Praėjusį savaitgalį Girdžių bendruomenė minėjo miestelio jubiliejų – prieš 470 metų rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart buvo paminėtas Girdžių vardas. Neatsitiktinai švęsti šią reikšmingą sukaktį pasirinktos Oninės – Girdžiuose nuo seno garsūs Šv. Onos atlaidai, į Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią gausiai sukviečiantys ne tik parapijiečius. Laiko, kurį nuo šiol skaičiuos jubiliejaus proga ant kultūros namų sienos atidengtas laikrodis, užteko viskam – sveikinimams, palinkėjimams, bendravimui ir pramogoms. Žvilgtelta ir į Girdžių ištakas – pasivaikščioti Girdžių krašto nueito gyvenimo takais nuo 1554-ųjų metų kraštotyrininkė Regina Kliukienė kviečia ir „Šviesos“ skaitytojus.
Pirmą kartą istorijos šaltiniuose Girdžiai paminėti 1554 metais. Istorinės žinios apie seniausius laikus liudija, kad 1809 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, 1813 m. Girdžiai sudegė.
Iki I pasaulinio karo Girdžiai turėjo bažnyčią, kleboniją, špitolę ir dar penkis namus, tarp jų ir Šolomo užeigą su krautuve, kepykla ir vilnų karšykla. Girdžių kaimas augo pamažu. 1820 m. Girdžiuose gyveno 36 gyventojai, 1923 m. – 124 gyventojai. 1959 m. – 219 gyv., 1989 m. – 570 gyv., 2003 gyventojų skaičius mažėja iki 412. Dabar Girdžiuose, kuriuos sudaro trys kaimai – Girdžiai, Gudeliai ir Butrimai – gyvena 552 gyventojai, iš viso seniūnijoje yra 964 gyventojai.
1861 m., naikinant baudžiavą, įsigaliojus valsčių struktūrai, Girdžiai priklausė vienai iš 5 Jurbarko valsčiaus seniūnijų, į kurios sudėtį įėjo 5 kaimai – Girdžiai, Paantvardys, Pažėrai su Tylikais, Gudeliai ir Žindaičiai. Nepriklausomybės metais Girdžių seniūnijai priklausė Liudvinavas (Paukštupys), Pažėrai, I ir II Jokūbaičių kaimai.
Sovietmečiu Girdžiai buvo apylinkės centras. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Girdžiai – vėl seniūnijos centras.
Neatsiejama Miliušių dvaro istorija
Miliušių dvaras priklausė Levui Vakseliui, po jo mirties valdė velionio žmona Sofija Vakselienė. Žemė ir miškai buvo padalinti į palivarkus: Miliušių, Dargių, Dargaitėlių, Naudvario (Levados), Drebulynės, Tauršilio, Varoškalnio.
Miliušių dvaras, valdant S. Vakselienei, buvo praskolintas Vilniaus bajorų žemės bankui. 1894 m. dvarą iš banko nupirko vokiečių kilmės Aleksandras Meisneris (1855-1915).
Meisneriai Miliušių dvarą, skirtingai nuo Vakselių, valdė iš Peterburgo. Tik po bolševikų perversmo, našlė Meisnerienė su 4 vaikais atvyko gyventi į Lietuvą, į Miliusius. Dargių palivarką keletą metų nuomojo latvis Binenštamas.
Miliušių dvaro valdytojo Juozapo Toliušio sūnus, advokatas, politikas, politinis kalinys ir tremtinys paliko vertingus atsiminimus apie Miliušių dvaro gyvenimą. Aleksiejus Meisneris prieš I p. karą baigė Peterburgo licėjų, kaip karininkas dalyvavo 1914-1918 m. kare. Įsigalėjus Rusijoje bolševikams, grįžo Lietuvon. Kurį laiką tarnavo Lietuvos kariuomenėje, išėjęs atsargon ūkininkavo Miliušiuose. 1940 m. visi Meisneriai repatrijavo į Vokietiją. Prasidėjus II p. karui Aleksiejus tarnavo vokiečių kariuomenėje kaip vertėjas, žuvo Latvijoje.
