Muzikos mokytojai Vytis Binkauskas ir Gytis Gvozdas Jurbarke – ne naujokai. Tiesa, jurbarkiečiais savęs nelaiko, nes į darbą važinėja iš Kauno. Ir apie šią, kone kasdienę, kelionę, ir apie savo kelią į muziką, ir apie mūsų mieste įgyvendinamas savo profesines idėjas Vytis ir Gytis pasakoja „Kultūros salos“ skaitytojams.
Metė smuiką, gavo klarnetą
Sutikęs Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos koridoriuje klarnetininką V. Binkauską galėtum palaikyti ir mokiniu, nors jis jau dešimtus metus čia dirba mokytoju. „Pradėjau 18-os, nors mokytoju būti neplanavau – grojau ir įsivaizdavau save kaip muzikantą. Bet neseniai mama priminė, kad buvo labai nustebusi, kai išėjus kalbai, ką aš darysiu, aš, penkiolikmetis, atsakiau: mokytoju gi galiu būti. Mama pagal mano charakterį neįsivaizdavo manęs mokytoju“, – pasakoja Vytis.
Pirmą klasę jis pradėjo lankyti Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. „Kodėl tėvai vedė į specializuotą mokyklą, nežinau. Jie ne muzikantai. Bet mėgėjai – susipažino dainuodami chore. Esam trys broliai ir visus leido į muziką, bet su muzika nusukau tik aš, – sako Vytis ir pripažįsta, kad smuikas jam buvo didelė kančia. – Jei kažkas neišeina, būdavai pastatytas mokyklos koridoriuje, ir groji, kol išeina.“
Prasikankinęs ketverius metus perėjo į „Saulės“ gimnaziją, ne muzikinę. Bet muzikos, vėl tėvų paragintas, nemetė. Norėjo būgnų arba saksofono. „Tėvai nusprendė, kad su būgnais ramybės neturės. O per stojamuosius buvau perkalbėtas rinktis klarnetą – tai esąs saksofono pradžiamokslis“, – pasakoja Vytis ir patvirtina, kad nėra sudėtinga išmokti saksofonu po klarneto. Bet saksofoną jis gavo tik pradėjęs mokytojauti. O iki to dar buvo ketveri metai.
„Saulės“ gimnazijos irgi nebaigiau, – nenustoja stebinti Vytis. – Nieks perdaug mano nuomonės neklausė. Groti man gerai sekėsi, tarptautiniame konkurse Kijeve laimėjau „Grand prix“. Atsisveikinant prieš atostogas mokytojas priminė: nepamiršk ateiti į stojamuosius Gruodžio konservatorijoje, aš tave užrašiau. Taip ir atėjau. O po konservatorijos atvažiavau dirbti į Jurbarką.“
Į nežinią – be baimės
„Darbą Jurbarke man pasiūlė, ir sutikau per daug nemąstęs. Visos žinios apie Jurbarką tebuvo iš Giedriaus Vaznio – kai aš baiginėjau, jis įstojo. Net neįsivaizdavau, kur tas Jurbarkas ir kiek reikės važiuoti. Man aštuoniolika, buvau ką tik išsilaikęs teises, dar nespėjęs pasivažinėti. Pusiaukelėje jau atrodė: kur aš čia klimstu? Labai čia toli“, – pirmąją kelionę prisimena V. Binkauskas.
Į savo pirmąją mokytojišką Rugsėjo 1-ąją jis atvažiavo anksti, o pamokos prasideda tik popiet. Sėdėjo ir laukė. Besėdėdamas užsnūdo. Tokį naująjį mokytoją ir pamatė duris atidarę mokiniai.
„Su mažesniais – viskas gerai. Kažkiek nejauku buvo tik su vyresniaisiais. Pats didžiausias buvo toks Lukas Birgiolas, labai aukšto ūgio. Manau, kad ir man, ir jam buvo keista. Ir amžiaus skirtumas nedidelis“, – tai apie pirmuosius metus.
