Į 2026-uosius – su naujais tikslais ir užmojais

Praėję metai kiekvienoje gyvenimo srityje paliko savus pėdsakus. Vienur teko greitai reaguoti į pasikeitusias situacijas, kitur – ramiai tęsti pradėtus darbus. Metų pradžia – puikus laikas dar kartą atsigręžti atgal, kartu su įvairiose srityse dirbančiais žmonėmis peržiūrėti svarbiausius pasiekimus ir žvilgtelėti į tai, kokie darbai ir iššūkiai laukia šiemet.

Dvi bendruomenes vienijantis kultūros centras

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras nuo pat įkūrimo turėjo vieną išskirtinumą – kultūros paslaugas teikė dviejų vietovių – Smalininkų ir Viešvilės – bendruomenėms. Todėl viena pagrindinių šios įstaigos vadovo užduočių buvo ne tik rasti dialogą su abiem bendruomenėmis, bet ir imtis veiklų, kurios vienytų ir apjungtų šį unikalų Jurbarko kraštą.

Nuo praėjusių metų liepos 1 d. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrui vadovauja Gina Meškauskienė. Nors direktorės pareigos jai  tai buvo naujas etapas, tiek pati kultūros centro veikla, tiek ir abi bendruomenės jai nebuvo svetimos. Keletą metų ji tame pačiame centre dirbo kultūros renginių organizatore, o iki tampant vadove dirbo Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje.

„Kūryba man niekada nebuvo svetima. Aš visada tame buvau – ir dirbdama, ir mokydama, ir organizuodama. Tačiau atėjus vadovauti kultūros centrui teko į viską pažvelgti kitaip – giliau, plačiau, kaip į visą organizmą“, – sako G. Meškauskienė.

Pirmasis pusmetis, pasak jos, tapo savotišku atradimų  ir pažinimo – tiek pačios įstaigos, tiek žmonių laikotarpiu. „Buvo daug naujo. Ne todėl, kad to nesitikėjau, o todėl, kad tik būdamas viduje pradedi  matyti detales, kurių anksčiau nepastebėdavai“, – atvirai kalba vadovė.

Vienas svarbiausių uždavinių buvo suburti komandą ir sujungti du miestelius ne tik administracine, bet ir žmogiškąja prasme. „Man labai svarbu buvo, kad Viešvilėje dirbantys žmonės jaustųsi viena komanda su  dirbančiais Smalininkuose. Kad nebūtų „mes čia“ ir „jie ten“. Kartojau ne kartą, kad „pas mus – reiškia ir čia, ir čia“, – pabrėžia ji.

Direktorė atvirai sako, kad jai svarbu ne revoliucijos, o nuoseklus ėjimas pirmyn. „Aš save dažnai lyginu su mama, auginančia du vaikus, nors pati ir turiu tik vieną. Abu skirtingi, abu saviti, ir abu vienodai svarbūs. Ir Smalininkai, ir Viešvilė turi savo veidą, savo spalvą. Mūsų darbas – tai matyti ir gerbti“, – sako G. Meškauskienė.

Vadovė džiaugiasi, kad šis požiūris jau pamažu duoda rezultatų. Per praėjusius metus pastebėta, kad žmonės vis dažniau važiuoja iš vieno miestelio į kito renginius. „Smalininkuose matau viešviliečius, Viešvilėje – smalininkiečius. Tai labai geras ženklas. Žmonės pradeda judėti, domėtis, būti kartu“, – džiaugiasi ji.

Pirmieji mėnesiai G. Meškauskienei buvo intensyvūs. Vos pradėjusi darbą ji pateko tiesiai į miestelių švenčių organizavimo sūkurį. „Atėjau liepos pradžioje, o jau po kelių savaičių reikėjo ruoštis Smalininkų šventei. Viskas buvo suplanuota, užsakyta, biudžetas aiškus. Mano užduotis buvo įsilieti į procesą ir pabandyti įnešti šiek tiek savęs“, – pasakoja ji.

