Birželio 3-ąją gamtos fotografė, tekstų rašytoja, jaunosios kartos autorė Austėja Šidlauskaitė pakvietė į Jurbarko viešąją biblioteką. Susitikimas su ja ir jos knyga „Gimę jausti“ palietė daugelį. Autorė atvirai kalbėjo apie jau trečio leidimo sulaukusią knygą, rašymo procesą, baimes ir viltis, o svarbiausia – apie jautrumo temą, kuri vis dar neretai lieka nutylėta.
Pradžia – vidinis žinojimas
Pristatydama knygą autorė sako: „Šią knygą parašiau visiems, kurie, kaip ir aš, nuo pat vaikystės girdėjo žodžius „tu per jautriai į viską reaguoji“. Visiems, anksti išmokusiems pirmiausia tenkinti kitų žmonių poreikius. Ir visiems, kuriems trūksta postūmio, kad pradėtų gyventi savo, o ne svetimų žmonių gyvenimą.“
Knygos idėja atėjo staiga, tarsi iš vidaus. Pasak Austėjos, „užplūdo žinojimas, kad turiu parašyti knygą, papasakoti savo istoriją, nes tai kažkam bus labai svarbu išgirsti.“ Neapsiribodama vien savo patirtimi ji nusprendė įtraukti ir kitus žmones – jų istorijas, emocijas, išgyvenimus. Taip pat svarbi knygos dalis – specialistų įžvalgos, kurios leidžia giliau suprasti jautrumo prigimtį ir jo poveikį psichinei sveikatai.
Knygos kelias – nelengvas
Autorė neslepia – knygos kelias nebuvo lengvas. „Tikrai bijojau reakcijos, kritikos, nesupratimo. Tai, ką aš rašau šioje knygoje, daugelis žmonių apie mane nežinojo“, – atviravo Austėja.
Tačiau ji įsitikinusi: „Gimę jausti“ kviečia ne tik skaityti, bet ir kalbėtis – apie jausmus, apie jautrumą, apie tai, kas dažnai lieka neišsakyta. Net davus paskaityti rankraštį savo aplinkos žmonėms, ne visi norėjo gilintis. „Vis dėlto knygą rašiau plačiajai auditorijai – kad pažintų jautrumą savyje ir aplinkoje“, – sakė autorė.
Jautrumas – ne silpnumo ženklas
Knyga ypač aktuali jauniems žmonėms – ją skaito ir paaugliai, ir suaugusieji, ieškantys atsakymų apie save. Austėja džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių jaunystėje pradeda sąmoningumo kelionę: „Svarbu suprasti – jautrumas nėra silpnumas. Tai – dovana. Bet ji gali tapti našta, jei bandome neigti savo prigimtį.“
Knygoje nemažai dėmesio skiriama psichikos sveikatai – panikos atakoms, depresijai, emociniams išgyvenimams, kurie vis dažniau pasireiškia vis jaunesniame amžiuje. Autorė akcentuoja – būtina kalbėtis ir ieškoti pagalbos. Todėl knygoje pateikiami ir pagalbos numeriai, kad skaitytojas žinotų, jog jis – ne vienas.
Knygoje susipina daugybė skirtingų istorijų. „Mes dažnai nežinome, ką jaučia kitas žmogus, net jei kasdien su juo bendraujame“, – sako autorė. Būtent todėl knyga kviečia pažvelgti giliau, atsisakyti stereotipų apie jautrius žmones ir išmokti būti šalia jų.
Vienas ryškiausių knygos skyrių – „Pirmūnės drama“. Austėja čia dalijasi savo paauglystės patirtimi: siekiu būti nepriekaištingai, spaudimu atitikti lūkesčius, ir tuo pačiu – vienišumu, kurį jautė nepastebima, nors ir puikiai besimokanti mokinė. Šis skyrius ypač aktualus jaunuoliams, kurie patiria spaudimą būti „tobuli“.
Autorė jautriai paliečia emocijų slopinimo pasekmes – kai prigimtis nesutampa su aplinkos lūkesčiais, atsiranda vidinis konfliktas, kuris ilgainiui gali virsti psichologiniais sunkumais. Ji kviečia permąstyti ir požiūrį į emocijas – pavyzdžiui, pyktį, kuris nebūtinai yra blogas. „Pyktis gali būti ženklas, kad reikia keisti situaciją, kad kažkas mus žeidžia ar riboja. Ypač moterys dažnai stengiasi įtikti, todėl pyktis tampa užgniaužta emocija, o tai nėra sveika.“
Autorė sako, kad dažnai tenka susidurti su daugeliu mitų apie itin jautrius žmones. Neretai įsivaizduojama, kad tokie žmonės labai dažnai verkia, kad jiems sunku dirbti, nes dėl visko kelia dramas, nesusitvarko su stresu. Bet tai nėra tiesa.
Pagalbos ranka
Austėja Šidlauskaitė tiki, kad kiekvienas žmogus gali išmokti gyventi su savo jautria prigimtimi. Reikia tik žinių, priėmimo ir atvirumo. „Aš esu kokia esu – ir man svarbu palengvinti savo būtį“, – sako ji, pridurdama, kad visuomenė po truputį keičiasi, psichinės sveikatos stigma mažėja, o žmonės tampa vis sąmoningesni.
„Ši knyga gali padėti jautriems žmonėms suvokti praeities įtaką jų dabarčiai, priimti savo kitoniškumą kaip neatskiriamą asmenybės dalį, geriau suprasti ir paisyti savo kūno poreikių, užuot kėlus sau lūkesčius, pradėti mėgautis autentišku gyvenimu“, – teigia autorė.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
