Į miesto centre įsikūrusią „Rūtos gėlių galeriją“ grįžta jaukūs ketvirtadienio vakarai su menu, kūryba, naujomis pažintimis ir atradimais. Neseniai savo darbų antrąją parodą pristatė ženklo „Smiltelé“ papuošalus kurianti jauna jurbarkietė Ieva Naujokaitytė, o praėjusią savaitę – jau žinoma tautodailininkė Romarika Pikelienė.
Menui ir verslui
Salonui „Rūtos gėlių galerija“ dar nėra nė metų, o ši vieta jurbarkiečiams jau gerai žinoma. Čia dažnas skuba prireikus gėlių šventei, idėjų dovanoms, norėdamas jas supakuoti ar besidairydamas įdomesnių suvenyrų. Galerijos savininkė Rūta Butkienė kiekvieną sutinka su džiaugsmu ir kiekvienam randa ką pasiūlyti. Originaliais jos darbais džiaugėsi ne vienas jubiliatas.
Pati būdama meniška R. Butkienė savo galeriją atvėrė kuriantiems žmonėms – rengia amatininkų ir įvairiais rankdarbiais užsiimančių jurbarkiečių darbų parodas, pakvietė į amatininkų muges, suteikė vietą salone prekiauti rankdarbiais ne vienai kūryba užsiimančiai darbštuolei.
Pajutę, kad jų darbai vertinami ir čia gali sutikti savo klientą, kūryba užsiimantys žmonės ėmė burtis aplink „Rūtos gėlių galeriją“ – įvairios akcijos įtraukė ir fotografus, R. Butkienę ir jos globojamus menininkus į įvairius projektus ėmė kviesti bibliotekos, muziejai, verslininkai. „Aš turiu tiek idėjų, tik reikia didesnių patalpų, įrangos ir pagalbininkų“, – dega R. Butkienės akys.
Gėlininkė planuoja ir toliau rengti menininkų parodas. Artimiausia – skoningų, labai gražių ir kokybiškų rankų darbo atvirukų. Planuose – įvairios kalėdinės fotosesijos, visą gruodį kartą per savaitę kalėdinės mugės, kuriose bus galima įsigyti rankų darbo dovanų. R. Butkienė ragina kuriančius žmones savo darbus drąsiai rodyti, reklamuoti ir pamažu plėsti savo verslą.
R. Butkienė įsitikinusi, kad iš kūrybos ir meno taip pat galima pragyventi. Tik reikia daugiau dėmesio skirti rinkodarai, prekės pateikimui. „Jei savo produktą pateiksime kaip jaukumo ir laimės simbolį, jį pirks. Nusipirkęs daiktą žmogus turi pasijusti gerai. Tai ir yra marketingas“, – tvirtina verslininkė.
Jauki pasaka
Jaukumo, šilumos ir grožio netrūko R. Pikelienės darbų parodos „Šiltas ruduo“ atidaryme. Galerijos savininkė ir darbų autorė sukūrė pasaką, į kurią užsukti pakvietė visus pažįstamus, draugus ir vakarėjant skubančiuosius gatve pro šalį.
R. Pikelienė geriausiai žinoma kaip tapymo ant šilko meistrė. „Tai yra sritis, kuri iš karto mane įtraukė, ir supratau, kad tai – mano“, – yra sakiusi R. Pikelienė. Menininkė kuria ir mugėse parduoda tapyto šilko skareles, šalikėlius, tunikas. Šilkinių Romarikos skarelių paroda „Rūtos gėlių galerijoje“ buvo surengta gegužės pradžioje, o jų įsigyti salone galima nuolat.
Šįkart R. Pikelienė ėmėsi naujo sumanymo – gamino šviestuvus, kurių gaubtai – iš tapyto šilko. „Rūta vėl pasiūlė surengti parodą, bet vėl rodyti skareles nebenorėjau. Nuobodu. Visada norėjau pamatyti šilko žaidimą su šviesa, o Rūtai kilo idėja, kad galiu pagaminti šviestuvų“, – parodos atsiradimo istoriją pasakoja Romarika.
Gėlių galerija parodos atidarymo vakarą nušvito įvairiaspalviais gaubtais. „Kelias valandas čia viską dėliojome su Romarika. Ekspromtu gimė idėjos, dėliojosi vaizdas“, – sako R. Butkienė. Jaukus vaizdas buvo paskanintas autorės pagamintu įvairiaspalviu želė desertu taurelėse, kurios priminė šviestuvų gaubtus, bei kitomis vaišėmis. „Parodos atidaryme turi būti vaišių. Taip smagiau visiem pasibūti. O parodos pavadinimas atsirado žiūrint, kaip įjungus ištapytą šviestuvą erdvė prisipildo spalvų. Tampa jauku. Tikras spalvotas, šiltas ruduo“, – sako parodos autorė.
Kūrybinės kančios
Apie patirtas kūrybines kančias R. Pikelienė per parodos atidarymą tik užsiminė. „Kūrybinės kančios buvo žiaurios. Atrodo, kad sugalvojai ir padarei. Kai jau žinai, ką nori padaryti, tada nesunku, bet kol sugalvoji…“, – susirinkusiesiems sakė menininkė.
