Ne kartą jurbarkiečiai kėlė tą pačią problemą ir vis tebegrįžta prie šios temos – koplytėlės senosiose Jurbarko kapinėse. Tik aiškaus atsakymo niekam išgirsti kol kas nepavyko, o jo belaukiant seną, neprižiūrimą statinį griauna ir laikas, ir gamta.
Dar rudenį apie prie tako per kapines tarsi pagalbos prašančią koplytėlę kalbėjo į redakciją paskambinusi garbaus amžiaus jurbarkietė Janina Šopaitytė. Jurbarke gimusi ir augusi moteris sako, kad nors didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdama gydytoja Vilniuje, į gimtinę sugrįžusi kartu su čia prabėgusių dienų prisiminimais.
O tarp jų – ir vaizdas kapinėse, koplytėlė ir aukotos šv. Mišios. J. Šopaitytės brangiausi žmonės amžinojo poilsio atgulė senosiose miesto kapinėse, visai netoli nuo raudonų plytų pastato, todėl, kai jėgos leidžia, moteris lanko artimųjų kapus ir kaskart koplytėlės vaizdas iki graudulio užgauna jausmus. Negi niekam nesvarbu, niekam nerūpi?
Apie griūvantį statinį kalba ne ji viena. Tokius pačius klausimus savivaldybės tarybos posėdžiuose rajono vadovams uždavė tarybos narė Zita Sorokienė, bet tiek ji, tiek ir visi kiti, kam rūpi ši koplytėlė, galimo sprendimo dar neišgirdo.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
Parko apžvalgos bokštas-svarbiau,iš koplytėlės nieko nenubyrės…