Kiekvienas žmogus – ypatingas, tačiau ne kiekvienas tą sugeba parodyti. Jurbarkietė Romarika Pikelienė – tokia ryški, kad jos nepastebėti neįmanoma. Begalinį optimizmą, meilę gyvenimui, kūrybai, vaikams, Tėvynei ir neišsenkančią energiją ji per gyvenimą neša kaip Trispalvę, kurią savo buto lange pakabino Vasario 16-ąją, – drąsiai ir ryškiai.
Sportininkės dvasia
Romarikos vaikystė prabėgo Panevėžyje. Ar Aukštaitijos sostinėje visi vaikai gauna tokius keistus vardus? „Mama nuėjo manęs užregistruoti, o darbuotojai pasakė, kad mergaičių su jos pasirinktais vardais yra labai daug, ir padavė sąrašą. Mama išrinko šitą, nors aš iki pirmos klasės nežinojau, koks mano vardas – visi šaukė Rikute“, – juokiasi moteris.
Vaikystėje Rikutė buvo sportininkė. Panevėžio sporto mokykloje-internate lankė gimnastikos, vėliau lengvosios atletikos treniruotes. „Tas sportininkės charakteris mane lydi visą gyvenimą. Man patiko laimėti, norėjau būti lydere“, – sako Romarika.
Su savo pirmąja trenere Virginija Dveliene ir dabar bendrauja. „Kai mokiausi mokykloje, neturėjau jokios kitos minties apie ateitį – norėjau būti trenere“, – prisimena moteris. Gyvenimui pakrypus kita linkme ji treniravo savo vaikus.
Charakterį grūdino ir nesėkmės. Vaikiška nuoskauda Romarikai įstrigo giliai į širdį: „Visą sezoną bėgau labai gerai, skraidžiau kaip ant sparnų, o pagrindinėse varžybose buvau jau išsisėmusi ir pralaimėjau. Tada iš sporto mokyklos gavau raštą, kad esu šalinama. Tai buvo laikas, kai mokykloje labai trūko vietų ir mane nurašė, kaip neperspektyvią dėl vieno pralaimėjimo.“
Mintis apie trenerės profesiją vis dažniau užgoždavo mylimos tetos Zitos pavyzdys. Ji dirbo inžiniere. „Teta man buvo autoritetas. Buvo tokia mokyta, inteligentiška, ir jos darbas pasirodė įdomus“, – sako R. Pikelienė. Baigusi mokyklą ji dar svarstė apie studijas Kūno kultūros institute, bet įstoti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą pasirodė paprasčiau, todėl pasirinko miestų statybos studijas.
Ištvermės mokė kalnai
Vos įstojusi studijuoti R. Pikelienė visa galva pasinėrė į turizmą – buvo toks studentų turistų klubas. „Ir dabar aš ten – legenda. Per mano jubiliejų senieji turistavimo draugai atvyko sveikinti. Tik iš klubo klubelis beliko“, – į prisiminimus panyra Romarika.
Penkerius metus studentė keliavo po Lietuvą, rengė varžybas, kopė į Kaukazo kalnus, Tian Šanį, leidosi į urvus. Romarika lydėdavo turistų grupes į kalnus. „Visko buvo. Juk aš nemokėjau ir dabar nemoku skaityti žemėlapių“, – juoku netveria avantiūrų nesibaidanti moteris.
Paskutinę moksleivių grupę R. Pikelienė į kalnus lydėjo jau apsigyvenusi Jurbarke. „Būdavo, kopi į kalną, kojos kruvinos, pūslės nutrintos, ir dainuoji, kad lengviau būtų. Vat taip kopiu ir į statų gyvenimo šlaitą!“ – palygina menininkė.
Pasirinkimo nesigaili
Į Jurbarką R. Pikelienė atvyko gavusi paskyrimą. Galėjo rinktis tarp šio krašto ir Anykščių, netgi apsižiūrėti su teta važiavo. Nė nereikia klausti, ar nesigaili atsidūrusi mieste prie Nemuno – tikrai ne, nes čia gimė keturi jos vaikai: 28-erių Arnas, pora metų jaunesnė Rūta ir 21-erių dvyniai Mindaugas ir Vytautas.
Vos įsikūrusi ir pradėjusi dirbti butų ūkio inžiniere Romarika ieškojo ir „užklasinės“ veiklos. Žaidė lauko tenisą, šoko kultūros namų ansamblyje, įsisuko į kultūrinį miesto gyvenimą. Šokių R. Pikelienė neapleido ir dabar – lanko linijinius. Visada šalia – ir sportas: jei ne sporto klube, tai namuose – ant kilimėlio ar dviračio.
Vaikai šiek tiek prilėtino aktyvios moters gyvenimo tempą, bet šiems ūgtelėjus į veiklas jau nėrė visi drauge.