Bažnyčia
Dar XV a. Girdžiai, kaip ir Jurbarkas, Vytauto Didžiojo buvo priskirti Veliuonos bažnyčiai ir parapijai. Pirmoji bažnyčia, pavadinta Švč. Marijos Magdalietės vardu, buvo pastatyta 1809 m., antroji – 1858 m. 1881 m. prie bažnyčios pastatyta medinė varpinė. Trečioji – 1926 m. Jos statytojas kun. Albinas Alseika. Nuo seno Girdžiai garsūs Šv. Onos atlaidais, kurie sutraukdavo šimtus tikinčiųjų, ne tik iš Girdžių, bet ir iš gretimų – Jurbarko, Skirsnemunės, Eržvilko ir Vertimų parapijų.
Vėliau, net 110 m. Girdžiai priklausė Jurbarko bažnyčiai. Daug kartų tikintieji rašė raštus, kad Girdžiuose būtų įkurta parapija.
1923 m. Girdžių bažnyčią vizitavo Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris nustatė, kad bažnyčia yra prastos būklės. 1926 m. iš Lietuvos atstatymo komisariato buvo gautas leidimas Nr. 119. Kunigas Albinas Alseika ėmėsi statybos darbų organizavimo. Dėl naujos bažnyčios pastatymo buvo sudaryta sutartis su Vincu Endriukaičiu iš Šakių apskrities, Kidulių valsčiaus, Rešiukų k. Buvo susitarta už darbus sumokėti 22 tūkst. litų. Bažnyčią, prieš 97 m., 1927 m. liepos 26 d. pašventino Jurbarko bažnyčios klebonas Juozapas Bikinas.
Ryškų pėdsaką bažnyčios istorijoje paliko Matas Miežinis, Edvardas Thomas, Martynas Jonaitis, Albinas Alseika, Zenonas Gelažius, marijonas Viktoras Šauklys. Nuo 2008 m. klebonauja – kun. Saulius Pavalkis.
Nuo 1859 m. iki šių dienų Girdžiuose kunigavo 24 dvasininkai. Itin dažnai kunigai keitėsi pokario metais. 1950 m. pasikeitė net trys kunigai, 1951 m. – du kunigai. Trumpa kunigų tarnystė buvo ir 1952-53 metais.
Net aštuoni Girdžių parapijiečiai pasirinko kunigystės kelią, tai – Juozas Jovarauskas, Antanas Petraitis, Vincas Byla, Pranciškus Petraitis, Juozas Kisielius, Stanislovas Petraitis, Vincentas Pinkevičius, Arvydas Liepa.
Bažnyčia garsėjo chorais, kuriems vadovavo Breslauskas, Meškauskas, ypač sustiprėjo choras vargoninkaujant Jonui Pociui. Po jo mirties, 1948 m. vargoninkavo buvęs daraktorius Juozas Grygelis. Nuo 1971 iki šiol – Irena Jasiulytė.
Kunigaujant Viktorui Šaukliui, Girdžiuose veikė pogrindinė seminarija, kurioje nelegaliai mokėsi tapti kunigais keletas jaunuolių. Oficialiai jie būdavo įforminami zakristijonais. Slaptai Girdžiuose mokėsi būsimi kunigai – ukrainietis Olegas Galeckis, Antanas Andriuščinas, Eduardas Grigorjevas, Sigitas Stepšys, Kęstutis Brilius, kt.
Švietimas
Šiame krašte visais laikais didelis dėmesys buvo skiriamas vaikų švietimui. Caro laikais, spaudos draudimo metais, vaikus mokė rusas Gavrilčikovas. Jis mokė vaikus iš kirilica parašytų vadovėlių, slapta špitolėje vaikus lietuviškai mokė vargonininkas Juozapas Grygelis. Slaptoji daraktorinė mokykla vėliau veikė ir pas ūkininką Joną Norkaitį.
