Kaip ateities kartoms palikti kuo vertingesnius miškus? Į tokį klausimą bandė atsakyti Jurbarko miškų urėdijoje susirinkę regiono miškininkai ir kitų tarnybų atstovai. Įvairių sričių specialistai tarėsi ir dalijosi žiniomis, kaip išsaugoti ir tobulinti medžių genetinį fondą, kad mediena po keleto dešimtmečių ar net šimtmečio būtų kuo kokybiškesnė.
Jurbarko miškų urėdijos girininkijose vien šiemet bus pasodinta beveik 53 ha naujo miško ir kirtavietėse atkurta 330 ha miškų. Mišku virsiančios sėklos ir medžių sodinukai – ne paprastos. Miškininkai kiekvieną kartą įdėmiai atrenka, ką ir kaip sodinti, kad išaugtų kuo geresni medžiai.
Pasak Jurbarko miškų urėdo Fausto Bakio, Jurbarko miškai visada pasižymėjo kokybiška mediena. Prie to itin prisidėjo vokiečių miškininkai. Seniau dalis Jurbarko urėdijos miškų priklausė Mažajai, arba kitaip vadinamai Prūsų, Lietuvai. Čia vokiečiai buvo įkūrę vyresniąsias Smalininkų ir Viešvilės girininkijas, kurios tuomet vadinosi „Oberforsterei“. Šios girininkijos išsilaikė iki II pasaulinio karo pabaigos.
Vokiečių miškininkystė buvo pažangi, želdiniai veisiami selekciniais sodmenimis. Manoma, kad būtent vokiečių miškininkų dėka į dabartinės Jurbarko miškų urėdijos teritoriją pateko kitų Europos regionų vietinių bei svetimžemių medžių – veimutinių ir juodųjų pušų, paprastųjų bukų. Dėl to šiandieniniai urėdijos medynai išlieka svarbūs moksliniu ir praktinės selekcijos požiūriu.
Naudojosi visa šalis
„Galbūt ne visi prisimena, tačiau sovietmečiu miško sandėliai, kur būdavo laikinai sukraunama iškirsta mediena, buvo kitokie nei dabar. Tada kiekviename sandėlyje būdavo po specialų kraną, kurį laikydavo keturios iš medžių kamienų padarytos atramos. Atramoms buvo taikomas reikalavimas, kad jų laibumas arba smailėjimas būtų kuo mažesnis. Jurbarko miškų gerą kokybę įrodo faktas, kad tuomet visų Lietuvos kranų atramoms buvo naudojami būtent šio krašto medžiai“, – pasakojo urėdas.
F. Bakio teigimu, miško genofondo saugojimas – ilgametis darbas, kurio vaisių ir padėkos už jį ne visada galima sulaukti. Tačiau šis darbas itin svarbus ateities kartoms, kurioms miškininkai privalo suteikti galimybę naudotis kuo kokybiškesniais miško ištekliais.
Jurbarko urėdijos miškai iš kitų šalies miškų išsiskiria ne tik istoriškai, bet ir gamtiškai. Ypač svarbi Karšuvos giria, kuri yra ketvirta pagal dydį Lietuvoje. Šis miško masyvas užima Nemuno žemupio teritoriją – Karšuvos žemumą, kurios žemės paviršių dėl praeityje vykusių geologinių procesų sudaro lengvos nuosėdinės uolienos. Iš jų dėl vėjo ir vandens poveikio susiformavo lygumos su parabolinių kopų deriniais ir vyraujančiais nederlingais dirvožemiais bei žemesnėse reljefo vietose duburiai su pelkiniais dirvožemiais. Derlingesni dirvožemiai aptinkami šiaurinėje ir rytinėje žemumos dalyje. Įdomu, kad taip susiformavo ganėtinai didelė dalis mišrių pušų su eglių medynų, kurių tūris siekia 500-550 m3/ha.
Išskirtiniai ir šio krašto ąžuolai – tikri galiūnai. Jūravos ąžuolyno vidutinis aukštis didžiausias iš Lietuvos ąžuolynų – 35 m. O aukščiausio, šimtuoju numeriu žymimo, šalies ąžuolo aukštis siekia 37 m.
Įspūdingi ir Kalvelių bei Globių juodalksnynai, kurie pagal produktyvumo, kokybės ir sanitarinės būklės rodiklius yra vieni geriausių Lietuvoje.
Užsimiršti negalima
Tačiau nuoseklaus ir ilgamečio vokiečių ir mūsų miškininkų darbo rezultatai gali greitai nunykti, jei tik miškų genetiniam fondui gerinti nebus skiriama pakankamai dėmesio arba tai bus daroma klaidingai. Tokių nesėkmių pavyzdžių Lietuvoje yra ne vienas.
Apie miško genetinių išteklių išsaugojimą pranešimą susitikime skaitęs Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus vedėjas dr. Vidmanatas Verbyla pabrėžė, kad svarbiausia nekartoti praeities klaidų ir išnaudoti tobulėjančias technologijas.
