Jurbarko kraštas išugdė daug ryškių asmenybių. Viena jų – kunigas, filosofas, publicistas, tautininkų ideologas, Kauno universiteto profesorius Izidorius Tamošaitis. Tai žmogus, kurio minčių užmarštin nenunešė laikas, jos ir šiandien skamba labai aktualiai ir aiškiai.
Kelias į filosofiją
Izidorius Tamošaitis gimė 1889 m. rugpjūčio 24 d. Antkalniškių kaime, Jurbarko rajone. Mokėsi Skirsnemunėje, Raseiniuose, Kauno gimnazijoje, baigė Žemaičių kunigų seminariją, 1914 m. įšventintas kunigu. 1916 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją, vėliau Fribūro universitete Šveicarijoje apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Vladimiro Solovjovo pažinimo teoriją. Šveicarijoje jis mokėsi kartu su Stasiu Šalkauskiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Ignu Česaičiu. Studijų metais bendravo su Vakarų ir Rusijos filosofais.
Grįžęs į Lietuvą I. Tamošaitis dėstė filosofiją Žemaičių kunigų seminarijoje, dirbo spaudoje, redagavo leidinius „Lietuvis“, „Vairas“, „Eranus“. 1924–1940 m. buvo Kauno universiteto filosofijos profesorius, skaitė filosofijos, psichologijos, etikos ir religijos filosofijos kursus, vadovavo katedroms, ėjo Lietuvos universiteto sekretoriaus pareigas. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, prisidėjo prie Lietuvių kalbos draugijos ir kitų organizacijų veiklos, dalyvavo tarptautiniuose filosofų kongresuose.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, I. Tamošaitis buvo suimtas ir ištremtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, kur 1943 m. vasario 6 d. mirė.
Prisimintas paroda
Gruodžio 4–19 d. Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro kabinete veikė leidinių paroda „Mąstytojas apie žmogų ir tautą“, skirta prisiminti ir susipažinti su Izidoriaus Tamošaičio biografija, kūrybiniu palikimu. Nors atskirų knygų jis neišleido, įvairiuose leidiniuose yra paskelbta gausybė jo studijų ir straipsnių. Dalis šių publikacijų buvo pristatytos ir kultūros centre veikusioje parodoje, kuri surengta minint Išeivijos metus.
„Mintis surengti parodą kilo svarstant, kam dedikuoti 2025-uosius metus. Buvo siūlyta skirti juos Tamošaičiui, ypatingai pabrėžiant jo indėlį į kultūrą ir filosofiją. Vėliau jo pavardė liko tarp kitų žymių žmonių. Vis dėlto ši paroda yra tik dalis kur kas platesnės iniciatyvos, skirtos priminti užmirštą kraštietį – filosofą ir kunigą“, – pasakojo K. Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė.
Tai, kas išsaugota
Tarp eksponatų – iš asmeninės bibliotekos likusios knygos su Tamošaičio antspaudu, kurios 1941 m. buvo išvežtos į Raseinius, taip pat Paryžiuje gyvenančių rusų emigrantų leidiniai, kuriuos jis buvo užsisakęs ir skaitė.
Parodoje buvo galima pamatyti dokumentų vokiečių kalba, leidinių prancūzų ir čekų kalbomis, įvairių užsakymų bei spaudos pavyzdžių, liudijančių platų jo interesų spektrą. Nors autentiškų rankraščių išliko nedaug, parodoje eksponuoti mašinėle spausdinti tekstai, galimai susiję su paties Tamošaičio darbais. Didžiąją dalį eksponuotų raštų pateikė kraštotyrininkas Vytautas Lekutis ir Jurbarko viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė. Rengdama kraštotyros darbą apie kunigą, ji rėmėsi kito žymaus kraštiečio – Jono Juškaičio surinktu archyvu, saugomu viešosios bibliotekos Rotulių padalinyje.
Parodą papildė ir giminaičių prisiminimai bei nuotraukos – dalis eksponatų gauti iš Tamošaičio artimųjų. Šiandien kunigo gimtojoje sodyboje gyvena jo sesers anūkė, buvusi mokytoja Genovaitė Antanaitienė. Parodos atidaryme ji pasakojo, jog užėjus sovietams, siekdamas išsaugoti visą savo asmeninę biblioteką, Tamošaitis ją parvežė į Antkalniškius. 1941 metais knygos buvo išvežtos į Raseinius, tačiau iki tol, dalis jų buvo slepiamos gimtosios sodybos klėtyje – grūdų sandėlyje, kur sienos buvo užkalamos lentomis, kad leidinių nepastebėtų pašaliniai. „Kad į sodybą atvykdavę kunigai galėtų pasiimti knygų, Tamošaitis jas palikdavo pas patikimus žmones, taip bandydami išsaugoti bent dalį bibliotekos. Kitos knygos buvo išvežtos kartu su šeimos nariais į Sibirą. Vėliau dalis leidinių su Izidoriaus Tamošaičio antspaudu pateko į Vytauto Lekučio biblioteką“, – pasakoja D. Samienė.
Aktualu ir šiandien
I. Tamošaičio veikla ir mintys, pasak režisierės, ir šiandien skamba stebėtinai aktualiai. „Jo mintys apie politinę sąlygą, pasipriešinimą, kultūros krizę ir žmogaus sampratos krizę labai tiksliai atliepia tai, kuo gyvename dabar“, – sako ji.
Ypač režisierę žavi I. Tamošaičio filosofinis matymas ir lyderio idėja – žmogaus, gebančio apibendrinti situacijas ir nešti santarvę. „Valstybė, kaip ir šeima, negali gyvuoti be susikalbėjimo. Kai to nelieka, prasideda susipriešinimas“, – pabrėžia D. Samienė, pridurdama, kad filosofija ir religija padeda pažvelgti giliau ir rasti bendrą vardiklį. Ne mažiau svarbios, jos teigimu, ir Tamošaičio mintys apie dvasines vertybes. „Jis labai aiškiai kalba apie tai, kad žmogus neturi apsiriboti vien nauda ar malonumais – be krikščioniškosios etikos ir dvasinio atsinaujinimo visuomenė ima byrėti“, – tvirtina režisierė.
D. Samienė apgailestauja, kad Tamošaitis ilgą laiką buvo primirštas dėl to, jog buvo kunigas, nors, pasak jos, tai vienas ryškiausių mąstytojų, kurio indėlis į Lietuvos kultūrą ir krašto tapatybę yra neabejotinas.
Janina Sabataitienė
J. Sabataitienės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
