Jurbarko ambicijos – patrauklus gyventi kraštas (1)

Šiandien Jurbarke šurmuliuoja tradicinių Verslo ir miesto dienų renginiai – nuo pat ryto Kauno gatvėje skamba muzika, daugybė amatininkų siūlo savo gaminius, pirkėjus vilioja prekybininkai, savo įmonių gaminamą produkciją pristato rajono verslininkai. Deja, kiekvienais metais jų pastebimai mažėja. Ar verslas rajone merdi? O gal įmonių savininkai turi neišsprendžiamų problemų, dėl to ir nenori džiaugtis pavasariu kartu su miestiečiais?Apie tai, kaip iš tiesų gyvena rajono įmonės ir ko galime tikėtis susiedami savo likimus su Nemuno kraštu, šventės proga kalbėjomės su Jurbarko rajono meru Ričardu Juška.

Šį pavasarį važiuodamas per seniūnijas ir didesnes gyvenvietes susitikti su gyventojais aplankėte ir nemažai verslo įmonių. Daugelio jų atstovų nesutiksime šiandienėje šventėje. Ar mūsų įmonėms nebereikia reklamos? Negi verslininkai nesiruošia įgyvendinti plėtros projektų?

Šiemet tikrai pakeitėme nusistovėjusias tradicijas ir kiekvienai seniūnijai skyrėme po dieną, kad neskubėdami galėtume susitikti su biudžetinių įstaigų ir verslo organizacijų vadovais, išgirsti ir pamatyti, kuo gyvena ir kokių problemų turi toli nuo rajono centro įsikūrusios įmonės. Po atostogų, nurimus rinkimų įtampai, aplankysime ir mieste veikiančias įmones.

Bet jau ir dabar susidariau nuomonę, kad mūsų rajone esančios verslo įmonės jau patikrintos laiko, užgrūdintos sunkumų, dirba stabiliai, bet jų savininkai apie plėtrą tikrai negalvoja.

Tam yra kelios labai svarbios priežastys. Pirmiausia, smarkiai mažėja gyventojų, taigi menksta ir prekių bei paslaugų paklausa, todėl reikia nemažai pastangų išlaikyti pasiektą gamybos lygį. Šiuo metu įmonės pasirinkusios optimalų variantą: gamina tiek, kiek parduoda. Norėdamos plėsti gamybą jos turėtų rasti naujų rinkų, orientuotis į eksportą, tačiau verslininkai nesiryžta imtis plėtros dėl labai svarbios ir mums kiek netikėtos problemos.

Paradoksas, bet Jurbarko rajone, kur yra keli tūkstančiai bedarbių, įmonės susiduria su kvalifikuotų darbuotojų ir specialistų trūkumu.

Eržvilko seniūnijoje aplankėme kelis dešimtmečius veikiančią dvidešimt darbuotojų turinčią įmonę. Jai iškilo rimtas pavojus, nes savininkai niekaip neranda kvalifikuoto tekintojo. Pasirodo, kad tokių specialistų neruošia nė vienas Lietuvos profesinio rengimo centras, todėl ir darbo birža negali bedarbių pasiųsti mokytis.

Pastebėjome ir dar vieną tendenciją. Prieš keletą metų rajono pakraštyje įkurtos ir 25 žmones įdarbinusios, savo produkcijos rinką rytų šalyse plečiančios įmonės savininkai tikina, kad mūsų rajono gyventojai nenori dirbti. Dauguma šios įmonės darbuotojų atvyksta iš Tauragės.

Kai verslininkai tvirtina, kad sunku rasti darbuotojų, nepavyksta pasikviesti specialistų, nesiverčia liežuvis klausti, kodėl jie nenori plėsti gamybos. Kalta dėl to neteisinga valstybės socialinė politika, nenorintiems dirbti garantuojanti pašalpas, kompensacijas ir daugybę lengvatų. Žmonės dabar svarsto, ar jiems apsimoka dirbti – skaičiuoja, kiek gauna pašalpų ir kompensacijų, ir lygina su būsimu darbo užmokesčiu. Jei skirtumas mažas – dėl ko vargintis?

Darbas mūsų visuomenėje nėra vertybė, ir toks požiūris iškreipia darbo rinką, stabdo gamybos plėtrą, užkerta kelią investicijoms į rajoną ateiti. Tol, kol žmonės nenorės dirbti, geriau negyvensime.

Savivaldybė tik nuo šių metų įgijo teisę spręsti, kam reikia skirti pašalpą, o kas galėtų išgyventi ir be socialinės paramos. Į susitikimus seniūnijose atėję žmonės labai teigiamai vertino naują tvarką, džiaugėsi, kad gyvenantys iš pašalpų turi dirbti visuomenei naudingus darbus. Dirbantys ir mokesčius mokantys gyventojai supranta, kad jie patys ir uždirba pinigus pašalpoms. Tačiau įpratusieji gauti paramą pyksta ant savivaldybės, nes tebėra įsitikinę, kad pašalpa jiems priklauso, nes lėšas skiria valstybė.

