Lygiai prieš 90 metų iš Niujorko oro uosto „Bellanca“ tipo lėktuvu į dangų pakilo du talentingi lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jų tikslas – perskristi Atlanto vandenyną ir nusileisti tėvynėje. Istorija baigėsi katastrofa, tačiau, kaip sakė aviacijos ekspertas, muziejininkas Pijus Poškus, S. Darius ir S. Girėnas žuvo kaip žmonės, tačiau atgimė kaip legendos.
Talentingasis S. Darius – ne tik civilinės aviacijos, bet ir Lietuvos sporto tėvas
LRT.lt kalbintas Lietuvos aviacijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininkas P. Poškus, paprašytas papasakoti apie tragiškai žuvusių lakūnų jaunystę ir aplinką, kurioje jiedu – tuomet dar nepažįstami – augo, visų pirma atkreipė dėmesį, kad abu vyrai buvo tikri žemaičiai. S. Darius 1896 metais gimė dabartinės Klaipėdos rajone, anksčiau Rubiške vadintame kaime, kuriam vėliau, lakūno garbei, suteiktas Dariaus vardas.
„Vaikystėje mirė jo tėvas, todėl kartu su motina, broliais ir seserimis S. Darius išvyko į Ameriką. Iš pradžių gyveno Niujorko apylinkėse, vėliau persikėlė į Čikagą. Pirmojo pasaulinio karo metais kaip savanoris tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenėje, kovojo Prancūzijoje, kur jam teko pakankamai pavojinga misija – buvo telefonistas, tiesė telefono kabelius per mūšio lauką ir buvo sužeistas. Manau, kad šis gyvenimo tarpsnis jį smarkiai užgrūdino“, – kalbėjo P. Poškus.
1920 metais sugrįžęs į tėvynę S. Darius pradėjo tarnybą Lietuvai. Iš pradžių dirbo žvalgybos skyriuje, vėliau, baigęs karo mokyklą, tapo leitenantu ir nuo 1922 iki 1927 metų tarnavo karo aviacijoje. LRT.lt kalbintas P. Poškus šį lakūno gyvenimo etapą išsamiai yra aprašęs knygoje „Turi būti paleistas… Kapitonas Steponas Darius Lietuvos karo aviacijoje 1922–1927 m.“
Nuotrauka, portretinė. Kpt. Steponas Darius / Vytauto Didžiojo karo muziejaus / LIMIS nuotr.
S. Darius išmoko ne tik skraidyti, bet ir įvaldė įvairių tipų lėktuvus, pasakojo muziejininkas. 7 metus praleidęs tėvynėje jis ryžosi išvykti atgal į JAV. Kalbėdamas apie šio sprendimo motyvus P. Poškus svarstė, kad veikiausiai S. Darius suprato, jog tuo metu aviacijos aukso amžių išgyvenančioje Amerikoje turės daugiau galimybių, o galbūt jau buvo užgimusi svajonė perskristi Atlantą, kurią, tikėtina, paskatino visą pasaulį sužavėjusi žinia apie 1927-ųjų Charles‘o Lindbergho skrydį virš du žemynus skiriančio vandenyno.
Beje, puikusis lakūnas pelnytai vadinamas ir Lietuvos sporto tėvu. Pirmosiose tarptautinėse futbolo rungtynėse S. Darius saugojo Lietuvos komandos vartus, žaidė ir pirmosiose oficialiose krepšinio rungtynėse, taip pat buvo ir boksininkams, lengvaatletis. S. Darius – vienas iš Kauno Ąžuolyno stadiono iniciatorių ir statytojų, reikšmingai prisidėjo steigiant jachtklubą, buvo sportinės organizacijos „Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga“ vadovas. LRT.lt pašnekovas priminė, kad tarp svarbiausių S. Dariaus nuopelnų – 1927 metais įkurtas Lietuvos aeroklubas, paskatinęs civilinės aviacijos vystymąsi, nes iki tol Lietuvoje skraidyti buvo leidžiama tik karo lakūnams.