Kūrybines kančias atpirko įdomus darbas. Nuo ko pradėti? Kaip atlikti techninį darbą? Siūti? Klijuoti? Išspręsti teko daug klausimų. „Tai buvo eksperimentas, kurį reikėjo atlikti labai greit“, – juokiasi R. Pikelienė. Menininkė „nusiaubė“ prekybos centrą, kuriame įsigijo stalinių šviestuvų stovus – kelių dydžių, pradžioje 12, vėliau dar keletą. Parodoje buvo eksponuojama 15 šviestuvų.
Menininkė pripažįsta, kad kurdama stengėsi taupyti, investuoti kuo mažiau, nes nežinia, ar šis darbas atsipirks. „Namuose turėjau įvairių medžiagų nuo ankstesnių darbų, pradėtų tapyti šilkų ir ne tik, tad iš to ir ėmiau gaminti gaubtus šviestuvams“, – sako R. Pikelienė. Ji sugalvojo, kaip techniškai pritvirtinti medžiagą ir pagaminti tvirtą gaubtą. Tam menininkė naudojo klijus.
Sunkiau buvo sugalvoti, ką ant gaubtų tapyti. Iš pradžių menininkė galvojo ištapyti keturis metų laikus, tačiau penkiolikai šviestuvų keturių metų laikų jai pasirodė per maža. „Patikėkit, internete nieko nenusižiūrėsi. Ten vien balti, juodi ir pilki šviestuvai. Idėjų ieškojau knygose, žurnaluose. Viską teko pačiai sugalvoti“, – juokiasi Romarika.
Paslėptos mintys
Menininkė nusprendė gaminti šviestuvus – duetus, kuriuos būtų galima pastatyti abiejose lovos pusėse – vienodų spalvų, panašių ornamentų ir motyvų. Ant šviestuvų gaubtų atsirado jūros motyvai, o patys šviestuvai parodoje įkurdinti ant smėlio, šalia kriauklių, kiti – papuošti ryškiais, šiltais ornamentais – šitie šviestuvai labai gražiai derėtų dabar madingame neutraliame interjere.
Kai kurie šviestuvai linksmina stilizuotais žvėreliais. „Norėjau parodyti, kad ne tik spalvas lieti moku, bet ir šiokių tokių detalių galiu nutapyti“, – jumoro jausmo nestokoja menininkė. Pats prabangiausias, reprezentuojantis visą parodą šviestuvas – aukso spalvos pagrindu, drugeliais puoštu gaubtu. Jo nuotrauka puošė parodos plakatą.
„Dėl šio plakato mes – keturios R: aš, Romarika, fotografė Rūta Jašinskaitė-Bakšienė ir palaikymo „grupė“ – Ramutė Rutkienė kelias valandas praleidome miške. Dėl vienos nuotraukos padaryta gal 400 kadrų. Fotografavome miške, apleistoje sodyboje. Kiekvienas šviestuvas – nuglostytas, numylėtas“, – juokiasi R. Butkienė. Jai pritaria ir R. Pikelienė: „Net pavydu dėl dėmesio tiems šviestuvams. Bet buvo linksma. Tik Rūtai vis gamtos norėjosi, o aš aplink paklodes – tapytus šilkus dėliojau.“
Atlaikę fotosesiją šviestuvai taip pat pasakoja įvairias istorijas. Vienas duetas įkvėptas Leonardo Gutausko pasakų. Ant gaubtų – vėjas ir katinas. „Reikia paskaityti tas istorijas. Prie kiekvieno šviestuvo norėčiau dar pridėti jo pasakojamą istoriją. Gal ateityje tai ir padarysiu“, – sako autorė.
Planuose – ateljė
R. Pikelienė – šimtadarbė, nestygstanti vietoje, nuolat pilna idėjų ir sumanymų. Gražių žodžių per parodos atidarymą autorei negailėjo susirinkusieji. Turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Gaiva Mačiulaitienė stebėjosi menininkės optimizmu, kūrybiškumu ir meniškumu ir džiaugėsi, kad ji puikiai reprezentuoja Jurbarko kraštą parodose. Dailininkė Alma Busch gyrė menininkės energiją, o linksmo būdo ir meilės gyvenimui iš Romarikos mokėsi ne vienas, atėjęs pasidžiaugti jos darbais.
R. Pikelienė vietoje nestovi – mintyse naujas projektas Suaugusiųjų dailės studijoje, planai vasarą užklupsiančiam jubiliejui – menininkė rengs personalinę parodą arba dabar madingą performansą, kuriuo pristatys savo kūrybą.
Su didžiausia aistra Romarika kalba apie šviežiai subrandintą mintį apie nuosavą atelje. „Tai turėtų būti patalpos miesto centre, kur galėčiau ir gyventi, ir kurti, ir darbus eksponuoti, ir su lankytojais kavą gerti. Iš lovos – į dirbtuvę. Kiekvienas atėjęs galėtų tapti menininku. Sunku iš meno daryti verslą, kai gyveni bute. Ateljė būtų žingsnis į verslumą“, – svajoja menininkė.
Kūrybos, meno, energijos ir meilės gyvenimui sintezėje svajonės pildosi. Ypač kai gyveni pasiremdamas žodžiais, išrašytais ant vieno šviestuvo gaubto: „Gyvenk ir džiaukis…“
Jūratė Stanaitienė