1907 m., mokykla buvo įsteigta ūkininko Jono Tamošaičio sodyboje, Gudelių kaime. Mokėsi 23 vaikai, daugiausia berniukai. Mokytojas Jankauskas, po jo – Ignatavičius mokė vaikus dar rusų kalba. Lietuviškos mokyklos pradėtos steigti tik I pasaul. karo metais, vokiečiams okupavus Lietuvą. Girdžiuose lietuviška mokykla buvo įsteigta 1916 m. Mokytoja buvo Bronė Pocevičiūtė iš Gudelių k.
1919 m. Jurbarko valsčiuje veikė 17 pradžios mokyklų. Girdžiuose tuo metu mokėsi 69 mokiniai, iš kurių 44 berniukai, 25 mergaitės. Tai buvo ketvirtas pagal besimokančiųjų skaičių rezultatas visame valsčiuje. Daugiau mokinių mokėsi tik Jurbarko žydų pradžios mokykloje (132 mokiniai), Jurbarko I lietuvių pradžios mokykloje (110 mokinių) ir Skirsnemunės pradžios mokykloje (102 mokiniai). Pirmoji Nepriklausomybės metų mokytoja Girdžių pradžios mokykloje buvo O. Umėžaitė.
Mokykla veikė pas Zaturskį, pas Antaną Bylą, Kazimiero Pranskaičio ūkyje. Dar vėliau mokyklos veikė – Vinco Daulensko ūkyje, pas Klimaitį, Jono Jovarausko name, pas Juozą Daulenską.
Pagaliau, 1935 m., Girdžiuose buvo pastatyta tipinė keturių skyrių pradžios mokykla. 1938 m. Girdžiuose jau veikė šešių skyrių II laipsnio pradinė mokykla. Vaikai mokėsi 6 metus. Girdžiuose iš viso dirbo 4 mokytojai, trys pačiuose Girdžiuose ir vienas – Dargiuose. Mokyklai vadovavo Vincas Pipiras. Mokėsi 130 mokinių. Mokyklose ypač buvo akcentuotas savojo krašto pažinimas ir tautiškumas. 1941 m., į Sibirą ištrėmus mokytojų Pipirų šeimą, mokyklos vedėju tapo Antanas Šiaulys iš Jokūbaičių k.
1949 m. Girdžiuose atidaryta septynmetė mokykla, po dešimt metų išleista pirmoji abiturientų laida. 1960 m. pastatytas antras mokyklos pastatas, medžio-metalo dirbtuvės, bendrabutis. 1978 m. Girdžiuose buvo pastatyta nauja vidurinė mokykla. Istorija taip susiklostė, kad pradėjus mažėti mokinių skaičiui, 1999 m. iš vidurinės mokyklos tapo pagrindine, vėliau – pradine. 2016 m. buvo prijungta prie Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos (progimnazijos). 2020 m. mokykla uždaryta.
Kovos už laisvę
Kovose už Lietuvos laisvę visais laikais buvo aktyvūs šio krašto žmonės. Caro laikais lietuviškas knygas, spaudą iš Prūsų gabeno knygnešys, Miliušių dvaro eigulys Kazimieras Pečkaitis. Jis nelegalią literatūrą slėpė Tauršilio pušyje.
Klaipėdos krašto sukilime 1923 m. sausio mėn. dalyvavo – Jonas Antanaitis, Juozas Toliušis.
1918-1920 m., Nepriklausomybės kovose, dalyvavo ir Girdžių krašto vyrai, tai savanoriai – Motiejus Andriulaitis, Leonas Statkevičius, Jonas Taločka, Jonas Jankevičius, Antanas Bernotas, Kleopas Jovarauskas, Juozas Toliušis. Girdžiuose palaidotas ir Vyčio kryžiaus kavalierius Povilas Jamantas.
Beje, daugiausia netekčių visa Lietuva patyrė skaudžiausiame XX a. 5 dešimtmetyje – 6 dešimtmečio pradžioje. Vien į tremtį 1941-1952 m. buvo ištremti 267 Girdžių apylinkių gyventojai. Mokytojai Pipirai ištremti pačią pirmąją masinių tremčių 1941 m. birželio 14-osios naktį.
