Į sceną perkeltas gyvenimas

Didesniame ar mažesniame miestelyje rasime žmonių, kurių gyvenimo istorijos yra vertos knygos ar filmo siužeto. Jie dirbo tyliai, bet paliko gilius pėdsakus. Neretai tai tragiško likimo žmonės, kurių istorijos taip ir lieka šeimos albumuose, prisiminimuose. Niekur neužrašytos ir nepapasakotos jos iškeliauja užmarštin kartu su tais, kurie juos pažino ar kartu gyveno. Graži to išimtis vadžgiriškiai, kadaise čia gyvenusios mokytojos Monikos Marijos Bakšytės-Galbuogienės gyvenimo istoriją perkėlę į spektaklio scenarijų ir taip išsaugoję jos atminimą.

Likimo vingiai

Spektaklio idėja gimė Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus renginių organizatorei Erikai Žievienei rengiant projektą „Vadžgirio mokyklos šviesuoliai 1935–2025 m. Monika Marija Bakšytė-Galbuogienė“.

Praėjusių metų vasaros pabaigoje ant buvusios Vadžgirio mokyklos langų buvo eksponuojama mokytojos gyvenimo istoriją pasakojanti fotografijų paroda, o lapkričio 30 d. įvyko spektaklio „Moters gyvenimo esė. Mokytoja Monika“ premjera.

Bendrame, režisierės ir scenarijaus autorės Andrėjos Stulginskienės, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus mėgėjų teatro, Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriaus mėgėjų teatro „Mituvis“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Šebukai“ pristatytame kūrinyje, atskleidžiamas Monikos gyvenimas – mokytojos pašaukimas, darbas ir tragiški asmeninio gyvenimo išbandymai.

Kartu su vyru, mokytoju Stasiu Galbuogiu, 1935 metais ji Vadžgiryje pastatė keturių skyrių mūrinę mokyklą, tapusią ne tik švietimo, bet ir kultūrinio gyvenimo centru. Mokytojų pora telkė bendruomenę, statė spektaklius, skatino skaitymą, dalijosi knygomis. Tačiau 1941-ųjų birželio 14 d. Monika su vos trejų metų dukra Nijole buvo ištremta į Komijos autonominę respubliką. Dukrelę nuo tremties pavyko išgelbėti – Raseiniuose gyvenantis giminaitis daktaras susitarė su NKVD pareigūnais, kad sergančią mergaitę paliktų gydyti, pažadėdamas vėliau ją išsiųsti motinai. Šis pažadas taip ir nebuvo ištesėtas – mergaitė kartu su tėvu išvyko gyventi į Ameriką.

Po daugelio metų į Lietuvą grįžusi Monika Marija Bakšytė-Galbuogienė galėjo vykti pas dukrą, kuri jau buvo sutvarkiusi ir visus išvykimui reikalingus dokumentus. Tačiau ji nepaliko savo garbaus amžiaus mamos, gyvenusios Vadžgiryje, ir šios galimybės atsisakė. Motina ir dukra daugiau taip ir nebepasimatė.

„Užkabino“ istorija

Spektaklio režisierė A. Stulginskienė sako, kad jos mėgstamiausias režisierės žanras – istorinės atminties spektakliai. „Kalbėti apie realius žmones, jų gyvenimus, likimus man tarsi leidžia kažkas iš aukščiau. Tai pagarba praeičiai ir kartu labai stiprus jausmas“, – sako Andrėja. Ji neslėpė, kad vadžgiriškės mokytojos Monikos Marijos Bakšytės-Galbuogienės istorija buvo retas atvejis jos kūrybinėje biografijoje – ne režisierė atrado temą, o pati tema ją surado.

Spektaklio scenarijus parašytas per maždaug dvi savaites. Greitai ar lėtai, režisierė nesiėmė spręsti. „Vieniems atrodys labai greitai, kitiems – gal ir lėtai. Bet kai yra idėja ir tinkami žmonės, viskas vyksta savaime. Įvairios rašytinės medžiagos apie pačius Galbuogius buvo galima rasti nemažai, tačiau visa ji buvo labai fragmentiška“, – pasakoja režisierė.

Informaciją rinko iš knygų, pavienių straipsnių, nuotrupų, interneto bei archyvinės medžiagos. „Informacijos nemažai pavyko rasti ir pačiai ieškant, dėliojant viską į vieną vietą. Tai buvo toks keistas, bet labai gyvas procesas. Pavyzdžiui, radome, kad pats Galbuogis buvo subūręs mėgėjų teatro būrelį“, – sako Andrėja.

Sapnai ir sutapimai

Mokytojos Monikos vaidmuo buvo patikėtas Linai Lukošienei, su kuria režisierė pažįstama jau gerą dešimtmetį. Jų kūrybiniai keliai ne kartą susikirto dirbant Veliuonos kultūros centre.

Vienu netikėčiausių kūrybinio proceso momentų režisierė įvardijo aktorės Loretos Zdanavičienės pasirinkimą jaunos Monikos vaidmeniui. Ji pasakoja dar pačioje spektaklio pradžioje susapnavusi, jog būtent Loreta turėtų suvaidinti vieną iš mokytojos vaidmenų. „Atvažiavusi pas Liną Lukošienę ir sakau – reikia skambinti Loretai. Ir paskambinom“, – prisimena Andrėja.