Atrado save mene
Aplinkiniams R. Pikelienė visada buvo „prie meno“. „Jei kokią puokštę sukomponuoji ar kokį rankdarbį – tai jau ir menininkė. Piešiau tik vaikystėje, klausydamasi radijo teatro. Beveik visada mišką. Turiu visus savo piešinius, meilės laiškus – visas mano gyvenimas sudėtas į dėžutes, tik sutvarkyti nėra kada“, – tikriems menininkams būdingo chaoso neslepia moteris.
Meniško charakterio vedina R. Pikelienė 2006 m. atsirado Rasos Grybaitės dailės studijoje. „Ne taip lengva ten buvo patekti, vietų buvo nedaug. Bet atėjusi išbandžiau daugybę technikų. Pirmas darbas, kai atėjau, buvo tapymas ant šilko. Iš karto supratau, kad tai – mano“, – sako Romarika.
Pasinėrusi į meną R. Pikelienė išdrįso mesti darbą, kuriame laiminga nesijautė. „Darbas man patiko, tačiau nebemačiau jokios perspektyvos, be to, labai ryškiai jutau savo, kaip moters, diskriminaciją. Pradėjau lankyti sporto klubą, sutvirtinau ne tik kūną, bet ir valią, ir išėjau“, – sako tokio žingsnio nesigailinti moteris.
Dabar šilkinės tapytos skarelės, šaliai ir tunikos – Romarikos vizitinė kortelė. Menininkė surengė jau porą personalinių parodų, yra nuolatinė mugių dalyvė, o pernai išdrįso išplaukti į platesnius vandenis.
Šiauliuose vykusioje mados ir dizaino mugėje „Disign for life“ R. Pikelienė pristatė 10 modelių kolekciją. Tai buvo jos pirmasis, kaip dizainerės, prisistatymas. Antrą žingsnį – jau daug rimtesnį, žengė įžymybių pilname Kauno „Kūrybos podiume“, kuriame savo kolekcijas demonstravo apie 30 dizainerių. „Keistai ten jaučiausi. Kokia aš dizainerė? Ir manekenių man neliko, bet mano tunikas demonstarvusios šokėjos buvo labai puikios. Tik pasirodžius sužinojau, kad darbus dar ir vertina. Tačiau patirtis – neįkainojama. Aš mėgstu iššūkius ir dalyvauju visur“, – tikina R. Pikelienė.
Menininkės šilko darbų galima įsigyti dažnoje mugėje Lietuvoje bei „Facebook“ puslapyje „Romarikos šilko namai“.
Laisvė rinktis
„Gyvenu labai gerai. Darau, ką noriu. Turiu visišką laisvę. Tik – dirbt reikia“, – kvatoja Romarika. Menininkė pripažįsta, kad įvesti tvarką ir įsileisti rutiną į savo gyvenimą bando nuolat, bet kol kas nelabai pavyksta. Tačiau prie šilko darbų ji prisėda beveik kasdien.
Nors tapyba ant šilko – Romarikos „arkliukas“, ji daugiau dėmesio skiria tapybai – tapo aliejiniais dažais ant drobės. Nuo 2011 m. ji yra Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ narė, o 2012 m. buvo priimta ir Kauno tautodailininkų.
Menininkė porą kartų dalyvavo Renatės Lūšies vardo tarptautiniame akvarelės plenere Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos menininkės Lidos Meškaitytės jubiliejinėje parodoje, tapytus angelus rodė Kauno pilyje, dabar rengiasi keturis tapybos darbus vežti į respublikinę tautodailininkų tapybos darbų parodą-konkursą Adomo Varno premijai laimėti Joniškyje. „Noriu daugiau parodyti save kaip tautodailininkę. Gegužės pradžioje Kauno tautodailės parduotuvėje-galerijoje „Saulutė“ rengsiu savo parodą“, – sako kūrėja.
Ji nepaliauja mokytis: mokėsi gaminti papuošalus iš odos, marginti šilką augalais, dabar planuoja Smalininkuose mokytis siūti – labai nepraktiška kiekvieną kartą dėl kelių siūlių ieškoti siuvėjų. „Aš noriu tobulėti. Pažiūriu į kitų darbus ir imu nervintis, kad jie padaryti geriau nei mano. Bet po to nurimstu – kiekvienas menininkas turi būti savitas“, – visur pozityvą įžvelgia R. Pikelienė.
Menininkė pasidžiaugė, kad ji vėl pakviesta dalyvauti pavasariniame „Kūrybos podiume“. Dabar teks kibti į darbus – reikia sukurti naują aštuonių modelių kolekciją.
Viena aišku – ši moteris neprapuls. „Aš galiu dirbti gide. Turiu II kategoriją. Labai smagu vesti ekskursijas. Mokausi vokiečių kalbos, jei prireiktų išvažiuoti padirbėti į užsienį. Nusipirkau sodą – daržovių konservuoju šimtus stiklainių. Labai smagiai gyvenu!“ – tikina Romarika, įpratusi visas gyvenimo kliūtis ir įkalnes įveikti su šypsena. Šiai besišypsančiai moteriai nėra per aukštų kalnų.
Jūratė Stanaitienė
