Niekada nežinai, kokiais keliais nuves gyvenimas ir ką pasiūlys mainais už kantrybę. Tuo įsitikino Veliuonos kultūros centro direktorė Irma Svetlauskienė, prieš šešerius metus su vyru Airidu apsigyvenusi Klangiuose. Jauna šeima ieškojo gražios vietos, kurioje galėtų įgyvendinti savo svajonę, o likimas Irmai netikėtai pasiūlė galimybę išbandyti save kuriant papuošalus.
„Man įdomu viskas, kas neįprasta”, – neslepia jauna moteris, tik neseniai įsitikinusi, kad širdžiai mielas užsiėmimas gali džiuginti ne ją vieną.
Vadinti save menininke Irma dar nedrįsta, nors neseniai Vinco Grybo memorialiniame muziejuje veikusi jos sukurtų papuošalų paroda sulaukė didžiausio Jurbarko moterų susidomėjimo. Gal dėl to, kad tokių pusbrangiais akmenimis puoštų tekstilės papuošalų daugelis iki šiol išvis nebuvo mačiusios. Tos, kurios aplankė parodą, juvelyriškai iš siūlų surištus kaklo papuošalus, sages, diržus ir kitus gražius daiktus pamilo iš pirmo žvilgsnio, nes tokių originalių papuošalų jokioje parduotuvėje nenusipirksi – kiekvienas darbelis padarytas su meile ir sušildytas Irmos rankų.
Pirmųjų kūrybinių bandymų jauna moteris ėmėsi gimus sūnui Justui. Irmai greitai prailgo sėdėti namuose be širdžiai mielo užsiėmimo. Kaip tik tuo metu Veliuonos moterys būrėsi į šeimų laisvalaikio klubą – vienos mezgė, kitos audė, siuvinėjo, rodė draugėms savo darbus ir džiaugėsi viena kitos sėkme. Sūpuodama Justą, Irma atsiminė, kaip mokykloje veikusiame rankdarbių būrelyje mokėsi rišti mazgus. Susiradusi knygelę apie mazgų rišimą, ji ilgai ir kantriai iš naujo mokėsi raišioti siūlus, derinti prie mazgų karoliukus, kriaukles, akmenukus.
Irma sako, kad pirmųjų savo darbų niekam nerodė – kritiškai juos įvertinusi, dėjo į skrynelę. Sumaniusi pasidaryti sau dvi puošnias liemenes, ji gerokai patobulino mazgų rišimo techniką. Drąsos įkvėpė netikėtai priimtas iššūkis – sutiko per mėnesį „surišti” giminaitei išleistuvių suknelę. Rūbas tapo meno kūriniu – jaunoji panelė išleistuvių vakare susilaukė gausybės pagyrimų.
„Darbas buvo vergiškas – raišiodama mazgelius prie ryškiai apšviesto stalo Irma sėdėdavo iki antros valandos nakties, bet tai buvo pirmas jos kūrinys, kurį pardavėme. Tada supratome, kad pomėgis gali tapti verslu”, – sakė menininkės vyras Airidas.
Dabar Irma jau yra pardavusi ne vieną dešimtį darbų. Kartu su Airidu juos vežė į „Panemunių žiedų” šventę, dalyvavo Menų festivalio aukcione, greta Jurbarko tautodailininkų kūrinių eksponavo papuošalus Raseiniuose veikusioje parodoje, o neseniai gavo pakvietimą dalyvauti tarptautiniame juvelyrikos meno konkurse „For you” („Tau”), kuris įtauktas į „Amber Trip” parodos, vyksiančios kovo 5-8 d. Vilniuje, programą. Jame savo kūrinius eksponuos 100 juvelyrų iš įvairių šalių.
Prestižiniam renginiui I. Svetlauskienė, prisistatanti Irma Svet, išrinko pačius mieliausius širdžiai darbus – „Žydrojo akmens” koljė su mėlynuoju hovlitu ir saulės akmenukais, „Rudens žiedų” koljė iš kriauklių ir „Aukso lašų” vėrinį su karneoliu ir kriauklėmis.
„Man jie visi ypatingi”, – tikina Irma, žvelgdama į gerokai išretėjusią savo kūrinių kolekciją. Išskirti kurį nors papuošalą iš kitų yra sunku, nes visi sušildyti ne tik rankomis, bet ir širdimi. Dėl to menininkė neskuba jų parduoti – neįkalbinėja papuošalus apžiūrinčių moterų, netikina, kad kuris nors kūrinys pirkėjai labai tiktų prie akių spalvos ar rūbų.
„Svarbiausia ne kad patiktų, o kad tiktų”, – sako menininkė ir subtiliai laukia, kol papuošalas tarytum savaime „prilips” ant pirkėjos kaklo, nes nieko nėra skaudžiau, kai nupirktas kūrinys atsiduria nusibodusių papuošalų dėžutėje.
