Lapkričio 27-oji Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui buvo išskirtinė diena. Primenant šio krašto istoriją, kultūrą ir simbolių reikšmę Šilutėje pristatyta regiono heraldika. Iki šios dienos eita net dešimtmetį, kai 2014 m. sausio 30 d. Mažoji Lietuva oficialiai įtraukta į Lietuvos etnografinių regionų sąrašą.
Penktasis etnografinis regionas
„Šiandien didelė šventė, nes pagaliau turime savo simboliką. Šis darbas užtruko 10 metų. Simbolika – ne tik labai svarbu valstybėms, taip ir etnografiniams regionams. Čia istoriškai sudėta viskas, ką šis kraštas išgyveno, kas čia vyko. Ir visa tai sujungta su šia diena, kaip mes šiandien atrodome, ko siekiame“, – iškilmingame renginyje kalbėjo Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis.
Mažoji Lietuva – ypatingas etnografinis regionas, pasižymintis savita kultūra, išskirtine architektūra, unikalia kalba ir giliomis tradicijų šaknimis. 2014 m. sausio 30 d. Mažoji Lietuva papildė regionų sąrašą ir tapo penktuoju Lietuvos etnografiniu regionu. Šio pripažinimo svarbą dar labiau sustiprino Etninės kultūros globos tarybos sprendimas inicijuoti Mažosios Lietuvos heraldikos kūrimą, siekiant įamžinti ir vizualiai išryškinti šio krašto savitumą bei istorinius akcentus.
Mažosios Lietuvos savitumas
Mažosios Lietuvos kultūros globos taryba, bendradarbiaudama su Klaipėdos universitetu, įsteigė darbo grupę heraldikos projektams parengti. Darbai vyko intensyviai, daug diskutuota siekiant, kad heraldika atspindėtų viso regiono savitumą.
„Mažosios Lietuvos etnografinio regiono patvirtinta heraldika – tai ne tik spalvų ir simbolių derinys, atitinkantis heraldikos kūrimo taisykles ir tradicijas, tačiau ir svarbus mūsų etnografinio regiono tapatybės įtvirtinimo ženklas, kuris lygiai dešimt metų buvo kuriamas, brandinamas. Dėl jo vyko diskusijos ir ginčai įvairiose grupėse ir medijose“, – kalbėjo Klaipėdos universiteto Mažosios Lietuvos heraldikos darbo grupės narė, istorikė dr. Silva Pocytė.
Jos teigimu, tiek laiko, būtent dešimties metų, reikėjo visiems, o pirmiausia – jo reikėjo regiono gyventojams, kultūrininkams, visuomenininkams, kad tikrai būtų pajausta šio krašto kultūros ir istorijos savastis, būtų kaip tiltas tarp praeities ir šiandienos ir jaustume pasididžiavimą gyvendami daugiakultūrinės ir daugiatautės – lietuvninkų ir vokiečių – istorijos tradicijų persipynusiame krašte.
Nuo pirmosios ekspedicijos
Aiškumo net dešimtmetį trukusiam procesui suteikė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Urbanavičienė. „Šis regionas yra labiausiai patyręs kančių, beveik sunaikintas, nes apie jį per sovietmetį beveik nieko negirdėjome. Ir kai 1990 m. surengėme ekspediciją į lietuvninkų kraštą, aš pati kiek klausinėjau, tai labai mažai buvo pėdsakų to, kas buvo anksčiau. Tikrai nelengva buvo viską surinkti, – sakė D. Urbanavičienė. – Ir nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, palaipsniui pradėjo kilti šitas kraštas.“
Pasak D. Urbanavičienės, žmonės, kurie čia buvo ne vietiniai, atvažiavę iš įvairių kraštų, iš Lietuvos ir iš toliau, pradėjo dainuoti lietuvninkų dainas, dėvėti ir visų pirma atkurti savo nuostabų tautinį kostiumą.
„Tyrimai rodo, kad ilgainiui, ypač jaunesnė karta, vis labiau susitapatino su šituo kraštu. Kai buvo klausiama, kurioj tu žemėj gyveni, kokio regiono, jau visi palaipsniui pradėjo suprasti, kad jie gyvena Mažojoje Lietuvoje“, – kalbėjo D. Urbanavičienė.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė priminė, kad etninio regiono sąvoka pirmą kartą atsirado 1999 m. patvirtinus Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. 2000-aisiais sukurta Etninės kultūros globos taryba iš karto įsteigė padalinius regionuose, o pirmas dokumentas, kuriame atsirado Mažosios Lietuvos vardas, buvo Seimo nutarimu patvirtinti šios tarybos nuostatai.
Simboliai
Heraldikos simbolius kūrė žymus dailininkas Arvydas Každailis, turintis ilgametę patirtį heraldikos srityje. Jo darbai subtiliai perteikia Mažosios Lietuvos istorinius simbolius, kultūrinę reikšmę ir ateities siekį.
Prezidento dekretu patvirtinto Mažosios Lietuvos herbo sidabriniame fone vaizduojamas raudonas briedis, priekinėmis kojomis laikantis ietį. Herbo viršuje pavaizduotas sidabrinis švyturys. Kiekvienas elementas turi gilią reikšmę: briedis simbolizuoja valdžią, stiprybę ir pasirengimą ginti savo žemę. Švyturys – tai iš krašto sklindančios šviesos, lietuvybės ir kultūros simbolis.
Dar vienas svarbus herbo elementas – kurėnai. Šios dvistiebės burinės valtys ilgus amžius buvo neatsiejama Mažosios Lietuvos pamario gyventojų gyvenimo dalis. Jomis ne tik buvo žvejojama, bet ir gabentos prekės, gyvuliai, tuo pačiu užmezgant ryšius su kitomis Baltijos jūros pakrantėmis. Kurėnai puikiai papildo švyturio simboliką, išryškindami regiono jūrinę tradiciją.
Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbe įrašyti filosofo ir Mažosios Lietuvos šviesuolio Vydūno žodžiai: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Ši citata atspindi ne tik švyturio šviesos simboliką, bet ir regiono švietėjišką vaidmenį, lietuvybės puoselėjimą bei unikalią lietuvininkų tarmę.
Etninės kultūros globos tarybos nutarimu buvo patvirtintos Mažosios Lietuvos reprezentacinė bei lauko vėliavos. Lauko vėliava – tai trispalvė, sudaryta iš lygių horizontalių žalių, baltų ir raudonų juostų, jos centre – mažasis Mažosios Lietuvos herbas. Reprezentacinė vėliava balta su centre išsiuvinėtu didžiuoju herbu, aukso spalvos virvele apsiūtais kraštais, o prie koto pritvirtintos aukso spalvos virvelės su kutais.
Vėliavas pašventinus Šilutės evangelikų liuteronų kunigui Remigijui Šemekliui, šios buvo įteiktos septynių savivaldybių merams: Šilutės, Klaipėdos miesto ir rajono, Neringos, Pagėgių, Tauragės ir Jurbarko – mūsų rajone Mažosios Lietuvos tradicijas puoselėja Smalininkai ir Viešvilė. Turėti istorinę žinią nešančią vėliavą Mažosios Lietuvos savivaldybėms – didelė garbė, o jos kūrėjams tikrą džiaugsmą atneš, kai vėliavą prie savo namų su pasididžiavimu iškels šio krašto žmonės.
Ligita GRAŽULEVIČIENĖ