Dideliu išbandymu, bet kartu ir sėkme tapo bendri projektai su vietos bendruomenėmis – žygiai, parodos, minėjimai. Vienas ryškesnių pavyzdžių – M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas, gimęs iš paprasto bendro pokalbio. „Susėdome, pasikalbėjome ir idėjos pradėjo lipti viena prie kitos. Kažkas paklausė, ar yra galimybė lauke garsiai leisti muziką. Saulius pasiūlė prie muzikos pridėti spalvų. Ir taip gimė nuostabi idėja surengti Čiurlionio muzikos ir spalvų vakarą gatvėje. Aš tikrai labai tikiu tuo „mes“. Nėra kvailų ar neįdomių idėjų – kiekviena garsiai išsakyta mintis gali virsti gražiais dalykais, kurie vėliau nustebina net pačius organizatorius“, – sako vadovė.

Ypač šiltus prisiminimus bendruomenėms paliko ir praėjusių metų pabaigoje, Smalininkuose ir Viešvilėje surengti kalėdiniai vakarai.

Kalbėdama apie šiuos metus G. Meškauskienė išskiria keletą jau suplanuotų veiklų. Viena jų – veiklos, skirtos savivaldybės paskelbtiems Nemuno metams paminėti.

„Mūsų idėjai šiemet minėti Nemuno metus pritarė rajono taryba. Jau esame pateikę projektą Lietuvos kultūros tarybai ir laukiame atsakymo. Jei pavyks – darysime daugiau, jei ne – ieškosime, kaip prasmingai šią temą integruoti į miestelių šventes. Juolab kad šiemet turime ir dar vieną gražią sukaktį – Smalininkų miesto pasididžiavimui, vandens matavimo stočiai, sukanka 215 metų. Tai taps pagrindine Smalininkų miesto šventės programos ašimi. Viešvilė irgi  prie Nemuno, todėl vanduo bus neatsiejamas ir nuo šio miestelio šventės temos. Taip pat visus metus vyks pasirengimo darbai 2027-aisiais minėti kraštietės miniatiūrininkės Lidijos Meškaitytės metus“, –  planais dalijasi direktorė.

Šalia jau tradicinių šio krašto renginių, kuriuose dalyvauja abiejų miestelių žmonės, G. Meškauskienė paminėjo ir dar vieną gražią tradiciją – Smalininkų ir Viešvilės bendruomenių narių sueigą. „Tikrai tęsime šią, galima sakyti, unikalią idėją – smalininkiečiams ir viešviliečiams susitikti „ant rubežiaus“ Kasikų poilsiavietėje“, – sako direktorė.

Šiemet ypatingas bus ir dar vienas tradicinis smalininkiečių renginys – Šiupinio vakaras. Jo metu Panemunės pilyje įsikūrusio restorano „Kuknia“ virtuvės šefas Mantas Makaras virs vengrišką šiupinį ir juo vaišins visus atvykusius.

„Per Užgavėnes, šalia kultūros centro, kviesime paragauti tradicinio šiupinio, o šio vakaro metu bus galima ne tik paragauti, bet ir pamatyti, kaip gaminamas vengriškas šiupinys“, – vilioja centro vadovė.

Jurbarkiečiai stebina noru sportuoti

Jurbarke vis rečiau po darbo skubama namo sėsti prie televizoriaus. Vis daugiau žmonių renkasi judėjimą – sporto sales, treniruotes, šokių užsiėmimus. Ko gero, neatsirastų nė vienos savaitės dienos, kurią mieste nevyktų bent kelios aktyvios veiklos, sutraukiančios skirtingo amžiaus jurbarkiečius.

Profesionali sporto trenerė ir suaugusiųjų šokių studijos „Ader“ vadovė Reda Žemelienė, vedanti Jurbarko r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro įgyvendinamos programos užsiėmimus, pasakoja, kad pernai teko galvoti ne apie tai, kaip pritraukti žmones, o kaip sutalpinti visus norinčius.

„Pernai labai pasijuto, kiek daug Jurbarke yra žmonių, norinčių judėti. Mažesnėse erdvėse jau atsiranda savotiškas diskomfortas, todėl didžiausias dėmesys buvo skirtas treniruočių laikui susidėlioti taip, kad veiklos būtų prieinamos kuo didesniam norinčiųjų ratui“, – sako R. Žemelienė.

