Birutė Genienė – buvusi ilgametė Eržvilko gimnazijos mokytoja ir direktorė, šiandien daugelio vadinama aktyvios, prasmingos brandos pavyzdžiu. Jos gyvenimo istorija – tai pasakojimas apie ištikimybę gimtajam kraštui, atsakomybę, darbą žmonėms, kūrybą, tikėjimą ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu kiekviename jo etape.
Vaikystė Sarakiškiuose
B. Genienė gimė ir užaugo netoli Eržvilko, Sarakiškių kaime. „Mano vaikystė prabėgo Sarakiškių kaime, vienkiemyje, kuris buvo vadinamas Užvingio dvaru, nes ten iki 1951 m. gyveno dvarininkė Marija Knochienė“, – prisimena ji. Tai buvo paprasta, bet vertybėmis turtinga vaikystė, kurioje svarbią vietą užėmė darbas, pareiga ir pagarba aplinkai.
Kelias į mokyklą nebuvo trumpas ar lengvas. „Į Eržvilko mokyklą keliaudavau pėsčiomis takeliu pagal Šaltuonos upę ir pašlaitę. Tekdavo eiti tris kilometrus ir niekas tuomet nevežė. Jeigu būdavo labai šaltos žiemos dienos, kartais tėvelis atveždavo su arkliu“, – pasakoja B. Genienė. Šis kasdienis kelias formavo ištvermę, atsakomybės jausmą ir savarankiškumą.
Gal tai pašaukimas?
Baigusi Eržvilko mokyklą B. Genienė įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, ir įgijo matematikos mokytojos kvalifikaciją. Sugrįžimas į gimtinę ir darbą savo mokykloje buvo sąmoningas pasirinkimas. Penkiolika metų ji dirbo matematikos mokytoja, o nuo 1993-jų tapo Eržvilko gimnazijos direktore. Šias pareigas ji ėjo net 26 metus.
„Buvau tikrai veikli. Dalyvaudavau įvairiose savanoriškose veiklose“, – sako B. Genienė. Mokykla jai buvo daugiau nei darbovietė. „Mokykla buvo kaip mano „vaikas“. Mes čia ir gimnaziją įkūrėm, dirbo labai susitelkęs kolektyvas“, – su šiluma prisimena ji.
Sprendimą išeiti į užtarnautą poilsį B. Genienė priėmė apgalvotai. „Atėjus laikui išeiti į užtarnautą poilsį buvau jau su savimi susitarusi, kad reikia darbo vietą palikti laiku, kol tave išlydi garbingai. Ateina laikas viskam – turi palikti, turi išeiti“, – atvirai kalba ji. 2020 metų sausį ji pasitraukė iš pareigų.
Šeima –
didžiausia dovana
B. Genienė su vyru užaugino tris vaikus, džiaugiasi šešiais anūkais ir tuo, kad visi vaikai su šeimomis gyvena Lietuvoje. „Esu labai laiminga su savo šeima. Visada sakau, kad aš esu laimėjusi gyvenimo loteriją. Žinoma, teko patirti ir sunkių išbandymų, tačiau be skausmo nepavyks pajusti ir džiaugsmo. Sudėtingais gyvenimo laikais visada palaikė ir padėjo šeima“, – atvirauja Birutė. Ji jaučiasi ir Dievo globojama: „Galvoju, kad mane kažkas saugo ten iš aukščiau, nes dar galiu gyventi, galiu kalbėti, galiu megzti.“
Išėjusi į pensiją Birutė nepasidavė ramybei. „Nenoriu tiesiog sėdėt namuose“, – sako ji. Šiandien ji mokosi Trečiojo amžiaus universitete anglų kalbos, dalyvauja Kneipo draugijos veikloje. „Norisi pabendrauti, – paprastai paaiškina ji. – Kai išėjau į pensiją, atrodė, ką veiksiu, kaip darysiu. Gyvenimo tempas prieš tai buvo tikrai didelis, stengdavausi būti pareiginga. Sausio mėnesį jau sukanka šešeri metai, kai aš namuose, bet man laisvo laiko nelieka“, – šypsosi B. Genienė. Ji mezga, neria, skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, žiūri publicistines laidas, padeda anūkams ruošti pamokas.