1944-1953 m. vyko ginkluota rezistencinė kova už Lietuvos laisvę. Girdžių apylinkėse į kovą įsijungė kelios dešimtys Girdžių, Pavidaujo, Jokūbaičių, Pažėrų vyrų. Vadovaujant Petrui Paulaičiui, Jurbarko gimnazijos mokytojui, buvo suformuota „Trijų lelijų“ rinktinė, kuriai priklausė ir Girdžių krašto kovotojai. Į mišką išėjo ištisomis šeimomis. Tai trys broliai Kisieliai, trys broliai Kvedžiai, Zaturskiai, Palubeckai…
1945-1946 m. partizanai vykdė gana sėkmingą kovą. 1945 m. lapkričio 11 d. 6 val. ryto jie susprogdino pačiame miestelio centre esantį stribyną. Žuvo nemažai stribų. Prieštankinę miną po stribų būstinės kampu padėjo partizanas Bronius Mikelaitis-Ričkus. Besiblaškančius po miestelį stribus iš paskos vaikėsi partizanas V. Sideravičius-Viktoras. Buvo iškviesti NKVD kareiviai, o sužeistą partizaną Sideravičių pavyko išgelbėti ūkininkui Jonui Urbučiui.
1946 m. pavasarį Pavidaujo miške buvo sutarta vienyti partizanų pajėgas, apjungiant juos į Jungtinę Kęstučio apygardą, kurios vadu tapo iš Jokūbaičių k. kilęs karo lakūnas Juozas Kasperavičius. Tai buvo puikus karo strategas. Beje, jo kova buvo labai trumpa. Kad gyvi nepatektų į NKVD rankas, žuvo (susisprogdino) štabo bunkeryje kartu su savo adjutantu jurbarkiškiu Albinu Biliūnu-Džiugu. Po mirties J. Kasperavičius apdovanotas Lietuvos karžygio ženklu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę LR prezidentas (po mirties) apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu, suteikė pulkininko laipsnį. Jo vardu pasivadino Tauragės šaulių kuopa. Tėviškėje pastatytas atminimo kryžius, ant namo sienos pritvirtinta memorialinė lenta. Jokūbaičiuose pavadinta J. Kasperavičiaus gatvė.
Tragiškas ir kito iš Pažėrų k. kilusio Juozo Palubecko -Simo likimas. Partizanų gretose jis išsilaikė net iki 1953 m. gegužės 23 d., kai jį išdavė jau užverbuotas buvęs jo bendražygis. Palubecko žeminėje nuo 1951 m. pab. buvo apsistojęs ir partizaninei kovai vadovavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jie abu sušaudyti 1954 m. pab. Maskvoje, Butyrkų kalėjime.
Apie partizaninę kovą šiame krašte 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjunga išleido knygą „Blėsta laužų žarijos“, kurios autorius buv. Pavidaujo būrio kovotojas Antanas Kisielius-Mikutis.
Sovietmetis
Po karo buvo steigiami kolūkiai, į kuriuos kaimo gyventojai buvo prievarta suvaromi, atimant iš jų ne tik gyvulius, padargus, bet ir pastatus. Girdžių krašte buvo suformuoti du kolūkiai – Girdžių ir Lenino.
1959 m. iš Lenino ir Girdžių kolūkių buvo suformuotas Girdžių tarybinis ūkis. Direktoriumi paskirtas Juozas Jurgelevičius. Vadovaujant Jurgelevičiui, į ūkį atvyko dirbti nemažai specialistų. Pamažu pradėjo gerėti ekonominiai ūkio rodikliai. Buvo pastatyti gyvenamieji namai ūkio specialistams. Pastatyti kultūros namai su ūkio kontora. 1962 m. atidarytas vaikų darželis. Po metų pradėtas sodinti 110 ha vaismedžių sodas. 1967 m. prie Girdžių tarybinio ūkio buvo prijungta dalis M. Melnikaitės kolūkio. Ūkis tapo paukštininkystės tarybiniu ūkiu.