Ypač didelio jurbarkiečių dėmesio sulaukė visuomenės sveikatos biuro vykdomos sveikatinamojo fizinio aktyvumo programoje numatyti fizinio aktyvumo užsiėmimai, kuriuos R. Žemelienė veda 18–65 metų asmenims. Nors Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro konferencijų salėje. Nors ji nėra idealiai pritaikyta judėjimui – nėra tinkamos grindų dangos, trenerė džiaugiasi galimybe ten sportuoti.

„Jurbarke trūksta erdvių, bet ne veiklų. Bendrauju su kitų miestų treneriais ir dažnai girdžiu nuostabą – mažas miestas, bet tiek daug trenerių ir specialistų. Ir nė vienas nesiskundžia žmonių trūkumu. Tai labai aiškiai rodo,  kad jurbarkiečiai renkasi aktyvų laisvalaikį“, – pastebi ji.

Ši programa orientuota ne į sportinius rezultatus, o į sveikatą. Mankštose stiprinami raumenys, ypač nugaros, dirbama su sąnarių mobilumu, siekiama išvengti skausmų. Pratimai pritaikyti skirtingo amžiaus ir fizinio pajėgumo žmonėms, todėl kiekvienas gali judėti pagal savo galimybes.

„Labiausiai džiugina tai, kad žmonės neišeina po kelių užsiėmimų. Jie lieka, grįžta, jaučia naudą. Užsiėmimai yra nemokami, grupės pilnos. Mes net sąmoningai registruojame šiek tiek daugiau žmonių, kad dėl ligų ar nenumatytų aplinkybių salė neliktų pustuštė“, – sako R. Žemelienė.

Mankštos vyksta iškart po darbo valandų – tai dar vienas praėjusių metų sprendimas, kuris, pasak Redos, pasiteisino. „Žmonės ateina tiesiai iš darbovietės, krepšiuose atsineša sportinę aprangą ir skiria laiko sau, o vėliau grįžta namo ir visą vakarą gali skirti šeimai“, – pastebi trenerė.

Be sveikatingumo mankštų, R. Žemelienė veda ir šokių užsiėmimus. Eilę metų kvietusi jurbarkietes mokytis latino šokių, dabar ji sąmoningai pasirinko neapsiriboti vienu stiliumi. Šokių treniruotėse derinama įvairi muzika ir judesiai, kad kūnas dirbtų visapusiškai ir nepriprastų prie vieno ritmo.

Įdomu tai, kad dalis žmonių ateina ne tik mankštintis ar šokti, bet renkasi abu užsiėmimus. „Taip natūraliai susidėlioja visavertė treniruotė – nuo jėgos pratimų iki kardio krūvio“, – tvirtina Reda.

Šokius lanko apie 30 žmonių, dalyviai jungiasi pagal galimybes. Svarbu tai, kad tiek mankštos, tiek šokių užsiėmimai vyksta tik dėl pačių žmonių savijautos gerinimo.

„Mes nedalyvaujame jokiuose konkursuose ar pasirodymuose. Pagrindinis tikslas – judėti dėl savęs. Tai laikas sau“, – pabrėžia trenerė. Jai svarbiau ne dalyvių skaičius, o tai, kad atėję žmonės jaustųsi gerai ir gautų tai, ko tikisi.

Kalbėdama apie šiuos metus, R. Žemelienė naujų veiklų neplanuoja. Minčių ir idėjų netrūksta, tačiau ji sąmoningai nebeskuba. „Viskam savas laikas. Jeigu mintis turi išsipildyti, ji išsipildys tada, kai ateis laikas“, – sako trenerė, jau turinti perdegimo patirties ir dabar mokanti sustoti.

Susibūrė į bendruomenę

Pernai vasarį susibūrusi asociacija „Gudeliai“ rudenį prisistatė Girdžiuose vykusioje šventėje – kasmetiniame teatralizuotame turguje.

Pasak asociacijos pirmininkės Laimos Pernarauskienės, asociacija vienija apie dvidešimt žmonių. „Dar tik pati pradžia – kažkokių didelių darbų nenuveikėme, bet pradžia jau yra“, – sakė pirmininkė.

