Gruodžio 6 d. Panemunės pilyje vyko projekto „Miniatiūra. Lida Meškaitytė“ baigiamoji konferencija, kurioje pristatytas to paties pavadinimo leidinys bei paskelbti Jurbarko r. savivaldybės įsteigtos premijos laureatai. Tądien atidaryta miniatiūrų paroda, kuriai kelios dešimtys autorių pateikė per šimtą kūrinių.
Sujungė sostinę su Jurbarku
Lidos Meškaitytės kūryba buvo pavyzdžiu visiems projekto „Miniatiūra. Lida Meškaitytė“ dalyviams – tiek tapytojams, pateikusiems darbus konkursui Lidos Meškaitytės vardo premijai laimėti, tiek miniatiūrų tapybos plenere spalį dalyvavusiems menininkams. Pastarieji pilyje, jos apylinkėse ir netoli Smalininkų esančioje L. Meškaitytės sodyboje tris dienas tapė miniatiūras.
L. Meškaitytės memorialinė sodyba yra pusantro kilometro į šiaurę nuo Šilutės–Jurbarko plento ir kelio į Smalininkus sankryžos, Antšvenčių kaime. Menininkė vienoje seniausių krašto sodybų gimė 1926 m. ir gyveno iki mirties 1993 m.
„Tai pirmasis platus veiklos projektas pilyje, kuriuo pamėginta susieti Jurbarko rajoną ir Vilniaus dailės akademiją. Jungiančia grandimi pasirinkta liaudies tapytojos Lidos Meškaitytės kūryba. Sunku patikėti, kad Lida nebūtų svajojusi studijuoti dailės mokslų, todėl dabar, kai Vilniaus dailės akademija vykdo veiklą Panemunės pilyje, norėjosi prisiminti ir pagerbti šią menininkę, kurios kūryba žavėjosi ne vienas profesionalas. Ne vieną jų ši menininkė pralenkė profesiniu meistriškumu“, – sakė konferenciją organizavusi Vilniaus dailės akademijos projektų vadovė Panemunės pilyje Daura Giedraitienė.
Paliko šimtus kūrinių
L. Meškaitytė buvo savamokslė menininkė, į tapomas miniatiūras kruopščiai perkėlusi gimtinės vaizdus, mylimus žmones, gamtą ir gyvūnus. Moteris tapyti pradėjo ant mažyčių popieriaus skiautelių, o dailės paslapčių mokėsi iš prieškario metais išleistų meno žurnalų.
Menininkė savo kūrinių nepardavinėjo, todėl šiuo metu apie pusaštunto šimto jos piešinių ir akvarelių saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Nemažai L. Meškaitytės kūrinių faksimilių yra ir Jurbarko Vinco Grybo muziejuje.
Pirmoji menininkės paroda surengta 1957 m., o 1962 m. kai kurios miniatiūros išleistos kaip atvirukai.
L. Meškaitytę pažinojusi Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Kliukienė konferencijoje pasakojo, kad menininkė yra ne kartą prasitarusi norinti, jog po mirties jos darbai atitektų Lietuvai, būtų įkurtas jos kūrybos muziejus.
„Menininkę pažinau dar būdama vaikas. Matydavau ją piešiančią Smalininkuose ir apylinkėse. Prisimenu, kad tėvai mums, vaikams, liepdavo netrukdyti Lidai, todėl laikydavomės nuošaliau. Jei kartais kas nors prieidavo artyn, Lida nustodavo piešti ir pasitraukdavo“, – pasakojo R. Kliukienė.
Pasak R. Kliukienės, L. Meškaitytė buvo išskirtinio gyvenimo ir būdo žmogus, kaip ir jos darbai. Dailininkės gimimo jubiliejui surengta miniatiūrų paroda Smalininkuose buvo didelis įvykis. Parodą organizavo tuometinė Smalininkų apylinkės pirmininkė Ona Burneikienė. „Įspūdis buvo didžiulis – mažuose popieriaus lakštuose miniatiūros, mūsų apylinkių vaizdai, nutapyti vieno plauko storumo teptuku. Sunku įsivaizduoti menininkės kantrybę ir gebėjimą visa tai pastebėti, matyti“, – susirinkusiesiems kalbėjo R. Kliukienė.
Paskelbė premijos laureatus
Jurbarko rajono meras Ričardas Juška paskelbė savivaldybės įsteigtos Lidos Meškaitytės premijos laureatus. Premija teikiama kas treji metai tapytojams už darbus Mažosios Lietuvos tema.
Šiemet profesionalų kategorijoje nugalėtoju tapo vilnietis Nojus Petrauskas, geriausiu tarp tautodailininkų išrinktas irgi vilnietis Jonas Vladas Ščeponas.
Lukas PILECKAS
