Vakar Girdžiuose pabaigta beveik metus trukusi akcija „312 Trispalvių valstybingumo šimtmečiui“. Finišą pasiekė visos seniūnijos gatvės, o apdovanota buvo Naujoji, kurioje per valstybines šventes prie kiekvieno namo keliama valstybės vėliava.
Pilietinės varžytuvės
Praėjusiais metais pradėtos akcijos „312 Trispalvių valstybingumo šimtmečiui“ tikslas – kad visi gyventojai per valstybines šventes keltų prie namų vėliavas. O 312 Trispalvių – nes tiek namų yra Girdžių seniūnijoje.
„Kriterijus buvo toks – jei gatvėje bent 5 namai, tai gatvė ir dalyvauja tose pilietinėse varžytuvėse. Ir matėm progresą – kai pradėjom šią akciją, daugiau žmonių per valstybines šventes kėlė vėliavas“, – sakė buvęs Girdžių seniūnas Darius Juodaitis, kuris tą akciją ir sugalvojo.
Sugalvojo, nes pačiam svarbūs visi lietuviški dalykai. „Be to, rūpėjo ir kaip seniūnui, kad būtų Trispalvių kuo daugiau, kad galėtume pasidžiaugti, o pro Girdžius važiuojantieji matytų, kad čia gyvena sąmoningi žmonės. Niekada nebuvo tokių minčių, kad nubausti už vėliavos nekėlimą, nors kodeksas numato ir administracinę atsakomybę. Bet baudimas, mano akimis žiūrint, būtų smarkiai nekorektiškas dalykas. Baudomis patriotizmo neišmokysi“, – sakė D. Juodaitis.
„Kitas dalykas, – tęsia buvęs seniūnas, – padarėme galimybę žmonėms pigiau – už 6,5 Eur nusipirkti Trispalvę. Tokią galimybę suteikė verslininkas kaunietis Martynas Vengalis, turintis Girdžiuose parduotuvę. Daug kas ta galimybe pasinaudojo.“
Akcija pradėta Kovo 11-ąją – tuomet seniūnas pirmą kartą suskaičiavo vėliavas, o liepos 6-ąją, minint Mindaugo karūnavimo diena, jų jau buvo daugiau. Vadinasi, žmonės tik ir laukė paraginimo, o Trispalves, paraginti seniūno, kėlė net šv. Onos atlaidų dieną – tegul visi pamato, kad Girdžiuose šventė!
„Ir nemažai buvo išsikėlusių. Nežinau, ar tą tradiciją jie tęs“, – sakė D. Juodaitis, palikęs seniūniją, kai buvo patvirtintas Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoju. Be abejo, valdininkas norėtų, kad tęstų, kad Girdžiai išliktų patriotiškas miestelis, koks buvo nuo seno, o vėliavų akcija tą tik sustiprino. Akcija tapo tikromis pilietinėmis varžytuvėmis – žmonės žiūrėjo, koks kaimynas neiškėlė vėliavos.
Nors su priešiškumu nesusidūrė, bet iš kaimų gyventojų seniūnas girdėjo: kam čia vėliava, jei jos niekas nemato? Tačiau per šventes ir kaimuose padaugėjo Trispalvių, arba atsirado ten, kur niekada nebūdavo.
Šimtmečio Trispalvė
Vasario 16-osios šimtmečio šventė Girdžiuose prasidėjo anksti. Su vėliavėlėmis rankose ir kailinių atlapuose girdžiškiai rinkosi į Sąjūdžio aikštę, į tą pačią vietą, kur ateidavo ir tada, kai Lietuva dar tik vadavosi iš sovietinių okupantų.
Kultūrininko Algio Vizbaros užvesta suskambo Tautiška giesmė ir nuvilnijo per miestelį, kuriame kone prie kiekvieno namo vėjyje skleidėsi gražiausios vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Šimtmečio Trispalvė, keliama garbaus girdžiškio Vytauto Mačiulio, stiebu sliuogė į rytmetinį dangų, palydima bendruomenės vyresniųjų ir jaunimo žvilgsnių. Iki jaudulio iškilmingos ir džiaugsmingos akimirkos!