Ypatingą vietą jos kasdienybėje užima bendravimas su Eržvilko senelių namų gyventojais. „Dažnai užeinu į Eržvilke esančius senelių namus. Pabendrauju, dalyvauju senjorams organizuojamose veiklose“, – pasakoja ji. Savo iniciatyva B. Genienė numezgė ir padovanojo senjorams 28 poras riešinių. „Dabar taip smagu, kai ateinu į koncertą ir matau senelius, mūvinčius mano megztas riešines“, – džiaugiasi ji.
Džiaugsmas kurti
Mezgimas B. Genienei – ne tik hobis, bet ir saviraiškos forma. „Mezgimas – tikra mano aistra. Mėgstu dovanoti savo rankų darbo dovanas, valgomas ar megztas, nertas“, – sako ji. Pernai Eržvilko bibliotekoje surengta jos darbų paroda „Mano metai“ sulaukė didelio susidomėjimo. „Šioje parodoje buvo pristatyti ne tik mano rankdarbiai, bet aš pristačiau savo praėjusių metų kelionių įspūdžius. Susirinko daug žmonių, tai labai maloniai nustebino“, – prisimena B. Genienė.
Po parodos atsirado norinčių mokytis rankdarbių, tad buvo surengta edukacija. B. Genienė taip pat paruošė dovanas Vadžgiryje vykusio spektaklio „Moters likimo esė. Mokytoja Monika“ aktoriams. „Pagrindinė veikėja mokytoja Monika Galbuogienė buvo tolima mano giminaitė, todėl labai norėjosi aktoriams padėkoti“, – pasakoja ji. Kiekvienas aktorius gavo ranka rašytą laišką ir saldžią, simboliškai į mažus lagaminėlius sudėtą dovaną.
Kelionės
B. Genienė – aistringa keliautoja. „Lankausi visur – kur spektaklis, paroda, labai mėgstu keliauti“, – sako ji. Dar dirbdama direktore ji turėjo galimybę vykti į kvalifikacijos kėlimo keliones užsienyje. Išėjusi į pensiją, iš kolektyvo dovanų gavo kuponą kelionei – taip aplankė Graikiją ir Turkiją.
Ypač įsimintina buvo šeimos kelionė į Turkiją – su vaikais ir anūkais. Be to, Birutė subūrė kelionių mėgėjų kompaniją iš Eržvilko. „Esam aplankę beveik visą Lietuvą, likę gal pora neaplankytų rajonų. Aš esu organizatorė – sudėlioju maršrutą“, – pasakoja ji. Jie atrado daugybę netikėtų vietų – krepšinio, plaktukų, žirklių muziejus. „Jie privatūs, bet ten įdėta tiek daug širdies. Lietuvoje tikrai yra kuo pasidžiaugti“, – įsitikinusi Birutė.
Koplytėlės istorija
Ypatingą, labai asmenišką vietą B. Genienės gyvenime užima koplytėlės istorija. Ji prasideda dar vaikystėje, Sarakiškių kaime, kasdieniuose trijų kilometrų žingsniuose į mokyklą palei Šaltuonos upę. Pakelėje augo ąžuolas, kuriame buvo įkelta Švč. Mergelės Marijos koplytėlė – tylus, bet nuolat matomas tikėjimo ir vilties ženklas.
„Kiek prisimenu iš vaikystės, koplytėlę puošti atvykdavo moteris iš Tauragės. Atsiveždavo dirbtinių popierinių gėlių, ateidavo iki mūsų namų, tada mamytės liepiama, aš eidavau jai padėti papuošti“, – prisimena Birutė. Moterėlė buvo mažo ūgio, todėl papuošti koplytėlę nuo žemės buvo neįmanoma. „Nešdavausi kopėtėles, papuošdavom ir ji keliaudavo Eržvilko link, o aš – namo“, – pasakoja ji.