„Lituanikos“ priekyje su Dariumi ir Girėnu stovi du vyrai, 1933 m. / A. Rudžio / Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.
Sudėtingas ramiojo S. Girėno kelias į aviaciją
1893 metais dabartinės Šilalės rajone, Vytogaloje, gimė Stasys Girėnas. Anot P. Poškaus, gyvenimas šio vaikino nelepino – iš gausios 16 vaikų šeimos išgyveno vos keli, anksti mirė ir tėvai. S. Girėnas dar paauglystėje išvyko į Čikagą.
„Gal nebuvo jis tokio plataus akiračio kaip S. Darius, bet buvo verslus žmogus ir puikiai kabinosi į gyvenimą, nors didelių galimybių siekti mokslų neturėjo“, – pasakojo muziejininkas.
Pasak jo, būsimojo lakūno talentas atsiskleidė tarnaujant JAV kariuomenėje, kur jis buvo paskirtas mechaniku.
Visi jį turbūt ragino nebeskraidyti, bet jis grįžo į aviaciją.
P. Poškus
„Jau tada paaiškėjo, kad S. Girėnas labai gabus technikai žmogus. Turėjo ir motorinę valtį, kuria plukdydavo žmones Mičigano ežere, buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, įkūrusių taksi įmonę Čikagoje. Nors ir lėto būdo, bet labai verslus žmogus“, – paaiškino muziejininkas.
LRT.lt pašnekovo teigimu, kelias į aviaciją nebuvo lengvas. 3 dešimtmetyje, labiau įsitvirtinęs JAV, S. Girėnas pradėjo mėgėjiškai skraidyti, tačiau 1925-aisiais patyrė rimtą avariją, kuri netgi aprašyta to meto laikraščiuose. Vis dėlto, užsispyrusio žemaičio tai nesustabdė.
Stasys Girėnas prie „Lituanicos” naujo variklio“ / Kauno miesto muziejaus / LIMIS nuotr.
„Visi jį turbūt ragino nebeskraidyti, bet jis grįžo į aviaciją. Nors nebuvo profesionalus lakūnas, aktyviai skraidydavo, yra laimėjęs net ir prizą už tikslų nutūpimą. Buvo tikrai aktyvus lakūnas mėgėjas, nors lygiu negalėjo prilygti S. Dariui, kuris buvo profesionalus karo lakūnas, JAV skraidęs pastoviais reisais, valdęs ir trimatorį „Fokker“ lėktuvą“, – pasakojo P. Poškus.
Beje, tikrasis jo vardas ir pavardė – Stanistovas Tomas Girskis. Anot muziejininko, pirmasis bandymas įstoti į JAV kariuomenę emigrantui buvo nesėkmingas, tad nuvykęs į kitą valstiją jis pasivadino Stanley Girch, o ruošiantis skrydžiui per Atlantą vėl pasirinktas lietuviškas, tačiau skambesnis vardas.
„1932 metais Petras Jurgėla, kuris buvo atsakingas, kaip tuo metu sakydavo, už „Lituanicos“ propagandą – viešuosius ryšius – pasiūlė, kad reikėtų pavardę sulietuvinti. Pagalvojo, kad Darius ir Girėnas skamba geriau negu Darius ir Girskis ar Darius ir Girch, tad pakeitimas atliktas prieš skrydį“, – sakė P. Poškus.
Lemtinga pažintis ir „Lituanicos“ vardo kilmė
Paprašytas papasakoti apie pirmąjį didvyriais tapusių lakūnų susitikimą, P. Poškus svarstė, kad veikiausiai jiedu susipažino 1927-ųjų vasarą Čikagoje, S. Dariaus seserims priklausiusioje lietuvių valgykloje. Kuriam iš jų kilo idėja perskristi Atlantą? Tikėtina, teigė pašnekovas, kad abu vyrai apie tai svajojo, tačiau pagrindinis iniciatorius ir įgulos vadas, navigatorius, savotiškas projekto vadovas buvo daugiau profesionalios patirties sukaupęs S. Darius.