O dabar jau dešimti metai. Kasmet Vytis turi po keliolika mokinių, vaikinų ir merginų, nes pučiamieji nebėra tik vyriškas instrumentas. Moko juos groti ne tik klarnetu, bet ir saksofonu, net ir fleita. Ir pats mokosi.
Iškart po Juozo Gruodžio konservatorijos V. Binkauskas įstojo į tuo metu dar Muzikos akademijos Kauno fakultetą, o magistro studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Ar yra jau kitoks mokytojas, nei tada, kaip pirmą kartą atvažiavo į Jurbarką. „Manau, kad taip. Sparta padidėjo, daug greičiau informaciją perteikiu, pristaikau greičiau prie mokinio. Darbas čia individualus su kiekvienu vaiku, bet ir kiekvienas vaikas yra individualus. Kas tinka vienam, nereiškia, kad tinka visiems. Ir santykiai su kiekvienu kitokie – su vienu draugiškai, o kitą turi paspausti, kad išmokytum. Geriausias rezultatas tada, kai sutinka mokinys ir mokytojas“, – sako Vytis.
Tačiau nei prabėgęs dešimtmetis, nei pakitęs charakteris, nei didesnė branda nepakeitė požiūrio į pedagogiką. „Peržengti ribos mokinio ir mokytojo santykiuose negali. Susidraugauti reikia, bet mokinys turi žinoti, kad tu esi mokytojas. Turi būti mokiniui autoritetas, turi išlikti pagarba. Mano pozicija šiuo klausimu – griežta nuo pat pradžių“, – tvirtina klarneto mokytojas.
Muzika – kitokia pamoka, bendrojo lavinimo dalykuose neretai laikoma antraeile, galbūt ir dėl to, kad muzika – menas. Vytis atremia, kad ir literatūra yra menas, o matematika muzikai irgi svarbi – reikia skaičiuoti, kiek trunka gaidos, turėti ritmo pojūtį. „Muzika ir kiti mokslai yra panašūs ir visi svarbūs. Mano magistrinis darbas buvo apie tai, kaip muzika padeda mokytis kitus dalykus. Be to, niekada nemokau vaikų tik groti, dar ir būti žmonėmis – jausti pagarbą, suprasti sceninę kultūrą. Dauguma muzikos besimokančių vaikų žymiai geriau mokosi ir bendruosius dalykus“, – sako muzikos mokytojas.
O kiek pačiam mokytojui tenka groti? „Šiek tiek mažiau, negu norėtųsi“, – apgailestauja Vytis. Tačiau pernai respublikiniame pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate Panevėžyje komisija V. Binkauską pripažino geriausiu solistu. Solo klarnetu Vytis grojo su Vinco Bakšio vadovaujamu meno mokyklos orkestru „Šventė“. Ar reikėjo daug ruoštis? „Taip. Greitai niekam niekas nesigauna“, – patvirtina klarneto profesionalas.
V. Binkauskas muzikinės veiklos turi ir Kaune, o Jurbarko kultūros centro kolektyve „Jada“ groja klarnetu ir yra šio kolektyvo koncertmeisteris.
„Jada“ – vizijoms įgyvendinti
Vokalinę instrumentinę studiją „Jada“ įkūrė Gytis Gvozdas. Jurbarko kultūros centro kolektyvai atsinaujina, bet nedažnai randasi visiškai naujų. Vokalinė instrumentinė studija buvo naujiena. Kaip sekėsi suburti žmonių?
„Nedideliame mieste mažai ir renkiesi. Bandai įtraukti tuos, kurie ateina ir nori praleisti laiką muzikuodami. Ne per skelbimus, o daugiau per bendravimą susiburia žmonės. Viskas kolektyve ir prasideda nuo bendravimo. Ypač neprofesionaliame mene. Žmonės turi sutarti ir mėgti tą sritį, kurią pasirinko saviraiškai. Mes diskutuojame, bendraujame – tik taip kažkas gimsta“, – sako studijos įkūrėjas.
