai nuvesti tiesiai į upę, pakrantėje liepsnoja niekad neužgęstantis sąvartynas. Upė iškenčia viską.
Projektas „Nacionalinė ekspedicija“ ne tik seka Nemuno ir Lietuvos istorijos pėdsakais, bet ir skatina žmones keliauti vandeniu. Jau suplanuotos dar dvi kelionės. Šią vasarą ekspedicijos dalyviai tyrinės Lenkiją, Vyslos upe plauks iki Baltijos jūros.
Naują laivą jau įpusėjo statyti S. Knapkis. Šių metų ekspedicija plauks mediniu laivu, pastatytu pagal Merkinės laivo, esančio Šilinėje, Panemunių regioninio parko direkcijos ekspozicijoje, pavyzdį. „Laivas statomas senuoju, pamario kraštui būdingu, metodu. Laivas bus 13 m. ilgio, juo plauks 20 žmonių“, – pasakojo S. Knapkis.
„Nacionalinė ekspedicija“ užsakė dedrochronologinį tyrimą, kad būtų tiksliai nustatytas ekspozicijoje esančio Merkinės laivo amžius. Iki šiol manyta, kad jis pastatytas XIX a. pirmoje pusėje, tačiau tyrimai parodė, kad jis gerokai senesnis – medžiai jam statyti nukirsti 1757 m., ir laivo dugnas puikiai išsilaikė net 260 metų. Ekspedicijai pavyko įrašyti naują faktą į šalies istoriją.
2018 m., švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, bus surengta svarbiausia ekspedicija – keliautojai plaukdami kanalais žada pasiekti Juodąją jūrą. Ar tai pabaiga? Nežinia, bet viskas, kas jau padaryta, parodyta ir parašyta, verta kiekvieno lietuvio dėmesio.
Jūratė Stanaitienė