„Saugomas miškų genofondas turi būti nuolat atnaujinamas, geriausių medžių sėklos ir genetinė medžiaga – saugojama. Yra negerų pavyzdžių, kai saugomos teritorijos buvo tiesiog saugomos, jokia veikla nevykdyta, kol medžiai ten beviltiškai paseno. O iš „pensininko“ nieko nebepaimsi, pavyko išsaugoti vos keletą sėklų, dar šio bei to“, – sakė mokslininkas.
Svečias taip pat pristatė naujausias genetinio miškų fondo saugojimo technologijas. Išdžiovintas sėklas specialiose šaldymo kamerose galima saugoti net keletą dešimtmečių, o naudojant skysto azoto kameras saugojimo laikas tampa beveik neribotas. Būtent šias technologijas saugodama Lietuvos miškų genofondą šiuo metu ir naudoja Valstybinė miškų tarnyba.
„Technologijos tobulėja, todėl saugotinų ir veistinų medžių sėklas ar kitas dalis galime saugoti vis ilgiau. Šiuo metu vystoma technologija, kuri leis iš bet kokios augalo ląstelės atkurti visą augalą. Tiesa, tai lėtas ir kol kas labai brangus procesas“, – pasakojo dr. V. Verbyla.
Mokslininkas trumpai aptarė ir miško medžių genetinių išteklių objektų skirstymą. Saugomos teritorijos pagal poreikį klasifikuojamos į genetinius draustinius, sėklinius medynus, I selekcinės grupės medynus, rinktinius medžius, sėklines plantacijas, bandomuosius želdinius. Visuose minėtuose objektuose siekiama vieno tikslo – atrinkti ir įveisti bei išsaugoti vertingiausius medžius, kurie vėliau būna naudojami miškams auginti.
Saugoti yra ką
Jurbarko miškų urėdijoje yra 32 miško medžių genetinių išteklių objektai, kurie užima 315,5 ha plotą. Tai – šeši paprastosios pušies, vienas paprastojo ąžuolo, du mažalapės liepos miško medžių genetiniai draustiniai, septyni paprastosios pušies, keturi paprastosios eglės, trys juodalksnio, vienas karpotojo beržo sėklinis medynas, viena paprastosios pušies, dvi paprastosios eglės, viena maumedžio, viena paprastojo ąžuolo, viena mažalapės liepos, viena juodalksnio ir viena karpotojo beržo sėklinė plantacija ir šiais metais įveisti paprastojo ąžuolo bandomieji želdiniai.
Urėdijoje auga 49 rinktiniai medžiai (1 gauruotasis alksnis, 11 baltalksnių, 3 paprastieji ąžuolai, 9 drebulės, 4 juodalksniai, 13 paprastostųjų pušų, 8 mažalapės liepos). Visų rinktinių medžių ir paprastosios eglės populiacijos medžių (Mociškių populiacijos) vegetatyvinė (skiepūgliai) ir generatyvinė (sėklos) dauginamoji medžiaga panaudota pirmos ir antros kartos sėklinių plantacijų ir bandomųjų želdinių įveisimui.
Valstybinės miškų tarnybos miško genų banke saugoma nemažai Jurbarko krašto medžių. Tai 15 paprastųjų pušų rinktinių medžių sėklos, 29 g mažalapių liepų sėklų iš mažalapės liepos genetinio draustinio, 957 g paprastųjų eglių sėklų iš Mociškių eglės sėklinio medyno ir 106 g sėklų iš Jūravos pušies sėklinio medyno. Pastaruoju metu pasikartojantys nederliaus metai ribojo sėklų paruošimą iš kitų aukštesnės selekcinės vertės objektų.
Sodina bukus
Jurbarko krašto miškuose augančių medžių įvairovę netrukus papildys ir bandomieji buko želdiniai. Nors šiek tiek šių medžių natūraliai auga Jūravos miškuose, miškininkai bandys populiaciją pagausinti.
„Bukas – ąžuolo pusbrolis, jų mediena kieta ir vertinga. Tačiau natūraliai bukai labiau auga šiek tiek piečiau esančiuose kraštuose. Lietuvos klimatas jiems tiek šaltokas. Būna, kad nušąla ir ąžuolai, o bukai dar dažniau. Nepaisant to, parsivežėme iš Lenkijos keletą tūkstančių sodinukų, kuriuos bandysime užauginti“, – pasakojo F. Bakys.
Vilties, kad pavyks pagausinti dar vokiečių miškininkų atvežtų bukų populiaciją, teikia Švedijos pavyzdys. Pietinėje šios šalies dalyje bukai tiesiog kerėte keri. Tiesa, klimatą tenai sušvelnina Baltijos jūra.
„Nereikia atmesti galimybės, kad klimatas po truputį šiltės. Prognozuoti, kaip bus iš tiesų, sunku. Tačiau yra tikimybė, kad per šimtmetį ar ilgiau iš Lietuvos pasitrauks labiau vėsų klimatą mėgstantys medžiai, tokie kaip eglė, o pradės augti prie šiltesnių orų prisitaikę augalai“, – ateities iššūkius vardijo urėdas.
Lukas PILECKAS
Medžių
