Žmogų traukia gamta, ypač pavasarį – graži, žalia, pilna gyvybės. Bet mėgautis miškų, parkų, pievų grožiu ir gėrybėmis dažnas galime tik laisvalaikiu. Tik ne Asta Uselienė, kuri yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato biologė, ir nėra tokios dienos, kad ji nebūtų miške.
„Gražiausias miškas pavasarį, kai sprogsta medžiai – kiekvienas turi savo žalumą, iš tolo atskiriu kiekvieną medį. Paskui žalumos daugėja ir akimis jau nebespėji visko fiksuoti”, – sako biologė Asta Uselienė.
Gegužės 15 d. rezervate prasidėjo monitoringas – ilgalaikis stebėjimas. A. Uselienė nuo 2000 m. stebi į Raudonąją knygą įrašytą augalą širdinę dviguonę ir pagal jos bei kitų augalų pokyčius daro apibendrinimus bei išvadas, kaip keičiasi gamta.
Žmogaus veikla gamtos pokyčiams turi didelę ir neretai neigiamą įtaką. Kiekvienas augalas ir gyvūnas yra reikalingas. „Pelkinė uolaskilė pernai vėl pražydo, kai sudarėme tinkamas sąlygas – žmogaus veikla gali būti nukreipta ir gamtai išsaugoti”, – džiūgauja Asta, nes tokie, atrodytų, maži stebuklai įprasmina rezervatų biologų veiklą.
Stebėjimai reikalingi, kad gamtą pažintum ir ją išsaugotum. Po biologijos studijų pedagoginiame institute keletą metų dirbusi mokytoja, dabar jau 16 metų rezervate Asta sako čia gamtą pažinusi visai kitaip – būta daugybė atradimų, reikėjo daug ką savarankiškai studijuoti. „Mokykloje gamta besidominčių vaikų nedaug. Negali pažinti ir pamilti gamtos neišeidamas iš klasės, vien iš vadovėlių”, – sako Asta. Ir ji, ir kiti darbuotojai mielai rengia vaikams ekskursijas rezervate ir džiaugiasi iš mokinių išgirdę, kad pamatė tiek, kiek niekada nebuvo matę.
Asta ir pati į Viešvilės rezervatą pirmą kartą atvažiavo norėdama daugiau pažinti ir savo mokiniams papasakoti ir parodyti. O pažintis su Vytautu Useliu, pirmuoju rezervato darbuotoju, vyriausiuoju ekologu, davė Astai ne tik naują įdomų darbą, bet ir gražią šeimą. Astai ir Vytautui įdomūs ir svarbūs tie patys dalykai.
„Žmogus mažai pažįsta gamtą ir dažnam jos įvairovės nereikia – užtenka kelių medžių, kad jų pavėsyje galėtų išsikepti šašlykų, – sako Vytautas Uselis. – Brandžios visuomenės požymis – kultūros ir gamtos paveldo pažinimas, bet kol mes subręsime, gali nebebūti ką pažinti.”
Uselius stebina ir liūdina dažnai nemokšiškas valdžios požiūris į gamtą: „Regioniniai parkai, rezervatai skirti gamtai ir kultūrai išsaugoti, bet reglamentai nepaiso žmogaus. Jeigu yra kokie draudimai gyvenantiesiems saugomose teritorijose, žmonėms turi būti kompensuojami nuostoliai.”
Kai šeimoje du biologai, reikia atostogų. „Bet atostogaujame kartu – mudu ir sūnūs Giedrius ir Skomantas”, – sako Asta, o Vytautas iššifruoja gražius berniukų vardus – Giedrius vidury vasaros, giedroje, gimęs, o Skomantas turi savo piliavietę – Skomantų piliakalnį Klaipėdos rajone, netoli Vytauto tėviškės.
Vaikus Useliai sako auklėją senoviškai, taip, kaip patys buvo auginami. Vytautas neslepia Astą įsižiūrėjęs todėl, kad ne „miesčionka”, kad gamtininkė, kad abu panašioj aplinkoj užaugę.
Asta pasakoja, kad ji su broliu, kuris dabar irgi gamtininkas, vaikystėje turėję daug darbų, prieš tėvelį niekada balso nekėlę, o šis dažnai kartodavęs, kad ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. „Dabar vaikams darbinės patirties labai trūksta. Kai kaime ūkiškai negyvenama, vaikams daug laisvo laiko. Bet Giedrius ir Skomantas turi savo pareigų, žino, kas galima, o kas ne”, – teigia berniukų mama.
Biologų sūnūs pažįsta žoles, ypač Skomantas. Jis moka užplikyti skanių arbatų, o Giedrius – paruošti skanių valgių, tad gražiai padengę stalą broliukai laukia tėvelių sugrįžtant iš darbo.