Pirmasis rimtesnis išbandymas – projektinė veikla. „Gudelių“ bendruomenė parengė projektą ir sulaukė Jurbarko r. savivaldybės finansavimo. Įgyvendinant projektą „Įžiebkime Kalėdas kartu“ buvo nupirktos šviečiančios dekoracijos Girdžių Kalėdų eglutei. Projekto partneriais tapo Girdžių seniūnija ir Jurbarko r. savivaldybės viešoji biblioteka.

Baigiantis 2025-iesiems asociacija įsitraukė ir į šventinius renginius. Gruodžio 3 d. Girdžių bibliotekoje vyko žvakių liejimo edukacija „Įžiebkime Kalėdas“, subūrusi bendruomenės narius jaukiam ir kūrybiškam susitikimui. „Tai buvo ne tik paprasta veikla, bet ir tikras sustojimas šventiniu laikotarpiu, kai galime pamiršti skubėjimą, įsiklausyti į save ir šalia esančius žmones“, – pasakojo L. Pernarauskienė.

Asociacijos nariai noriai prisidėjo ir prie bendrų seniūnijos renginių. Įžiebiant  Girdžių Kalėdų eglutę visus vaišino karšta arbata ir kakava, o per rudeninę seniūnijos šventę – kvapniu troškiniu.

„Girdžiai ir Gudeliai yra šalia viena kitos esančios gyvenvietės, kurias skiria Mituvos upė. Abi priklauso tai pačiai seniūnijai, todėl ir kalėdinė eglutė yra bendra“, – pabrėžė asociacijos pirmininkė.

Kalbėdama apie ateities planus L. Pernarauskienė teigė, kad 2026 m. ketina rašyti projektus, įsigyti reikalingų priemonių bei organizuoti bendruomenės susibūrimus.

Pasak pirmininkės, nors Gudeliuose dar yra nemažai neišspręstų problemų –  neapšviestų ir prastų  gatvių, labai didelių projektų asociacija neplanuoja imtis. „Dar neturime daug patirties. Norime tai, kuo užsiimame, padaryti iki galo. Susibūrę į asociaciją galime lengviau pasigerinti bendruomenės aplinką. Svarbiausia, kad būtų bendraminčių“, – įsitikinusi L. Pernarauskienė.

Geriausia dovana – neabejingi gyventojai

Jurbarko rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Simona Laurinaitienė sako, kad praėję metai buvo kupini iššūkių, jų netrūks ir šiemet. Vis tik, pasak pareigūnės, nepaisant įvairių grėsmių ir problemų, gerų žinių šiandien neabejotinai yra daugiau nei blogų. O didžiausią viltį teikia augantis visuomenės sąmoningumas ir prevencinio darbo rezultatai.

Apžvelgdama praėjusius metus S. Laurinaitienė tikina, kad kaip ir ankstesniais metais, taip ir pernai, bendruomenės pareigūno darbe buvo svarbus ne tik reagavimas į pažeidimus, bet ir nuoseklus darbas su žmonėmis, ypač jaunimu.

„Viena opiausių problemų išlieka nepilnamečių tabako gaminių ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Ši problema jau gali būti vadinama epidemija – su ja susiduriama net pradinėse klasėse. Ypač sparčiai plinta elektroninių cigarečių vartojimas, o draudžiamos medžiagos jaunimui dažnai lengvai prieinamos nelegalioje rinkoje“, – sako pareigūnė.

Kovojant su šiuo ydingu reiškiniu didžiausias dėmesys skiriamas prevencijai ir sąmoningumo ugdymui. Todėl policija aktyviai bendradarbiauja su savivaldybe, Visuomenės sveikatos biuru ir kitais socialiniais partneriais. Mokyklose rengiamos prevencinės paskaitos, protų mūšiai, orientacinės varžybos vyresniųjų klasių moksleiviams, per kuriuos  kalbama apie psichoaktyvių medžiagų žalą sveikatai ir ateičiai. Kalbama ir apie nepriekaištingą reputaciją – jaunimui aiškinama, kad ankstyvi nusižengimai gali turėti pasekmių vėliau renkantis profesiją.