Ir socialinė politika, ir profesinis mokymas, numatant, kiek ir kokių specialistų reikės verslui – valstybės funkcija, savivaldybė nedaug ką tegali padaryti. Kiekvienoje įmonėje savininkų, vadovų klausėme, kokios pagalbos jiems reikėtų. Priminėme, kad savivaldybė gali sumažinti žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčius, kuriantiems darbo vietas skirti paramą iš Smulkaus verslo rėmimo fondo. Verslininkai vertina savivaldybės paramą, bet neslepia, kad ji tokia menka, jog neverta gaišti laiko.

Metiniame pranešime šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad mūsų rajoną, kaip ir kai kuriuos kitus, aplenkia investicijos, ir užtikrino, kad dėl to tiesiogiai atsakingi rajono merai, savivaldybių administracijų vadovai, net seniūnai. Ką daro savivaldybė, kad padėtis pasikeistų?

Prezidentės dėmesys investicijoms pagaliau privertė verslininkų organizacijas, Lietuvos savivaldybių asociaciją, politikus, regiono plėtros tarybas diskutuoti apie verslo skatinimą ir darbo vietų kūrimą regionuose. Mes seniai bandėme įrodyti Vyriausybei, kad būtina diferencijuoti savivaldybes pagal žmonių pragyvenimo lygį, ne visus įstatymus ir ne visas paramos priemones taikyti prie Vilniaus ir didžiųjų šalies miestų galimybių, sudaryti lengvatines sąlygas investuoti tose savivaldybėse, kur būtina mažinti ekonominę ir socialinę atskirtį. Gaila, mūsų argumentų Vyriausybė negirdėjo.

Negalima sakyti, kad savivaldybė nieko nedaro. Šios kadencijos pradžioje sudarėme darbo grupę iš visų rajono taryboje dirbančių partijų atstovų ir parengėme investicijų pritraukimo planą. Nevertinu, geras jis ar blogas, bet tai žingsnis į priekį.

Už Europos Sąjungos paramos lėšas ekspertai rengia investicijų pritraukimo į Jurbarko rajoną galimybių studiją, tad turėsime progą mūsų numatytas priemones palyginti su specialistų siūlomais variantais.

Treji metai – pernelyg trumpas laikas, kad pajustume šio darbo rezultatus. Siekiant pritraukti investicijų, reikia laiko ir kantrybės.

Priežastys, dėl kurių dabar mūsų rajono verslininkai nelinkę investuoti į savo įmones ir plėsti gamybos, užsieniečiams buvo aiškios jau prieš ketverius–penkerius metus. Statybinių mišinių gamyklą Jurbarke statyti planavę Belgijos verslininkai pasitraukė išgirdę, kad darbo birža jiems gali pasiūlyti tik keletą siuvėjų ir būrį jokios profesijos neturinčių bedarbių. Investuotojai suskaičiavo, kad vežtis specialistus į Jurbarką iš didžiųjų miestų neapsimoka.

Verslininkų organizacijų vadovai nuolat priekaištauja, kad savivaldybė nepadeda. Atsakymo į šį priekaištą nerandame, nes didesnių galimybių mums nesuteikia įstatymai.

Kantriai klausomės priekaištų, kad nėra parengta investicijoms tinkančių sklypų. Netiesa, turime jų visą sąrašą, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad negalime tų sklypų pardavinėti.

Akivaizdžiausias pavyzdys – prie pat savivaldybės esantis sklypas, kurį kone prieš dešimtmetį nupirko prekybos centro „Rimi“ savininkai, žadėję Jurbarke statyti pramogų centrą su kavinėmis ir požemine automobilių stovėjimo aikštele. Netrukus šis sklypas buvo perparduotas, o naujieji savininkai jame nieko nesiruošia daryti, nes nesuinteresuoti, kad didėtų konkurencija dviems Jurbarke veikiantiems prekybos centrams.

Žemės sklypą gamyklai statyti Pramonės rajone nusipirkusio kauniečio jau kelinti metai ieško miesto seniūnas, bet neranda, kam skirti baudą už valdos nepriežiūrą.

Neseniai Jurbarke savo verslo partnerio iš Australijos giminės šaknų ieškojęs Antanas Guoga mums pasiūlė paprasčiausią išeitį – ne pardavinėti, o nuomoti žemės sklypus, nes taip daroma visame pasaulyje. Jei įmonė pradeda dirbti, sukuriamos darbo vietos, nuomą galima pratęsti tiek, kiek reikia – net iki 99 metų.

Džiaugiuosi, kad buvome įžvalgūs ir pasilikome visuomenės poreikiams visą eilę patraukliose teritorijose esančių sklypų. Jei juos būtume pardavę, dabar galėtume sudėti ginklus ir net nebandyti į Jurbarką prisivilioti investuotojų – paprasčiausiai neturėtume jiems ką pasiūlyti.

Dabar gi galime įsiklausyti į verslininkų pageidavimus ir tartis su jais dėl priimtinų sąlygų. Atrodo, kad planų gimtinėje turi ir Australijoje gyvenantis A. Guogos verslo partneris. Šiuo metu savivaldybės specialistai renka jo prašomą informaciją.

