Ar keturračiais išvažinėtas unikalus Kalnėnų piliakalnis yra vandalų darbas, ar nesusipratimas dėl apsileidusių paminklosaugininkų? Jurbarko istorijos pradžią menantys Bišpiliukai privalėtų būti saugomi, tačiau piliakalnis paniręs į brūzgynus, o kelias iki jo įveikiamas ne kiekvienam automobiliui. Apie bet kokį aiškų ženklą, kad čia istorinė vieta, neverta nė kalbėti.
Savivaldybės tarybos narė Zita Sorokienė nustėro, kai prieš akis išniro keturračiu motociklu nuvažinėtas piliakalnio šlaitas. Dažnai prie Nemuno su meškere patraukianti Z. Sorokienė sako, kad nutylėti tokio aplaidumo negalima. „Itin skaudu, kad miesto šventę švenčiame, užsienio delegacijas kviečiame, pinigus išleidžiame koncertams, o vieta, kuri ir yra Jurbarko pradžia, visiškai apleista, be jokio informacinio stendo, be nuorodų, be jokio perspėjimo, kad tai – istorinis Jurbarko lopšys“, – apmaudo neslėpė politikė.
Iki piliakalnio galima patekti tik lauko keliuku, nėra jokio ženklo, nurodančio, kad tai – svarbus kultūrinis paveldas. Istorinį paveldą žymintis ženklas yra tik kitoje piliakalnio pusėje, tačiau šis apsuptas tokių brūzgynų, kad pamatyti galima tik perėjus ar pervažiavus piliakalnį.
„Nuo kelio nėra jokio ženklo apie piliakalnį, todėl keturratininkas galėjo net nežinoti, kad važiuoja per vieną svarbiausių piliakalnių rajone? Galbūt jam tai atrodė kaip paprasčiausias kalniukas, tinkamas pralėkti galingu keturračiu.
Stebina ne tik tai, kad nėra jokios užuominos apie piliakalnį, bet ir kelio iki jo. Ties vandens valymo įrenginiais pasukus piliakalnio link dalis kelio sunkiai išvažiuojama.
Unikali istorija
Jurbarko Bišpiliukai, kaip ir kiti tokio tipo piliakalniai prie Nemuno – vieninteliai tokie Lietuvoje. Bišpiliukų istorija – unikali. Piliakalnis siejamas su 1343 m. kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilimi. 1382 m. bombardomis ją nesėkmingai puolė didysis kunigaikštis Kęstutis. 1384 m. liepos mėn. pilį sudegino kunigaikštis Vytautas. 1387 m. kryžiuočiai pilį atstatė ir pavadino Bajerburgu, kuris minimas 1392 m. Vėliau pilis vėl atgavo Georgenburgo vardą (minimas 1396 m.) ir buvo Vytauto sudeginta 1403 m. Piliakalnis datuojamas XIV a.
Piliakalnis apardytas Nemuno potvynių bei XIX a. paskutiniame dešimtmetyje iškastų duobių. Čia buvo randama didelių plytų, akmenų, geležies dirbinių. Dabar kalvelės apaugusios vešlia žole, griovyje augę medžiai iškirsti.
Piliakalnis svarbus kaip moto tipo įtvirtinimas. Tokius laikinus įtvirtinimus, kurie vėliau tapdavo ir nuolatinėmis pilimis, statė kryžiuočiai. Į vietą laivais atplaukę kariai dažnai piliakalnius supildavo tiesiog naudodami savo skydus. Jurbarko piliakalnis kartu su kitomis Veliuonos ir Seredžiaus piliavietėmis sudaro unikalią moto piliakalnių sistemą. Ilgus amžius stovėjusį Skirsnemunės motą 1946 m. nuplovė Nemuno potvynis.
Prie Nemuno pastatyti kryžiuočių motai buvo panašūs. Vienoje iš dviejų supiltų kalvų, paprastai mažesnėje, bet aukštesnėje, esančioje toliau nuo sausumos ir nugara atsirėmusioje į upę ar upių santaką, kryžiuočiai įrengdavo patį motą – didžiulį gerai įtvirtintą triaukštį bokštą – pilaitę. Jo sienas, žinodami, kad pastatui tikrai teks atlaikyti pagonių puolimą, darydavo net iki 1,5 m storio. Sienos buvo trisluoksnės: išorinėje pusėje – iš stačių 40 cm ąžuolinių, o vidinėje – iš gulsčių tašytų pušies rastų. Ertmę tarp jų užpildydavo moliu, maišytu su šiaudais, žole ir pelais. Tuo pačiu moliu dar apdrėbdavo ir pastato išorę, o kad toks „tinkas“ laikytųsi, prie vertikalių rąstų geležinėmis vinimis prikaldavo vertikalius rąstelius. Bokšto rūsyje sumūrydavo krosnį, įrengdavo kalvę, pirmame aukšte – virtuvę, antrame – pagrindinę salę, o trečiame palėpę.