Kaip tik dėl to jauna menininkė atsisako gaminti papuošalus pagal užsakymą. Nors atrodo, kad pakartoti jau sukurtą papuošalą neturėtų būti sunku, Irma tikina, kad siūleliai, iš kurių rišami mazgai, yra tarsi gyvi – niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks audinys. O jei neįmanoma sukurti dviejų tiksliai vienodų kūrinių, tai ar verta rizikuoti nuvilti papuošalo laukiančią moterį?
„Pradėdama kurti visada įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti papuošalas, tačiau visko numatyti neįmanoma – dažnai dirbant tenka pakeisti planus ir atsiduoti likimui”, – tikina menininkė.
Geriausias Irmos patarėjas yra jos vyras Airidas. Irma tiki, kad vyro akys mato kitaip, todėl gali pasakyti, kas gražu, o kas atrodo tik šiaip sau. „Vyro nuomonė moteriai visada svarbi – juk mes puošiamės norėdamos jiems patikti”, – tikina menininkė.
Tačiau Airidas nenori su tuo sutikti. Kartais jam atrodo, kad kurio nors ypač ekstravagantiško papuošalo parduoti niekada nepavyks, o vis tik atsiranda moteris, kuriai gražiausias yra būtent toks Irmos kūrinys. Būdamas kartu su Irma, Airidas ne kartą matė, kaip moterys renkasi papuošalus.
„Vyrai sako: pirk – gražu, bet moterys visada galvoja, prie ko derins papuošalą, kokia proga galės jį užsisegti”, – prisiminė Airidas. Mugėse juodu dažnai išgirsta klausimą, kodėl nekuria papuošalų vyrams, todėl dabar vis dažniau apie tai pagalvoja. Kostiumai ir kaklaraiščiai, kuriuos anksčiau vyrai dėvėdavo iškilmingomis progomis, dabar tapo kasdieniu rūbu, o puoštis vyrai, pasirodo, irgi nori. Nuo papuošalų lentynos Airidas paima juodą kryželį su gintaro akimi. „Toks papuošalas tiktų bet kuriam vyrui”, – įsitikinęs menininkės sutuoktinis.
Abu jie dažnai sulaukia klausimų, kokiais akmenimis reikėtų puoštis, kad gyvenime lydėtų meilė ir sėkmė, netrūktų pinigų ir sveikatos. Akmenų galiomis Irma tiki ir viską apie juos žino. „Jei žmogus klausia, negali jam neatsakyti, bet aš pardavinėju ne akmenis, o savo rankomis sukurtus kūrinius. Ant odinio dirželio pakabintą akmenėlį už 10 Lt galima nusipirkti bet kurioje mugėje”, – šypsosi menininkė.
Ji įsitikinusi, kad nė vienas akmuo nieko blogo nedaro, o jei tikėsi, kad jis neš laimę – taip ir bus. Vis dėlto, kad ir kaip mus besaugotų talismanai, laimę vis tiek tenka susikurti patiems.
Netikintiems tuo reikėtų užsukti į Veliuonos šeimų laisvalaikio klubą, kuriame susirenkančios moterys žino tikrąjį laimės receptą. Jos ateina čia įgyvendinti savo idėjų ir kartu su bičiulėmis džiaugiasi jų rezultatais. Prie spragsinčio židinio smagu pakilnoti Ramutės Ramonienės audinius, pasigėrėti Angelės Orlovskytės juodąja keramika, Izabellos Nilsson tapyba ant šilko, užsimauti Rimo Ordino žalvarinę apyrankę – tokią pat, kokiomis prieš keliolika amžių puošdavosi deivę Velionę garbinusios moterys. Irmos Svet papuošalus, Jūratės Kvietkauskienės ir Valerijos Lukošienės lankstinius, Redos Butkuvienės paveikslus iš plaukų, Birutės Gerulaitienės siuvinėtus paveikslus, Veliuonos krašto vaikų pasiūtas įspūdingas lėles tikriausiai galima būtų vadinti modernizmu, tačiau senovė ir modernizmas šiame namelyje neįtikėtinai dera.
Gal ne atsitiktinai Veliuonos moterys, sumaniusios buvusiame mėsos turgavietės pastate įrengti jaukią susibūrimo vietą, projektą pavadino Veliuonos turgelio atkūrimu. Tik moterys čia pardavinės ne mėsą, o savo kūrinius. Irma padarė pradžią, belieka tik kantriai žengti pirmyn. Veliuonos moterys tą daryti sugeba, nes kantrybės jas išmokė pats gyvenimas.
Daiva BARTKIENĖ