Į seniūnijas važiavote kalbėtis su žmonėmis apie praėjusių metų darbus ir rūpesčius, o ko galime tikėtis šiemet ir artimiausioje ateityje?

Dabar esame laukimo būsenoje. 2007–2013 metų Europos Sąjungos paramos laikotarpis baigiasi, reikia suspėti įgyvendinti pradėtus projektus ir įsisavinti jiems skirtą paramą. Praėję metai buvo sunkūs, nebus lengvesni ir šie – savivaldybė vykdo net 30 projektų už 64 mln. Lt.

Įgyvendinus projektus Jurbarkas ir seniūnijų centrai dar labiau pagražės, žmonėms bus patogiau gyventi.

Labai dažnai esame kritikuojami dėl prieplaukų, kuriose nesišvartuoja laivai. Ne savivaldybė tas prieplaukas statė, bet ateis laikas, kai jos bus labai reikalingos. Neturint parengtos infrastruktūros, nė vienas verslininkas nesiryš investuoti.

Manyčiau, kad per pastaruosius metus padarėme viską, kad galėtume pristatyti rajoną kaip perspektyvią vietą verslui kurti. Dabar kuo greičiau turime išmokti pristatyti savo rajono galimybes užsienio kalbomis, parodyti partneriams, su kuriais bendraujame, koks naudingas jiems gali būti mūsų kraštas.

O ko nespėjome padaryti praėjusiu finansinės paramos laikotarpiu, esame visiškai pasirengę pretenduoti į naują paramą.

Kaimiškųjų rajonų, koks yra ir Jurbarkas, gerovė labai priklauso nuo valstybės regioninės politikos. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad mūsų rajono žmonės nesijaustų prastesni už raseiniškius ar užnemunės gyventojus?

Kokius projektus įgyvendinti iki šiol sprendė regiono plėtros taryba, tačiau pastaruoju metu girdime, kad šių tarybų veikla apsiribos informacijos pasikeitimu, o lėšas skirstys ministerijos. Neramu, kad nebus teikiama parama probleminėms savivaldybėms, nors visada maniau, kad jas labiau derėjo vadinti prioritetinėmis. Vidaus reikalų ministerija tik 2015 metais ketina analizuoti probleminių savivaldybių socialinius ekonominius pasiekimus, tačiau jau dabar planuojama jų neremti, o lėšas nukreipti mažiau paramos gavusioms tikslinėms savivaldybėms. Taigi geriau už jurbarkiečius gyvenantiems raseiniškiams ar kitų gretimų savivaldybių gyventojams atsiras galimybių dar labiau mus aplenkti.

Man patiko A. Guogos mintis, kad pasaulyje regioninė politika sėkmingiausiai įgyvendinama reguliuojant mokesčius. Jei kaimiškiems rajonams būtų nustatytas keliais procentais mažesnis pridėtinės vertės mokestis, nuo sostinės nutolę rajonai tikrai taptų patrauklesni investuotojams, čia atsirastų daugiau darbo vietų, o verslas ir žmonės sumokėtų daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Valstybė ne prarastų, o išloštų. Kol kas Lietuvoje apie tai dar net nediskutuojama, bet jei pasaulio patirtį žinantys žmonės tą sako mums, matyt, apie tai kalba ir su valstybės vadovais.

Šiemet Jurbarkas mini 755 metų jubiliejų. Jurbarkiečiai jau laukia šventės. Ar galime tikėtis, kad tokį gražų gimtadienį gražiai ir sutiksime?

Šį pavasarį sukvietėme rajone dirbančių didžiausių šalies įmonių vadovus ir paprašėme prisidėti puošiant miestą. Verslininkai jau aukoja. Idėja pasatyti mieste dar bent keletą skulptūrų patiko verslininkui, filantropui A. Guogai. Sužinojęs, kad savivaldybė bendradarbiauja su Vilniaus dailės universitetu, visada geras idėjas remiantis A. Guogos fondas miestui pervedė 30 tūkst. Lt. Šventę sutiksime gražiai atnaujintame parke, džiaugsimės pasipuošusiu miestu ir gražiais renginiais.

Labai prašau visų jurbarkiečių įvertinti šias pastangas ir saugoti tai, kas padaryta – nerauti gėlių, negadinti ir neniokoti želdinių, dar gražiau sutvarkyti ir papuošti savo sodybas, erdves prie daugiabučių namų. Jei visi pasistengsime, šventė bus įspūdinga ir mums, ir svečiams.

Visada tikėjau ir tikiu, kad po kelerių metų, gavus paramą savivaldybės parengtiems projektams įgyvendinti, gyvenimas Jurbarko rajone iš esmės pasikeis. Sutelkus savivaldybės, verslininkų ir rajono gyventojų pastangas Jurbarkas tikrai taps miestu, į kurį žmonės norės atvažiuoti gyventi.

Daiva BARTKIENĖ