Antroji kalva – papilys paprastai būdavo pailgo pylimo formos kalva, kuriai tekdavo pirmasis užpuolikų smūgis ir kuri dengdavo prieigas prie pagrindinės citadelės – moto nuo sausumos pusės. Papilį, kuriame stovėdavo ūkiniai pastatai, su motu jungdavo tiltas.
Abi kalvas nuo lauko pusės apjuosdavo maždaug 2,4 m aukščio rąstų tvora. Nuo sausumos pilį skyrė iki 12 m pločio ir 3,5–7,5 m gylio griovys, kuriame telkšodavo Nemuno vanduo ir kuris prireikus virsdavo vidiniu uostu kryžiuočių laivams.
Žinia nustebino
Jurbarko r. savivaldybės infrastruktūros ir turto skyriaus vyr. specialistas paveldosaugininkas Viktoras Klepikovas nustebo sužinojęs apie keturračiu nuvažinėtą piliakalnį. „Apie tai, kad ant šio piliakalnio važinėjama keturračiais, girdžiu tik iš jūsų. Mano darbo metu buvo vienas kartas, kad ant piliavietės ties Seredžiumi buvo užvažiavusi mašina. Tuomet šalia buvę žvejai sudrausmino vairuotoją. Apie kitus atvejus nesu girdėjas“, – teigė V. Klepikovas.
Specialistas taip pat tikino, kad tokie pažeidimai – policijos reikalas. Tačiau gyventojai prie to taip pat galėtų prisidėti ir neužmerkti akių į niekdarių darbus.
„Gali būti, kad manęs nepasiekia informacija apie galimus pažeidimus. Rajono žmonės labai aktyviai informuoja apie archeologijos ir paveldo pažeidimus, tačiau bet kokiu atveju prašome vietos gyventojų, kad pastebėję pažeidimus apie tai pirmiausia informuotų policiją“, – sakė V. Klepikovas.
Prižiūri seniūnijos
Pasak paveldosaugininko, visi rajone esantys moto tipo piliakalniai įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir saugomi valstybės. Už jų priežiūrą pagal įstatymą atsako seniūnijos. Jos įpareigotos laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius.
„Įstatyme nėra reglamentuojamas priežiūros darbų atlikimo kiekis ar tankis. Kadangi kiekvienas objektas priklauso vis kitai seniūnijai, visų trijų moto tipo piliaviečių priežiūros darbus reikia vertinti atskirai“, – sakė V. Klepikovas.
Tačiau specialistas pripažįsta, kad Bišpiliukų būklė yra liūdniausia, lyginant su kitais piliakalniais. To priežastis esą gali būti, kad piliakalnis yra toli nuo pagrindinio kelio, o dažniausi jo lankytojai – žvejai.
„Objektą paskutinį kartą lankiau pernai, rugpjūčio 22 d. Tuomet nustatėme, kad teritorijoje auga aukšta žolė, nėra riboženklių. 2016 m. kovo 16 d. buvo kreiptasi į Jurbarko miesto seniūniją informuojant apie būklę bei prašant atlikti priežiūros darbus. Seniūnija atsakė, kad šiemet bus atlikti priežiūros darbai“, – tikino pašnekovas.
V. Klepikovo vertinimu, geriausiai prižiūrima Veliuonos piliavietė. Šis objektas galėtų būti pavyzdys, kaip turi būti tvarkomas kultūros paveldo objektas. Seniūnija sutvarkė ir pritaikė lankymui Pilaites be didelių investicijų ir vien tik savo jėgomis. Šis darbas neliko nepastebėtas.
2015 m., Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną, Veliuonos seniūną Egidijų Mikštą už Veliuonos piliavietės priežiūros darbus apdovanojo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Netvarko, nes nelanko
Jurbarko miesto seniūnas Romualdas Kuras tikina, kad Bišpiliukus seniūnija sutvarko vieną kartą per metus – nupjauna žolę, išgeni priaugusius krūmus. Valdininkas įsitikinęs, kad daugiau dėmesio skirti objektui kol kas neverta.