„Jeigu S. Darius buvo idėjų generatorius, kuriam kartais pritrūkdavo apibrėžtumo ir charakteris truputėlį trukdė įgyvendinti tas svajones, tai tykus ir verslus žemaitis S. Girėnas padėjo jas įgyvendinti“, – pridūrė muziejininkas.
Lėktuvo „Lituanica“ šventinimas 1943 m. / Balzeko lietuvių kultūros muziejaus nuotr.
LRT.lt pašnekovas paneigė ir Lietuvoje gajų mitą, kad S. Darius ir S. Girėnas buvo pirmieji, perskridę Atlantą. Tiesa ta, kad nuo pirmojo skrydžio jau buvo prabėgę 6 metai, nors tokios tolimos kelionės lėktuvu dar buvo labai retos. Vis dėlto, pabrėžė jis, šis įvykis jaunai Lietuvos valstybei turėjo ypatingą reikšmę.
S. Darius ir S. Girėnas Atlanto svajonei pasirinko šešiavietį „Bellanca“ tipo keleivinį lėktuvą, kuriuo jau anksčiau buvo atlikti keli transatlantiniai skrydžiai. „S. Darius, tarnaudamas Čikagos priemiestyje, skraidė tokio tipo lėktuvu, tai jis jam buvo puikiai pažįstamas. Be to, jį paprasčiau modifikuoti. Pagal kainos ir kokybės santykį tas lėktuvas buvo tinkamiausias“, – apibendrino jis.
Pašnekovo teigimu, legenda tapusiam lėktuvui atrasti tinkamą pavadinimą nebuvo lengva, svarstyti įvairūs variantai. Štai vienas Amerikos lietuvis lėktuvą siūlė pavadinti „Litvega“.
„Buvo netgi pasiūlymų pavadinti „Diktatoriumi“ ir, atrodo, S. Dariui tas patiko, turint omenyje A. Smetoną – čia toks pašpilkavimas. O „Lituanica“ gimė Antanui Vaivadai, žurnalistui. Tai savotiška lietuvybės lotyniška forma“, – paaiškino muziejininkas.
S. Girėnas ir S. Darius atsisveikina iš „Lituanikos“, 1933 m. / Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.
LRT.lt paklaustas, koks buvo S. Dariaus požiūris į autoritaru tapusį Antaną Smetoną, pašnekovas pabrėžė, kad vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Vis dėlto, priminė jis, karo aviacijos lakūnai aktyviai prisidėjo prie 1926-ųjų perversmo, o pats S. Darius dalyvavo tiek užimant paštą, tiek ir Prezidentūrą bei Seimą.
„Jis buvo prieš tuometę Kazio Griniaus ir Seime buvusios daugumos valdžią, bet greičiausiai ir A. Smetona nebuvo visiškai patenkintas, nors kažkokių tikslių samprotavimų nėra. Žinoma tai, kad atvykęs į Ameriką jis būdavo pakritikuojamas dėl dalyvavimo perversme, nes Amerikos lietuviai jau tikriausiai turėjo kiek kitokį požiūrį į demokratiją“, – paaiškino muziejininkas.
Pijus Poškus / Asmeninio archyvo nuotr.
Lemtingasis skrydis: kas lėmė katastrofą?
Kaip pasakojo P. Poškus, sklandų pasiruošimą skrydžiui trikdė dėl Lietuvoje įvykusio perversmo visuomenėje tvyrojusios susiskaldymo nuotaikos. S. Darius ir S. Girėnas įkūrė specialų komitetą, stengėsi suburti žymius visuomenės veikėjus. Vis dėlto, pridūrė muziejininkas, spaudoje būta bandymų lakūnus apjuodinti. Vienas toks atvejis galėjo netiesiogiai prisidėti ir prie lėktuvo katastrofos.
„Vienas laikraštis parašė, kad per Atlantą skris lietuvis lakūnas Baltrūnas, kuris neprašo jokios paramos. Sakoma, kad ši žinia S. Dariui ir S. Girėnui labai pakenkė, nes jokio Baltrūno nebuvo ir niekas nesiruošė skristi“, – kalbėjo P. Poškus.