Vėliau paaiškėjo dar vienas sutapimas – L. Zdanavičienė yra tolima Monikos Galbuogienės giminaitė. Tai ne tik dar labiau sustiprino sprendimą patikėti šį vaidmenį Loretai, bet ir atvėrė galimybę gauti papildomos archyvinės medžiagos bei nuotraukų, o žvelgiant į archyvinius vaizdus išryškėjo ir daugiau detalių – aktorės vizualinis panašumas į jaunąją Moniką.

Kiek ilgiau truko apylinkės vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo inspektorės vaidmens atlikėjos paieškos. Tuomet režisierei kilo mintis, kad šiam vaidmeniui galėtų tikti seniūnė, nes panašią patirtį ji jau buvo išbandžiusi kūrybinėje veikloje. Sulaukusi kvietimo, Šimkaičių seniūnijos seniūnė Jolanta Zikienė iš karto sutiko ne tik papildydama kūrybinę komandą, bet ir suteikdama vaidmeniui savotiško autentiškumo.

Monikos mamos rolė skirta Janinai Čiumielienei, o davatkas suvaidino Erika Žievienė ir Laimutė Ušinskienė.

Kalbėdama apie darbą su aktoriais Andrėja Stulginskienė atskleidė savo darbe dažnai taikomą kūrybinį metodą – aktoriams ji niekada neduoda viso scenarijus iš karto. Jis pateikiamas dalimis, stebint, ar aktorės yra budrios, ar joms įdomu, kaip jos pačios mato būsimo vaidmens eigą ir finalą. Tokiu būdu scenarijus pildėsi kartu su archyvine medžiaga, aktorių įžvalgomis ir pačia scena, tampant gyvu, nuolat augančiu pasakojimu.

Į vaidmenį
per pajautimą

Pagrindinį vaidmenį atlikusi Lina Lukošienė pripažįsta, kad mokytojos Monikos Marijos Bakšytės-Galbuogienės istorija jai buvo girdėta ir anksčiau, tačiau iki spektaklio kūrimo į ją nebuvo taip giliai įsigilinusi. „Tą istoriją mes žinojome – apie mokyklos statybą, apie tremtį, apie motinos ir dukros išskyrimą. Apie tai rašė ir kalbėjo žmonės, kurie Moniką pažinojo. Bet viena yra žinoti, kita – bandyti tai išgyventi scenoje“, – sako L. Lukošienė.

Rinkdama medžiagą ir kalbindama vyresnio amžiaus vadžgirietes, Lina vis labiau juto Monikos gyvenimo intonacijas – laikyseną, santūrumą, nutylėjimus. „Labai daug dėjosi iš tų pokalbių. Iš moterų pasakojimų, iš jų gyvenimo patirčių. Tos intonacijos, tie gyvenimo skersvėjai – visa tai pamažu susidėjo į Monikos paveikslą“, – pasakoja ji.

Ypatingą emocinį svorį vaidmeniui suteikė tai, kad Monikos motiną spektaklyje vaidina pačios Linos mama. Aktorės teigimu, tai leido kurti tarpusavio santykį pernelyg nevaidinat. „Man buvo lengviau, nes tai yra mano mama. Aš į ją ir scenoje kreipiuosi taip, kaip gyvenime – intonacija, priekaištas, tas tylus artumas yra labai tikras“, – sako L. Lukošienė, pripažindama, kad kartu tai atnešė ir daugiau graudulio. „Tu supranti, kad ta mama yra – ir kartu jos jau nebėra. Tas jausmas labai skaudžiai kirba viduje“, – sako ji.

Dar nebaigtas

Nors spektaklio „Moters gyvenimo esė. Mokytoja Monika“ premjera jau įvyko, kūrybinis procesas dar nėra užbaigtas – spektaklis toliau gyvena, bręsta, o atskiros jo scenos bus peržiūrimos, gilinamos ir šlifuojamos.

Pasak L. Lukošienės, mokytojos Monikos vaidmuo taip pat dar nėra išbaigtas – jis vis dar keičiasi ir auga. „Tai nėra personažas su aiškiai nubrėžtomis ribomis. „Aš vis dar galvoju – gal kažkur dar per mažai inteligencijos, gal per daug emocijos. Man atrodo, kad Monika dar evoliucionuos“, – atvirai kalba Lina. Ji pripažįsta, kad šis vaidmuo tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir labai asmenišku išgyvenimu: „Tai ne šiaip vaidmuo. Tai žmogaus gyvenimas, kurį bandai suprasti, gerbti ir neperžengti jo skausmo ribos“, – sako Lina.

Apie patį kūrybinį procesą kalbėjusi režisierė A. Stulginskienė, paklausta, ar liko patenkinta šiuo darbu, atsako trumpai: „Taip“. Ji prisimena, kad per repeticijas buvo visko: ir liūdesio, ir vidinių kovų, ir emocinių išgyvenimų, tačiau būtent šios patirtys vedė kūrybą į priekį. „Teatre labai svarbus pasitikėjimas. Patikėti kitu žmogumi nėra lengva. Aktoriai turi pasitikėti manimi, aš – jais. Ir kai tas ryšys atsiranda, galima kalbėti apie rezultatą. Šiandien mes spektakliu patenkinti, nors, aišku, norėtųsi daugiau laiko šlifavimui, repeticijoms, emociniam ryškumui. Tam turime laiko ir po premjeros“, – sako A. Stulginskienė, kviesdama sekti spektaklio pristatymų reklamą. Dar šį mėnesį planuojama jį parodyti Eržvilko kultūros centre, o vėliau keliauti ir pas kitus žiūrovus.

Janina Sabataitienė