Tais laikais, sovietmečiu, tikėjimas buvo draudžiamas, tačiau koplytėlė stebuklingai išliko gyva – prižiūrima, puošiama, lankoma. „Sovietiniais laikais, kai bažnyčia ir viskas, kas su ja susiję, buvo draudžiama, koplytėlė švytėjo“, – sako B. Genienė. Ji ilgai nesuprato, kas ir kodėl ją puošė, tačiau vaikystės atmintyje liko pats veiksmas – tylus rūpestis ir pagarba.
1974 metais baigusi mokyklą, o 1975-aisiais, tėvams persikėlus gyventi į Eržvilką, Birutė į tėviškę grįždavo vis rečiau. Užvingio dvaro nebeliko, nutrūko kasdienis ryšys su tuo keliu ir ąžuolu. Todėl ji nepastebėjo, kada iš koplytėlės dingo Marijos statulėlė, sudaužytas stiklas. Pagarbos ir meilės ženklas liko apleistas, išniekintas.
Dirbdama mokykloje B. Genienė kartu su mokytoja Ona Puišiene, rinkusia kraštotyrinę medžiagą, sužinojo ir galimą koplytėlės atsiradimo istoriją. „Mokytoja 1998 m. aprašė vieną (galbūt iš keleto) versijų, kad koplytėlė įkelta 1930 metais Toliušio Nikodemo gimusio sūnaus garbei“, – pasakoja B. Genienė. Ši istorija dar labiau sustiprino jos vidinį ryšį su koplytėle.
„Prisiminimai ilgai spaudė širdį. Atėjus atgimimui, koplytėlė liko tuščia ir apleista“, – sako B. Genienė. Mintis ją atkurti brendo ilgai. Tapo ne tik vaikystės atminties sugrąžinimu, bet ir tylia pareiga – atkurti tai, kas kažkada buvo šviesu ir prasminga.
Internete B. Genienė susirado meistrą, kuris sutiko imtis šio darbo. 2021 metais nuo senojo ąžuolo buvo nukabinta suvargusi koplytėlė. Tuomet aptikta ir data – 1921-ieji. „Kaip tik po 100 metų, bet šimtmečiui atkurti nepavyko“, – apgailestauja ji. Koplytėlė buvo fotografuojama, matuojama, duomenys siunčiami meistrui, o laukimas užtruko ne vienerius metus.
Didelę padėką Birutė skiria Vytui Damidavičiui iš Varėnos rajono Čižiūnų kaimo: „Ačiū už nuostabią koplytėlę“, – sako ji, pabrėždama, kiek daug širdies įdėta į šį darbą.
Dėl pasikeitusio kelio ir supilto naujo pagrindo koplytėlės nebuvo galima grąžinti į senąją vietą – būtų nematoma praeiviams. Todėl surastas simboliškas ir labai asmeniškas sprendimas: koplytėlė pritvirtinta Eržvilke ant ąžuolo, kuris 1998 metais buvo pasodintas B. Genienės mamytės 80-mečio garbei.
2025 m. rugsėjo 14 d. koplytėlė buvo pašventinta. Pašventinimo iškilmėse dalyvavo Eržvilko parapijos klebonas Saulius Pavalkis, kaimynai ir bendruomenės nariai. „Užtruko ilgai… Bet labai džiaugiuosi, – sako B. Genienė. – Tegul istorija tęsiasi… o ąžuolas su koplytėle primena praeitį ir saugo ateitį.“
B. Genienė gyvena paprastai, bet prasmingai. Ji dalijasi tuo, ką moka ir turi – laiku, dėmesiu, šiluma, mezginiais, žodžiais ir prisiminimais. „Kur galiu, ten dalyvauju, palaikau, paremiu, pabendrauju“, – sako ji.
Gal todėl šalia B. Genienės visada pilna žmonių. Vieni ateina pasikalbėti, kiti – pasimokyti, treti – tiesiog pabūti. O jos gyvenimas, regis, ir toliau eina tyliai, bet labai prasmingai.
Ligita Daugnoraitė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