Ekonominei ūkio plėtrai labai svarbi buvo elektrifikacija. Tačiau elektrifikacija vyko labai lėtai. Tolimesni kaimai jos neturėjo net iki 1970 m.
Ekonomiškai ūkį pakėlusį J. Jurgelevičių 1972 m. pakeitė Liudas Norkus. Jis iki 1976 m. baigė vienkiemių iškėlimo ir laukų melioravimo darbus. Tai buvo labai skaudus išgyvenimas žmonėms. Prasidėjus melioracijai sodybos su visais pastatais ir sodais buvo griaunamos ir buldozeriais užverčiamos.
1973 m. pradėta statyti Girdžių užtvanka.
1976 m. prie Girdžių PTŪ prijungtas ir Žalgirio kolūkis. Ūkio teritorija išaugo iki 4000 ha, dirbančiųjų – iki 500. Nuo 1985 m. ekonominiai ūkio rodikliai pradėjo blogėti. 1989 m ūkiui vadovauti paskirtas Jautakis. Tačiau padėtis nepagerėjo. 1990 m. Girdžių PTŪ žlugo. Kūrėsi ŽŪB, kiti ėmėsi ūkininkauti savarankiškai.
Kultūrinis gyvenimas
Visais laikais svarbią vietą gyvenime užėmė kultūra. Žmonės nuo seno giedojo bažnyčios chore. Organizuodavo gegužines, šokius, ypač buvo mėgiami vaidinimai. Vasarą pramogos vykdavo lankoje prie Mituvos. Čia vakarais po darbų skambėdavo dainos. Rudens, žiemos vakarais šokiai ar vaidinimai vykdavo pas ūkininkus, kurie turėjo didesnes trobas – pas Kazimierą Daulenską, Juozą Daulenską, Motiejų Daulenską, Vincą Jovarauską, Petrą Klimaitį.
Vargonininkas Juozapas Grygelis mokė ne tik giesmių, bet ir dainų. Žmonės iš aplinkinių kaimų noriai rinkdavosi giedoti ir dainuoti. Girdžių choras buvo garsus visame Jurbarko valsčiuje. Giedojimo tradicijas tęsė ir iš Jurbarko į Girdžius persikėlęs gyventi garsus Jurbarko bažnyčios vargonininkas Jonas Pocius.
Šventes organizuodavo įvairios čia veikusios organizacijos: pavasarininkai, jaunalietuviai, šauliai, Lietuvių moterų katalikių draugijos narės. Labai populiarūs buvo vaidinimai. Iki 1926 m. dažnai juos režisuodavo ir mokytojas Vincas Jankauskas. 1926-1930 metais vaidinimus rengdavo ir režisuodavo mokytojas Stasys Orentas. Nuo 1930 m., Girdžiuose pradėjus mokytojauti Onutei ir Vincui Pipirams, šventes pradėjo organizuoti šauliai, kuriems ir vadovavo. Šauliai turėjo savo šventes – Vasario 16-ąją, Devintines, per šias, o taip pat ir Onines, iškilminga rikuote atžygiuodavo į bažnyčią, po pamaldų vykdavo vaidinimai su šokiais ir dainomis. Girdžiuose 1935 m., pastačius mokyklą, vaidinimai jau vykdavo mokykloje.
Jaunųjų ūkininkų ratelio nariai, vadovaujami V. Pinkevičius, organizuodavo žemės ūkio produkcijos parodas. Žmonės švęsdavo Tris karalius, Velykas, Šeštines, Sekmines, Devintines, Užgavėnes, Onines, Žolines, Kalėdas. Kaime buvo gerų muzikantų. Šeimos kapelą sudarė du broliai Kazimieras ir Zigmas Bylai ir svainis – Juozas Gerulaitis. Kartu su jais bandonija grojo Jonas Ušinskas, vėliau prisijungė ir Kazimieras Lazdauskas.
Viskas pasikeitė prasidėjus sovietų okupacijai. Iki tol veikusios organizacijos buvo uždraustos. Kūrėsi klubai-skaityklos. Bibliotekininkai buvo įpareigoti dirbti propagandinį darbą.