Su švente visus sveikino ir kituose ypatingosios dienos renginiuose dalyvauti kvietė Girdžių seniūno pavaduotoja, laikinai vykdanti seniūno funkcijas Romutė Kačiušienė. Moters akys išdavė ypatingą jos džiaugsmą: Romutė – girdžiškė nuo gimimo, ir jai džiugu, kad šio krašto žmonės visada buvo ir yra dideli patriotai.
Žinojo, kas laisvė
Akcijos pabaigtuvėse vakar apdovanojimą buvęs seniūnas įteikė Naujosios gatvės gyventojams. Šioje gatvėje gyvena ne tik girdžiškiams pažįstamas Vytautas Lekutis. Jis gimė ir augo pavergtoj Lietuvoj, bet jau paauglys žinojo, ir kas ta Vasario 16-oji, ir kas laisvė. Viską jam papasakojo tėtis Antanas Lekutis.
„Kitiems tėvai nepasakodavo, o man pasakojo. Toks jau buvo mano tėtis. Mane, paauglį, jis išmokė „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Namie klausydavom ir „Amerikos balso“, ir Vatikano radijo, tik ypač vasario 16-ąją labai trukdydavo, neidavo girdėti. Buvo įdomios tos laidos – apie Lietuvos laikus“, – pasakojo V. Lekutis.
Du Vytauto dėdės žuvo 1945-ųjų liepą slapstydamiesi nuo sovietų armijos. Senelis ir kitas dėdė buvo ištremti į Sibirą. „Dėdė Jonas ten pasiliko, parvažiuodavo aplankyti iš Karagandos, šnekėdavosi su tėčiu, ir aš viską girdėjau – kas ta laisva Lietuva, ir kodėl nelaisva. Nuo to pradėjau domėtis ir sena lietuviška spauda“, – sakė vyras, daug kam pažįstamas kaip kolekcininkas.
Dėdė Jonas 1989-aisiais grįžo į Lietuvą, o Vytauto tėtis nepriklausomybės, deja, nesulaukė, nes jaunas mirė.
Mokykloje Vytautas buvo kietas riešutėlis. Kai per pamoką reikėdavo giedoti sovietinės Lietuvos himną, jis išdrįsdavo pasakyti, kad negiedos. Raudono kaklaraiščio neryšėjo, nors į pionierius buvo įrašytas, į ateistų būrelį nesirašė. Ir tai nebuvo tik paaugliškos išdaigos. Į komjaunimą Vytauto irgi neįvarė, nestojo ir dar vienas klasiokas.
Gal 1988-aisiais (Vytautas tiksliai neatsimena, tik žino, kad Kovo 11-osios dar nebuvo) iš Girdžių vargonininkės Irenos Jasulytės jis gavo kažkieno namie pasiūtą vėliavą – geltoną, žalią, raudoną. Tai buvo pirmoji Trispalvė, kurią Vytautas iškėlė Vasario 16-ąją.
Prie savo namų
Šarūnas Plienaitis vakar Trispalvę pirmą kartą kėlė prie savo namų.
Šarūnas – girdžiškis, gyveno su tėvais, o Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį jau švenčia savo namuose, su savo šeima – žmona Agne ir sūneliu Jokūbu. Jokūbui dar tik 8 mėnesiai, tad kai paaugs, ir apie Šimtmetį, ir apie Trispalvę, jam papasakos tėtis.
Gimtinėje įsikūręs jaunas vyras nebuvo emigravęs ir nežada. „Svetimoje šaly ir būsi svetimas. O Lietuvoje, jei dirbi, stengiesi, nėra blogai. O gimtinėje – tuo geriau“, – sakė Šarūnas.
Vėliavą per valstybines šventes sakė keliąs ir iš pareigos, ir iš patriotiškumo. „Nelabai esu patenkintas tais, kurie mus valdo, bet meilė tėvynei su valdžia nesusijusi“, – neabejoja girdžiškis.
Danutė Karopčikienė
