Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje tęsiamas tarptautinis klasių mainų projektas „Bendradarbiavimas su Belgijos Mol gimnazijos mokiniais ir mokytojais”. Kovo mėnesį jau ketvirtoji per visą projekto vykdymo laikotarpį Jurbarko gimnazistų ir mokytojų grupė pabuvojo Belgijoje.
Kovas yra mėnuo, kai Jurbarko gimnazistai vyksta į Belgijos Mol miestą, o rudenį, spalį, pas juos atvažiuoja belgai. Savaitė kitoje šalyje, pamokos kitoje mokykloje, gyvenimas svetimoje šeimoje – tai galimybė pažinti kitokią kultūrą, gyvenimo būdą, ugdytis savarankiškumą, tobulinti šnekamosios užsienio kalbos įgūdžius.
„Projektas suteikia galimybių mokytis bendrauti. Manau, kad tai labai svarbu, juk bendravimas – viso gyvenimo pagrindas, – sakė projektui vadovaujanti direktoriaus pavaduotoja Jolanta Gudelienė. – Bendraujant svarbu laikytis taisyklių.”
Mokyklos, projekto, gyvenimo šeimoje taisyklės – taisyklių apstu ir pas mus, tačiau, kaip pastebėjo apie viešnagę Belgijoje papasakoję Daiva Mencaitė, Gintarė Valevičiūtė, Rytis Sandaras ir Matas Mačiulaitis, belgų gimnazistai jų dar ir laikosi. Negalima išeiti už mokyklos teritorijos, negalima kramtyti gumos, negalima kalbėti mobiliaisiais, negalima per ilgąją pertrauką būti viduje – net lyjant ar sningant visi turi priešpiečius valgyti kieme… Šie ir daug kitų „negalima” belgų moksleiviams – įprasta, nors nusižengiančiųjų pasitaiko ir jie turi paskirtu laiku rinkti šiukšles. Jokio asmens orumo įžeidimo belgai tame neįžvelgia – tiesiog tokios taisyklės pažeidusiesiems taisykles.
Belgai, skirtingai nei mes, taisykles kuria tam, kad jų laikytųsi. Taisyklės jų nevaržo. O mūsiškiai prisipažino, kad Mol gimnazijoje jiems būtų nelengva. Vis dėl tų taisyklių. Linksmuolis Rytis pats įsitikino, kuo baigiasi, kai jų nesilaikai – jo didesnis nei leidžiama neštis į lėktuvą plaukų želės buteliukas buvo… tiesiog išmestas. „Tragedija! – sako Rytis, – Belgijoje vaikščiojau be šukuosenos.” Bet, teko nugirsti, kad ir be jos belgų merginoms jis labai patiko.
O pamokos Mol gimnazijoje jurbarkiečiams pasirodė lyg ir nerimtos – per tikybą vaikai be pertraukos rašė, per ekonomiką nieko rimto neveikė. „Iš tikybos pamokos mokytoja išvijo septynis vaikus, nes trukdė. Mokytoja turėtų sugebėti valdyti auditoriją”, – pastebėjimus ir savo nuomonę dėstė Matas.
Gyveno projekto dalyviai belgų šeimose. Jaunuoliai pastebėjo, kad ir namuose belgai laikosi tam tikrų taisyklių, kurios privalomos ir svečiams, kad šiltai tarpusavy ir su svečiais bendrauja, kad jų valgiai kiek kitokie, nei mes pripratę. „Bet, – reziumavo Matas, – žmonės gyvena panašiai, tik bendra erdvė kitokia, nes juk jų valstybė jau sena.”
Po didžiuosius Belgijos miestus Antverpeną ir Briuselį jaunimas vaikščiojo savarankiškai, bet ne šiaip be tikslo slampinėjo gatvėmis, o pagal žemėlapį ieškojo pažymėtų objektų. Laisvo laiko nebuvo – projekto programa apgalvota ir suplanuota minučių tikslumu: ekskursija į šokolado muziejų, ilga kelionė dviračiais, belgiškų vaflių kepimas ir šokolado virimas, paskui ragavimas ir dar daugybė įvairiausių užsiėmimų.
Pirkiniams laiko irgi nebuvo, bet draugiški belgai įdėjo lietuviams lauktuvių – belgiško šokolado.