Klebonija buvo nacionalizuota. Čia įkurta biblioteka, kolūkio raštinė, nuo 1949 m. ir stribų būstinė.
Tik 1950 m. pradėjo atgimti kultūrinis gyvenimas Girdžiuose. Tada ir buvo suvaidintas pirmasis vaidinimas „Čigonų taboras“. Jį parašė mokytojas Vincas Norkaitis. Kultūriniam gyvenimui Girdžiuose vadovauti buvo paskirta Birutė Meškauskaitė, kuri subūrė žmones į saviveiklą. Juozo Baltušio „Gieda gaideliai“ buvo suvaidinti Kauno dramos teatre, kur pelnė II vietą, nes pirmosios vietos tą kartą niekam neskyrė.
Muzikos mokytojas Leopoldas Pudževis suorganizavo mišrų chorą, kur dainavo 55 dainininkai. Stiprus chorvedys buvo ir Jonas Derbutis. Chorai, šokėjai dalyvaudavo respublikinėse Dainų šventėse. D. Vaitekūnienė subūrė ir kaimo kapelą.
Įdomu, kad Girdžiai pirmieji rajone, dar 1972 m. organizavo Žiemos palydų šventę. Nors nebuvo galima švęsti Užgavėnių, bet pagrindiniai Užgavėnių personažai tą kartą buvo.
1987 m. meno vadovu pradėjo dirbti Algimantas Vizbara.
Mokyklai išsikėlus, dabartinėje klebonijoje, atsirado dar vienas kultūros židinys, tai – Girdžių etnografinis muziejus, kurio steigėjai buvo mokytojai, šviesuoliai, entuziastai, kraštotyrininkai Danutė ir Vincas Norkaičiai. Per 9 veiklos metus jie įkūrė turtingą šio krašto istoriją atspindintį muziejų. Sukaupė per 1200 vertingų etnografijos, istorijos eksponatų. 1992 m. muziejaus eksponatai buvo perkelti į Jurbarką.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, iš esmės pasikeitė kultūrinės veiklos turinys. Vėl pradėta puoselėti senąsias krašto tradicijas, o šiandien ne tik visas rajonas, bet ir Lietuvos mėgėjų meno žiūrovai žino Loretos Zdanavičienės puikiai režisuotus „Mituvio“ vaidinimus, vokalinius ansamblius, vadovaujamus A. Vizbaros ir O. Patašienės. Girdžiai garsėja kasmet pavasarį organizuojama Klojimo teatrų krivūlės švente, vasarą – Oninėmis, rudenį vykstančiu „Senoviniu turgumi“, kitais gražiais renginiais.
Girdžių seniūnija pirmoji rajone kasmet Vasario 16-ąją pagerbia aktyviausius savo bendruomenės narius.
Atgimimas, Sąjūdis
1988 m. vasarą prasidėjęs tautinis atgimimas neaplenkė ir Girdžių. Lapkričio 10 d. jau buvo įkurta Girdžių persitvarkymo sąjūdžio grupė. Šios grupės įkūrėjas – vyr. agronomas Romualdas Voroneckas. R. Voroneckas priklausė rajono Sąjūdžio tarybai. Būrė žemdirbius.
Grupė buvo veikli įamžinant Girdžių krašto tremties ir gulagų kančias. Kapinėse 1989 m. už gyventojų suaukotas lėšas pastatė menišką tautodailininkės J. Baranauskienės rankų darbo koplytstulpį „Nekaltai žuvusiems tautiečiams tėvynėje ir tremtyje“. 1989 m. vasario 16-ąją, pirmą kartą po pusšimčio metų paminint šią brangią datą, Girdžių aikštėje, kuri vėliau buvo įvardinta Sąjūdžio aikšte, pasodintas Ąžuolas. Čia per valstybines šventes keliama vėliava. Girdžiškiai pasodino ir visą Atgimimo ąžuolyną, pastatyti Gedimino stulpai. 2013 m. Girdžiams buvo suteiktas herbas.
