Neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti laimės, bet laimingam būti būtina. Darbas ir šeima yra dalykai, kuriuos žmonės dažniausiai mini kalbėdami apie savo laimę. Jurgita BRAZAITIENĖ svarbiausia laiko šeimą – laiminga su vyru ir sūnumis savo namuose Liucinavoje, gimtajame kaime. O ir darbe jaučiasi kaip savo rogėse – vadinasi, laiminga be išlygų.
Įprotis – būti laiminga
Su Jurgita Brazaitiene susitikome Raudonėje, vienoje iš jos darbinių stotelių panemunėj.
„Darbas užima daug – laiko atžvilgiu, bet šeima vis tiek yra pirmoj vietoj. Su vyru Robertu auginam du sūnelius: Orijus – darželinukas, Jokūbas – antrokas. Su Robertu buvom kaimynai, draugai, vėliau tapom daugiau nei draugai. Gegužę bus dešimt metų, kai sukūrėm šeimą, o prieš tai beveik tiek pat draugavom“, – sakė ji.
Jiems gera kartu. „Laiminga, tikrai laiminga! – patvirtina moteris. – Turiu mylimą šeimą, sveikus vaikus, mėgstamą darbą… Kartais ir su draugėmis pašnekam, kada gi ta jaunystė baigiasi, kaip žinoti? Ir nusprendžiam, kad būsime jaunos tol, kol taip ir jausimės.“
Labai svarbu, pasak Jurgitos, ne tik kaip jautiesi, bet ir kaip nori jaustis. „Sutinku žmonių, kurie niurzga dėl visko ir dedasi nelaimingais. Gal tiesiog jų toks įprotis visame kame matyti, kas negerai, kabinėtis prie visko? – svarsto ji. – Aš linkusi matyti gėrį, toleruoti kitus, pabandyti įžvelgti situaciją. Aš tokia – nelinkusi teisti. O tolerancija prisideda prie laimės.“
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
