Ruduo – metas, kai daugelis žmonių palikę patogias sofas ir televizorius patraukia į miškus. Nes ten dygsta grybai! Vieniems – tai grybavimo džiaugsmas ir malonumas, kitiems – puikios atsargos žiemai, kai kam – verslas ar vienintelis pajamų šaltinis.
Pastariesiems galima priskirti Ramūną Petraitį. Jaunas vyriškis, keturių vaikų tėvas verčiasi rinkdamas ir pardavinėdamas miško gėrybes. Vasarą nuo pirmųjų mėlynių iki paskutiniųjų rudens grybų – visos dienos miške. Iš uogų galima uždirbti geriau: net mašina „uždirbta” miške. Pirmadienį Ramūnas siūlė praeiviams grybų – dažnas sustodavo pasigrožėti nuostabiais baravykais, raudonviršiais ir voveruškomis. Deja, per dvi valandas dar nepavyko nieko parduoti, nors kainos tikrai nesikandžioja. Apie tris kilogramus gražuolių baravykų kainuoja 25 Lt, mažesnė dėžutė – 15 Lt, nemenka krūvelė raudonviršių – 15 ar 10 Lt.
R. Petraitis grybauja aplink Jurbarką esančiuose miškuose ir tik retsykiais tenka pavažiuoti tolėliau. Dienos laimikį surinko per 4 valandas ir tikisi sėkmingai parduoti. Supirkėjams neparduodantis, nes, girdėjęs, kad labai mažai moka – 2-3 Lt už kilogramą. Geriau pasėdi ilgiau, bet parduoda už norimą kainą, o ko neparduoda, verda ir valgo, nes burnų namuose nemažai.
Iš miško gėrybių bando verstis ir smalininkietis Povilas, atnešęs kibirą grybų į supirkimo punktą. „Būtinai parašykite, kad žmonės, neturėdami nuolatinio darbo, iš to ir tegyvena. Renkame uogas, grybus – vis litas kitas. Reikia tik netingėti: už krepšio – ir į mišką, o grybų visada rasi”, – karštai dėstė vyriškis, nuolatinis supirkimo punkto klientas. Truputį padejavęs, kad jo grybai buvo priskirti žemesnei rūšiai ir už juos gavo mažiau pinigėlių, Povilas patraukė į miestelį, o ryt, tikriausiai, vėl į mišką.
Smalininkuose grybų rinkėjai žino, kur reikia juos nešti. Jau 18 metų miestelyje dirba Asta ir Remigijus Mikutaičiai – UAB „A. Tarailos logistika” atstovai. Dabar prie šeimos verslo prisidėjo ir sūnus Linas. „Kuo toliau, tuo mažiau grybų miškuose aplink Smalininkus, Jurbarką – mes tai gerai jaučiame, – pasakojo Asta. – O ir rinkti nelabai liko kam – visi Smalininkai išvažinėjo po užsienius.” Punkte dabar superka baravykus bei voveraites, retsykiais ir gražesnius raudonviršius. Skirsto pagal kokybę į pirmą, antrą ir trečią rūšis. Nuo rūšies priklauso ir kaina, kuri gali keistis ir dukart per dieną, nelygu kokia pasiūla ir kitos grybų verslą veikiančios aplinkybės.
„Anoks čia verslas, tik versliukas, – juokėsi R. Mikutaitis. – Kaip matote, eilė kieme nesidriekia, užsuka vienas kitas su savo laimikiu. Patys važiuojame į Šilutės rajoną, ten šiemet gausiai užderėjo grybų.”
Ši įmonė bene vienintelė žinoma ir dirbanti šioje srityje viešai. Turguose kažkas atvykęs superka grybus, kartais miestelių skelbimų lentose pasirodo skelbimų apie superkamas miško gėrybes. Prie sodybų galima pamatyti lenteles, kviečiančias atnešti uogų ir grybų, bet ten niekas nelaukia ir visiškai neaišku, kada ir kas ten dirba. Geriausiu atveju, darbuojasi žmonės, įsigiję patentus, o dažniausiai, būkime atviri, ir be jokių dokumentų. Norintieji parduoti surinktus grybus visada ras, kas juos nupirks. Tačiau norėdami pakalbinti žmones, kurie dirba šį darbą, sulaukdavome tik tylos.
Štai toks tas grybų verslas Jurbarke.
Jūratė Stanaitienė