„Dažniau kol kas tikrai netvarkysime – turime pakankamai darbo mieste. Nemanau, kad protinga naudoti lėšas, siųsti žmones į sunkiai privažiuojamą vietą, kurios niekas nelanko. Kai bus ženklai, nuorodos, stendai, kai Bišpiliukai bus lankoma vieta, tada ir žiūrėsime, kaip tvarkyti, kad atitiktų poreikius“, – sakė seniūnas.
Pasak R. Kuro, Bišpiliukų žmonės gali nelankyti ne tik dėl informacijos trūkumo, bet ir dėl sunkiai išvažiuojamo kelio. Valdininkas pripažįsta, kad atkarpą ties vandens valymo įrenginiais su lengvuoju automobiliu pats vos įveikia.
Laukia ženklų
Pagal nustatytą tvarką saugomus objektus paveldosaugininkams privalu lankyti kartą per 5 metus. Tačiau V. Klepikovas tikina piliakalnius lankantis dažniau nei liepia įstatymas. Pavasarį ir rudenį važiuoja po rajono archeologijos objektus, tikrina, ar nėra padaryta žala.
Išgirdęs informaciją apie keturračių daromą žalą specialistas apžiūrėjo ir Bišpiliukus, ir kitus du piliakalnius. Ant Bišpiliukų V. Klepikovas rado minėtas keturračio vėžes bei netoliese gulintį savivaldybės statytą, bet senokai nugriuvusį ir jau baigiantį supūti stendą.
„Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pradėjo naujo tipo archeologijos objektų ženklinimą visoje respublikoje. Mūsų rajone toks ženklinimas yra Veliuonoje prie Gedimino kapo kalno ir Ramybės piliakalnio bei Seredžiuje prie Palemono kalno. Manau, kad artimiausiu metu Jurbarko Bišpiliukai taip pat bus paženklinti naujais ženklais“, – sakė V. Klepikovas.
Kada naujo tipo ženklai atsiras prie kiekvieno objekto, paveldosaugininkas nespėliojo – esą pinigus skiria ir viešuosius pirkimus atlieka ne savivaldybė, o Kultūros paveldo departamentas.
Stebisi neveiklumu
Rajono tarybos narė Z. Sorokienė V. Klepikovo postringavimus apie ateities planus vadina tingėjimu dirbti. Kaip gerą pavyzdį ji rodo kitoje Nemuno pusėje esančius Sudargo piliakalnius ir lygina juos su Bišpiliukais.
„Pažiūrėkite, kaip ten žolė nupjauta, kaip tvarkinga, nuorodos yra, stendai. Negi dabar sunku ar reikia daug lėšų rodyklei ar informaciniams stendams? Kultūros paveldo departamentas tikrai nedraus papildomai informuoti lankytojų. Nesuprantu, kam keletą metų laukti kažkokių ženklų, kai viską galime pasidaryti patys“, – stebėjosi Z. Sorokienė.
Pasak jos, kaimynai susitvarkyti gali, o mūsų rajone – netvarka. Esą tai galima paaiškinti tik dviem dalykais – nesugebėjimu arba nenoru dirbti.
„Sunku suprasti, kodėl taip yra. Galbūt tam tikri žmonės nori, kad mes pamirštume, kas esame, būtų užmiršta mūsų istorija“, – stebėjosi Z. Sorokienė.
Tačiau V. Klepikovas nesutinka su Z. Sorokiene. Paveldosaugininkas mano, kad nė vienai piliavietei negresia sunykimas, o savivaldybė rūpinasi jų populiarinimu.
„Savivalda kasmet organizuoja Europos paveldo dienas. Šis renginys Lietuvoje vyksta nuo 1993 metų. Renginio tikslas yra pristatyti ir aktualizuoti paveldo objektus, apie kuriuos nėra daug žinių. Moto tipo piliaviečių rajone atsiradimo istorija bei svarba buvo pristatyta 2015 metais, per Europos paveldo dienas. Objektų populiarinimu bei pristatymu turėtų rūpintis tokios įstaigos kaip Turizmo ir verslo informacijos centras ar muziejai“, – įsitikinęs V. Klepikovas.
Atrodytų, kad visi rūpinasi tinkamai, ir baimintis dėl Bišpiliukų nėra ko. Tačiau realybė kitokia, o nuo kalbų niekas nesikeičia.
Lukas PILECKAS
Zitkai vos meškerės neiškrito! Ot baisus dalykas.