„Čia labai svarbus ir tėvų faktorius. Todėl per susirinkimus mokyklose kalbu apie jų atsakomybę, nes pasitaiko atvejų, kai draudžiamus produktus vaikams nuperka patys suaugusieji. Vien baudomis situacijos pakeisti neįmanoma – pokyčių tikėtis galima tik didėjant sąmoningumui“, – įsitikinusi S. Laurinaitienė.

2025-ieji nebuvo išimtis ir dėl kitos epidemijos – sukčiavimo. Šie nusikaltimai – dažni ir įvairių formų: nuo nepatikimų internetinių parduotuvių iki tariamų investicijų, ypač rusiškose platformose, ar skambučių iš užsienio numerių. Prevencinis darbas šioje srityje taip pat grindžiamas švietimu. Bendruomenės pareigūnė lankosi bibliotekose, seniūnijose, bendradarbiauja su socialinių paslaugų tarnybomis, dalija informacines atmintines, pasakoja apie saugų elgesį internete. Daug dėmesio skiriama pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms – senjorams ir atokiau gyvenantiems žmonėms.

Nors Jurbarko rajonas neišsiskiria kaip lyderis pagal neblaivių vairuotojų skaičių, ši problema tikrai aktuali. Siekiant ją spręsti, bendradarbiaujama su vairavimo mokyklomis, skaitomos paskaitos būsimiems vairuotojams apie saugų eismą ir atsakomybę, stengiamasi šviesti vaikus ir paauglius.

„Džiaugiuosi augančiu visuomenės sąmoningumu. Ypač aktyvi yra jaunoji karta, kuri nebijo pranešti apie pastebėtus pažeidimus – neblaivius vairuotojus, smurtą artimoje aplinkoje ar kitus nusikaltimus. Žmonės vis geriau supranta, kad už sąžiningą pranešimą, net jei įtarimai nepasitvirtina, jokia atsakomybė negresia“, – pasakojo pareigūnė.

Vis tik, toli gražu dar ne visi supranta netolerancijos blogiems dalykams reikšmę. To pavyzdžiu galėtų būti apie blaivumo patikras keliuose perspėjantys vairuotojai. Tačiau S. Laurinaitienė sako, kad ir juos įmanoma priversti susimąstyti. Ypač, kai paklausi, kas bus, jei policijos išvengęs pažeidėjas dėl girtumo kitoje gatvėje pervažiuos jų pačių vaiką ar artimą žmogų.

Džiugina ir savanorystės mastai. Jaunųjų policijos rėmėjų bei policijos rėmėjų skaičius Jurbarko rajone viršija nustatytus limitus, tai rodo gyventojų norą prisidėti prie saugesnės aplinkos kūrimo ir pasitikėjimą policija. Ne vienas jaunas policijos rėmėjas vėliau pasirenka policijos pareigūno profesiją.

„Aš pati labai didžiuojuosi savo pasirinkimu ir darbu. 20 metų tarnybos policijoje man – ne tik profesinė patirtis, bet ir asmeninė misija. Tikrai jaučiu prasmę vilkėdama uniformą ir prisidėdama prie savo krašto bei valstybės saugumo“, – atviravo S. Laurinaitienė.

Bendruomenės pareigūnė visuomenei priminė pagrindinę taisyklę, kad 2026-ieji būtų saugesni už praėjusius, reikia nebūti abejingiems. Smurtas šeimoje, neblaivūs vairuotojai ar kiti teisės pažeidimai nėra kažkieno kito problema. Pasak S. Laurinaitienės, tik bendromis pastangomis, netoleruojant netinkamo elgesio ir apie jį pranešant atsakingoms institucijoms, galima kurti saugesnę aplinką visiems.

Svarbių sprendimų metas

Socialinis darbas retai būna matomas, tačiau būtent nuo jo priklauso, ar vaikas auga saugioje aplinkoje, ar šeima pagalbos sulaukia laiku, ar žmogus po krizės turi galimybę atsitiesti. VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ praėję metai buvo kupini didesnių ar mažesnių darbų ir svarbių sprendimų, kurie įstaigai atnešė ir nemažai iššūkių.

„Socialiniame darbe labai aiškiai pajunti – jeigu kažkas neveikia, negali apsimesti, kad viskas gerai“, – sako įstaigos direktorė Sandra Klimienė.