Gamtinio rezervato biologės darbo dienos labai įvairios. Ankstyvą pavasarį, kol dar nėra augalų, Asta renka samanas. Lietuvoje jų auga per 450 rūšių, Viešvilės rezervate – per 200. Daugelį atpažinti ir atskirti galima tik žiūrint per mikroskopą. Stebint ir renkant augalus tenka bristi per pelkes, jose skraido spiečiai uodų – romantikos ne kažin kiek, bet įdomių atradimų – galybė. „Žiemą daugiau kabinetinio darbo – tvarkai, rašai, rūšiuoji tai, ko esi prisirinkęs. Ir kaip žavu, kai randi tai, ko visai nesitikėjai”, – profesiniais džiaugsmais dalijasi biologė.
Biologų požiūris į gamtą neretai skiriasi nuo eilinio žmogaus, vertinančio tik tai, kas teikia naudos. „Gaisravietėse irgi auga augalai – ugnis sunaikina medžius, bet ne augmeniją. Ugnis daro nuostolį žmogui, bet ne gamtai, – teigia Asta ir Vytautas Useliai. – Pelenai patręšia žemę. Kai kurie grybai auga tik gaisravietėse, kai kurie vabzdžiai tik jose gyvena, yra medžių, kurie tik per gaisrą išbarsto sėklas.” Bet žmogus tokių augalų nemato, nepažįsta, žmogus vertina tik tai, kas valgoma. O gamtoje viskas reikalinga. Ir rezervatai reikalingi, kad bent juose gamta galėtų gyventi savo gyvenimą, nesikišant žmogui, o tik iš šalies stebint.
Gražūs pušynai Astai ir Vytautui yra tik gražūs, bet kaip biologams visiškai neįdomūs, nes miškininkų išpuoselėtuose miškuose labai maža augalų ir gyvūnų įvairovė. Taigi Uselių profesinis požiūris yra vienodas. O namuose? Kas yra jų šeimos galva? „Seniai gvildename tą klausimą ir manome, kad mūsų šeima yra be galvos”, – atsako Asta, o Vytautas paaiškina, kad jis esąs žemaitis – ten galva būna moteris, o Asta zanavykė, ten galvos – vyrai. „Opiai problemai išspręsti sušauktume šeimos konsiliumą”, – dar prideda Asta.
Bet opių problemų Uselių šeimoje nėra, o visus darbus ir pramogas jie dalijasi pasitardami ir sutardami. Tėtis su vaikais siurbliuoja kambarius, net langus nuvalo. „Valgio darymas dažniausiai tenka man”, – sako Asta, o Vytautas paaiškina: „Esu labai nereiklus valgiui, ir jeigu gaminčiau aš, visi būtų labai nuskriausti.” O Asta mėgsta paieškoti įdomesnių receptų, pabandyti naujo skonio. Savo sodelyje ji augina įvairių daržovių ir prieskoninių žolių. Visi uogauja ir grybauja, nevengia dar neragautų valgomų grybų, o paragavę teigia, kad ne visus valgomuosius grybus tikrai reikia valgyti.
Vytautas, žmonai kukliai tylint, pasididžiuoja, kad ji turi gražų balsą ir dainuoja etnografiniame ansamblyje, gieda bažnyčios chore. Asta prasitaria, kad norėtų dar medžių, krūmų, gėlių, bet nebėra kur – jau pilnas sodelis. „Man reikėtų daugiau erdvės”, – sako moteris.
Erdvės ir džiuginančių atradimų jai teikia ir darbas. „Tik, išskyrus Vytautą, nelabai yra su kuo tais džiaugsmais dalytis – kam įdomu, kad radai viksvą ar samaną?” – klausia Asta ir pasakoja, kad dalykinį bendravimą kompensuoja vasaromis užvažiuojantys gamtininkai – kokie būna smagūs pavakarojimai pasigiriant, pasipasakojant, pasiguodžiant.
Džiugina kelionės – visa šeima važinėja po nacionalinius parkus, plaukioja valtimis, aplanko tėviškes – ten yra jų laukiančiųjų. Besišnekučiuojant Vytautas įpila po šlakelį lietuviško midaus, padaryto vienos vokiečių šeimos ūkyje. Pas tuos savo bičiulius gamtininkus Vokietijoje jie visi prieš keletą metų buvo nuvažiavę.
Ne per seniausiai Asta buvo tarnybinėje komandiruotėje Italijoje. Be visų kitų įspūdžių iš tenykščių gamtos rezervatų, Asta parsivežė ir tokį – Italijoje rezervatų lankytojai gali paragauti ir nusipirkti visokių ten augančių žolelių antpilų ir trauktinių. Ten žmonės domisi tuo, kas saugoma rezervatuose, pas mus rezervatai dažniausiai įdomūs tik juose dirbantiems specialistams.
Sukasi laiko ratas – čia pavasaris, o čia jau ir žiema. Sukasi vienodai, bet nenuobodžiai. „Pavasarį laukiu žalumos, žiedų. Ruduo liūdnas, nes žinai, kad viskas baigiasi. Vasara – per greita, nespėji visko pamatyti”, – sako biologė Asta Uselienė.
O juk gamtoje ji mato kur kas daugiau, nei daugelis mūsų.
Danutė Karopčikienė