Pradžią atsiminti nesunku – tai buvo 2015-ųjų pabaigoje. „Pradžioje susėdome dviese su gitaristu Justu Masiuliu. Atsispyrėme nuo tradicinio amerikietiško džiazo, su juo buvau susidūręs studijuodamas. Pasikvietėm trombonininką, pasikalbinom klarnetininką, būgnininką pasikvietėm. Taip po truputį“, – pasakoja G. Gvozdas.
2016-ųjų gegužę jau dalyvavo Gatvės muzikos dienoje. O pavadinimą studija gavo nuo pirmosios dainos, kurią atliko ir tebedainuoja šarmingoji, kaip apibūdino vadovas, vokalistė Ieva Sapronaitytė.
„Grojame estradą, ir lietuvišką, diksilendą ir džiazo standartus, pabandėme bigbendines partitūras paimti… Ir po truputį didėjame. Nors skaičius labai migruojantis – dvyliktokams mokslai, dar kažkam kažkas… Smagu: sėdi, repetuoji, dar jeigu visi susirenka, o taip būna dažniausiai. Bet paruošti kūrinį repeticijai – irgi yra ką veikti“, – kalba G. Gvozdas, pats rašantis kūrinių instrumentuotes. Studijoje jis įgyvendina muzikines vizijas. Tačiau ne tik savo.
„Kiekvienas, kuris ateina pagroti, turi turėti žodį kolektyve. Ir visi turi ką pasakyti, ką pasiūlyti, – taip jis apibūdina darbą su Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos pučiamųjų orkestru „Vingis“. – Kolektyvas buvo jau suformuotas, renkasi žmonės, kurie nori muzikuoti, ir vadovas Vincas Alminas ateina, ir kartu tariamės.“
Pirmiausia – muzika
„Vingyje“ Gytis groja tūba, o „Jadoje“ – akordeonu. „Ten ir taip daug pučiamųjų. Bet mano mokinių ten dar negroja, mano dar mažiukai, – sako G. Gvozdas, trečius metus dirbantis ir Antano Sodeikos meno mokykloje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis įgijo tūbos atlikėjo specialybę bei pedagogo kvalifikaciją. Bet pirmiausia – muzika. „Jei nebūčiau muzikantas, negalėčiau būti ir mokytojas. Negrodamas neišmokysi. Mokau groti eufonija, trombonu, tūba, althornu, mušamaisiais – visais privalau mokėti pats groti“, – pabrėžia mokytojas.
Pats jis į muziką atėjo kaip daugelis vaikų – po pamokų norėjo dar kuo nors užsiimti. „Bandžiau sportą, bet nelabai patiko. Ketvirtoje klasėje pradėjau eiti į meno mokyklą, groti akordeonu. Tada buvo konkursai, teko palankyti metus paruošiamąją klasę. Važinėjau į konkursus, gal ir neblogai sekėsi. Paskui norėjosi ką nors naujo pabandyti. Tūba – toks specifinis instrumentas, pasiėmiau ir liko“, – pasakojo Ukmergėje augęs Gytis.
„Manau, kad ir mano mokiniai ateina savo noru, – tęsia mokytojas. – Mokinių turiu daug. Daug sakau todėl, kad kiekvienam jų reikia daug dėmesio. Kartais pamokos neužtenka. Nebūtinai kiekvienas, kuris lanko meno mokyklą bus profesionalas, bet visuomenė bus šviesesnė, labiau išprususi.“
Į darbą kone kasdien sukariantys porą šimtų kilometrų jauni kauniečiai į Jurbarką kraustytis nežada. „Pirmais metais iš mokinių net pastebėjau: mokytojas – iš Kauno, su juo reikia atsargiai!“, – toks prisiminimas Vyčiui sukelia tik šypseną. O Gytis sako: „Svarbiausia – turėti viziją, paskui kurią žmonės eitų, o kur dirbi – nesvarbu. Jeigu yra žmonės, yra sąlygos, jei yra noras – yra ir galimybės.“
Danutė Karopčikienė