Vienas sudėtingiausių sprendimų praėjusiais metais buvo šeimyninių namų Smalininkuose uždarymas. Pasak direktorės, tai nebuvo lengvas žingsnis, tačiau neišvengiamas – susidėjo pasibaigusi nuomos sutartis, ribotos galimybės gerinti gyvenimo sąlygas ir pasikeitusi vaikų situacija.

„Vaikų skaičius buvo sumažėjęs, dalis jų sulaukė pilnametystės, keitėsi globos formos. Laikyti struktūrą vien tam, kad ji būtų, nėra prasmės. Be to, tai buvo nelengvas sprendimas ir administracine prasme – reikėjo spręsti darbuotojų, turto klausimus“, – atvirai kalba S. Klimienė.

Šiuo metu rajone liko vieninteliai veikiantys šeimyniniai namai, o vaikų globos kryptis dar labiau pasisuko šeimų link. Pernai Jurbarko rajone pradėtas taikyti neseniai Lietuvoje atsiradęs nuolatinio globotojo institutas – ypač svarbus vyresniems vaikams ir paaugliams.

„Paaugliai dažnai lieka tarsi tarp sistemų – kalbėkime tiesiai. O juk jie lygiai taip pat turi teisę augti šeimoje. Deja, bet globojamų paauglių niekas nenori. Tačiau praėjusiais metais mums pavyko rasti sprendimus, ir vaikai išvyko gyventi į šeimas. Taip, kaip ir turėtų būti“, – tikina direktorė.

Pokyčių netrūko ir nakvynės namuose. Siekiant užtikrinti saugesnes ir aiškesnes paslaugas, buvo atskirtas trumpalaikis apnakvindinimas nuo ilgalaikės nakvynės paslaugų – tam įsigytas atskiras konteineris, dažniausiai skirtas smurto orderių atvejams. Taip pat teritorija buvo aptverta tvora.

„Kai vienoje vietoje susimaišo labai skirtingos paslaugos ir žmonės, kyla chaosas. O mes turime galvoti ir apie socialiniame būste gyvenančius vaikus, ir apie kitus paslaugų gavėjus. Atskyrimas leido sukurti daugiau saugumo“, – aiškina S. Klimienė.

Kartu buvo perplanuotos ir nakvynės namų patalpos – sujungtos erdvės, įrengta didesnė salė susitikimams, veikloms, savanoriams.

Pokyčiai palietė ir dienos centrų lankytojus – įstaigoje įrengtas liftas, įsigytas specialiai pritaikytas autobusas su elektroniniais keltuvais. „Tai labai praktiškas, bet kartu ir labai žmogiškas sprendimas. Kai žmogus gali pats atvykti, dalyvauti veiklose, jis jaučiasi oriau ir savarankiškiau“, – pastebi direktorė.

Daug dėmesio skirta ir įstaigos vidiniams procesams bei kokybės užtikrinimui. Įstaiga sėkmingai praėjo pirmąjį finansinį auditą, pratęsė EQUASS kokybės sertifikatą, Globos centras persikėlė į naujas patalpas, diegiamos naujos darbų saugos ir personalo valdymo sistemos.

„Tai nėra tik popieriai dėl popierių. Kai įstaiga auga, reikia išsigryninti procesus, kad sistema nesubyrėtų. Kokybė mums nėra prestižas – tai būtinybė“, – pabrėžia S. Klimienė.

Šie metai įstaigai – strateginiai. Nors naujų paslaugų kol kas neplanuojama, didžiausias dėmesys bus skiriamas jau teikiamų kokybei, tęstinumui, darbuotojų kvalifikacijai ir vidinės komunikacijos stiprinimui. Taip pat ruošiamasi naujam nacionaliniam socialinių paslaugų kokybės standartui. Tai prestižas socialinių įstaigų kontekste, kuris reikalauja atsakingo darbo ir nuoseklumo, užtikrinant paslaugų patikimumą.

„Mes jau atlaikėme didelę bangą. Dabar svarbiausia – susidėlioti taip, kad sistema būtų tvirta, suprantama ir patogi tiek dirbantiems, tiek tiems, kurie ateina pagalbos“, – apibendrina direktorė.

šviesos inform.