Jurbarkietis Justinas Urbonas antrą kartą pripažintas geriausiai Lietuvoje žaidžiančiu regbininku. Tačiau 26-erių sportininkas apdovanojimo nesureikšmina – jam kur kas svarbiau žaisti regbį ir garsinti gimtojo miesto vardą.
Justinas tikina nesitikėjęs tokio įvertinimo. Praėjęs sezonas nebuvo lengvas – jį sportininkas pradėjo dar gydydamasis traumą, žaidimą apsunkino gautos nuobaudos. Nors žaisti visa jėga negalėjo, rezultatai nepakišo kojos tapti geriausiuoju. Prieš tai tokį patį titulą Justinas buvo iškovojęs 2016-aisiais.
Startas – gimtinėje
Regbininko karjerą pradėjęs Jurbarke veikusiame „Lūšies“ klube Justinas kartu su keletu bendraminčių pabaigę mokyklą sulaukė pasiūlymų žaisti Šiaulių klube „Vairas-Kalvis“.
„Daug kas klausia – kodėl tenai? Atsakymas paprastas – pirmiausia ta komanda visada buvo pagrindiniai mūsų priešininkai, kai žaidėme „Lūšyje“. Antra – „Vairo-Kalvio“ treneris mus pakvietė ir pažadėjo pasirūpinti. Tuoj bus tas laikas, kai galėsiu sakyti, kad komandoje esu dešimt metų ir tikrai jau dabar galiu pasakyti, kad visi trenerio man duoti pažadai yra išpildyti, manimi, kaip sportininku, ir pasitikima, ir pasirūpinta“, – sakė Justinas.
„Lūšyje“ Justinas sportuoti pradėjo nuo dešimties, kai buvo ketvirtoje klasėje. Vaikinas tikina regbį pasirinkęs todėl, kad ši sporto šaka apima daug disciplinų. Būtent todėl iš pradžių kovos menais užsiiminėjęs jurbarkietis pasirinko regbį. Netrukus ši sporto šaka tapo neatskiriama gyvenimo dalimi.
„Puikiai pamenu, kaip be jokios sąžinės graužaties praleisdavau pamokas. Tačiau grauždavausi dėl kiekvienos treniruotės, į kurią nenueidavau. Galvodavau, ką reikės pasakyti treneriui, būdavo labai nesmagu“, – prisiminė Justinas.
Sportininkas tikina, kad užteko vienos treniruotės, kad jis suprastų – regbis yra tas kelias, kuriuo jis nori eiti. Pasak Justino, būtent regbiui jis turi būti dėkingas už viską, ką pasiekė. Nors tokie posakiai skamba gražiai, jis neslepia, kad realybėje – ne viskas paprasta.
„Tenka dažnai važinėti į treniruotes. Iš Jurbarko iki Šiaulių ir atgal kelias nėra trumpas. Kartais vos spėji – šoki į mašiną po statybų purvinais rūbais ir leki. Padeda tai, kad nors važiuojant ir būna sunku – ima miegas ir tingulys, žinai, kad po treniruotės bus visai kitaip – grįši pasikrovęs energijos“, – pasakojo jurbarkietis.
Buvo legionieriumi
Justinas pasakoja, kad keletą kartų buvo susiviliojęs kitų klubų pasiūlymais. Žaidė užsienyje, tačiau suprato, kad pragyventi vien iš regbio nepavyks. Be to, regbininkų karjera nėra ilga, reikia galvoti, kaip uždirbti pinigų kitais būdais.
„Sakyčiau, kad mūsų karta Lietuvos regbyje yra pereinamoji. Manau, kad dabartinis jaunimas turi daugiau galimybių tapti gerai apmokamais profesionalais. Man kur kas svarbiau, kad jau nuo aštuoniolikos metų žaidžiu šalies rinktinėje. Tai man didelė garbė. Nieko nėra smagiau, kaip matyti, kad į užsienyje vykstančias rungtynes atvažiuoja lietuviai, kurie palaiko savo komandą“, – pasakojo Justinas.
Kartu jurbarkietis atvirauja, kad ne kartą kilo minčių mesti regbį ar bent padaryti pertrauką. Tačiau visada sustabdydavo atsakomybės jausmas.
„Pamenu, kai mes tik pradėjome žaisti „Vairo-Kalvio“ komandoje. Buvome jauni „pacanai“. Tada žiūrėjome į tuos vyresnius, trisdešimtmečius. Kai būdavo sunku, nežinodavome, ką daryti, visada laukdavome sprendimų ir padrąsinimų iš jų. Dabar jau mes matome, kad žiūri į mus. Tai kaip gali sustoti? Turi būti pavyzdžiu“, – tikino pašnekovas.
Atsakomybė Justino neapleidžia ir todėl, kad jis jaučia, jog prisideda prie regbio populiarinimo Lietuvoje. Šio sporto bendruomenė plečiasi, o pasiekiami rezultatai – vis geresni.
Sportininkas pasakoja, kad, kaip ir visi jaunuoliai, kažkada turėjo idealą, kuriuo norėjo sekti – tai geriausiu pasaulio regbininku laikomas Richie McCaw. Tačiau šiandien Justinas į regbį žiūri kitaip. Nors ir žaidžia toje pačioje pozicijoje, kaip ir kadaise dievaičiu laikytas R. McCaw, žino, kad turi sekti ne kažkuo, o tiesiog gerai padaryti savo darbą.
„Tiesiog žinau, ką turiu daryti ir tai, kad tai turiu padaryti nepriekaištingai“, – sakė Justinas.
Liks Jurbarke
Paklaustas, ar niekad nekilo minčių kraustytis į Šiaulius ar kitą didmiestį, Justinas juokiasi – buvo visko. Tačiau sportininkas tikina galiausiai supratęs, kad niekur kitur, kaip tik Jurbarke, būti nenori.
„Man patinka lėtas gyvenimo ritmas. Nemėgstu automobilių kamščių. Turėjau ne vieną pasiūlymą apsigyventi Šiauliuose. Būtų buvę patogiau dėl klubo ir treniruočių. Tačiau, kaip ten sakoma – žmogų iš kaimo gali išvaryti, bet kaimo iš žmogaus – niekaip. Tai toks aš ir esu“, – juokėsi regbininkas.
Neseniai Justinas Jurbarke atidarė kavos namus, į kuriuos kviečia pasimėgauti kava. Vyras tikina, kad prie šio sprendimo labai prisidėjo ne kas kitas, o tas pats regbis.
„Sporte išmoksti priimti sprendimus. Taip pat buvo ir čia – turėjau planą ir reikėjo apsispręsti. Tą ir padariau. Regbis mane išmokė, kad nėra nieko neįmanoma, tik reikia imti ir padaryti“, – pasakojo Justinas.
Sportininkas atvirauja, kad verslas buvo būtinas norint pradėti gyventi sėslesnį gyvenimą ir galvojant apie šeimą. Tačiau paklaustas, kaip į aistrą regbiui ir daugybę šiam sportui skiriamo laiko reaguoja antra pusė, Justinas tik šypsosi.
„Visi žino, kad regbis yra mano širdyje, ir to neatimsi. Visiems, kurie dėl to bandys urgzti, baigsis blogai“, – sako sportininkas.
Lukas PILECKAS