Anot jo, išgirdę šią žinią lakūnai skubėjo išskristi, nors kitomis aplinkybėmis galbūt būtų luktelėję, kol nurims Europoje 1933-ųjų liepos 15 dieną besiformavusi audra.
Transatlantinio lėktuvo „Lituanica“ nuolaužos katastrofos / Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.
„Liepos 14 popietę meteorologas, tuo metu kuravęs visus per Atlantą skrendančius lakūnus, pranešė, kad oras geras, tad pradėta ruoštis skrydžiui. Liepos 15 dieną iš to paties Niujorko Floydo Bennetto oro uosto išskrido ir lakūnas Wiley Post‘as. Iš ryto jie buvo įspėti, kad Europoje formuojasi audra. Jeigu W. Post‘as skrido su žymiai modernesniu lėktuvu ir per žymiai greitesnį laiką nutūpė Berlyne, tai S. Darius ir S. Girėnas suprato, kad kažkur Europoje audrą sutiks. Žinoma, galėjo pakeisti sprendimą, bet turbūt visuomenės ir žiniasklaidos spaudimas padarė savo“, – kalbėjo muziejininkas.
LRT.lt pašnekovo teigimu, taupydami lėšas lakūnai atsisakė ir radijo ryšio, ir parašiutų, kurių virš vandenyno nė nebūtų galėję panaudoti. Vis dėlto, „Lituanicoje“ buvo įrengta kuro išleidimo sistema, tad avarijos atveju, pavyzdžiui, leidžiantis ant vandens, kuras būtų išleistas, o lėktuvas plūduriuotų paviršiuje.
KGB stumtą istoriją, kad S. Darių ir S. Girėną pašovė vokiečiai, tikrai galima atmesti.
P. Poškus
„Žinoma, kad S. Girėnas buvo labiau už saugumo faktorius, bet galiausiai pasidavė S. Dariaus lyderystei“, – sakė P. Poškus.
Muziejininkas teigė, kad skrydžiui ruoštasi maždaug metus, maršrutas kruopščiai planuotas, tačiau iki šiol nėra žinoma, kurioje tiksliai vietoje „Lituanica“ pasiekė Europą – skrido virš Škotijos ar Londono.
„Tolesnė skrydžio eiga pakankamai miglota, nes skrydžio žemėlapiuose nėra pakankamai duomenų. Tačiau žinoma, kad dabartinės Vokietijos–Lenkijos pasienyje „Lituanica“ sutiko audrą, todėl apsisuko šiek tiek atgal ir skrido Berlyno link, ne į Kauno pusę. Tikėtina, kad nakties metu dėl variklio gedimo buvo ieškoma nusileidimo vietos. Skrisdami labai žemai užkliudė medžius ir visa tai baigėsi katastrofa. Tokiam tūpimui naktį jie buvo nepasiruošę, neturėjo tūpimo prožektoriaus. Sunku pasakyti, kas tiksliai nutiko, tačiau sovietmečiu KGB stumtą istoriją, kad S. Darių ir S. Girėną pašovė vokiečiai, tikrai galima atmesti“, – pabrėžė P. Poškus.
Įdomu tai, pridūrė jis, kad tarpukario spauda trimitavo, esą nelaimę sukėlė mistiniai mirties spinduliai, tačiau ką turėjo galvoje straipsnių autoriai – iki šiol nežinia. Tikėtina, svarstė jis, kad už klaidinančių įsitikinimų slypėjo mitais apipintos nuogirdos apie radiolokacijos pradmenis.
„Visi buvo linkę ieškoti kaltų kažkur aplink, o neįvertino to, kad patys lakūnai kažkur suklydo“, – teigė jis.
Sudužusio lėktuvo „Lituanica“ nuolaužos Soldine / Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.
Vis dėlto, oficialus tyrimas, kuriam vadovavo žymusis Antanas Gustaitis, būsimasis Lietuvos karo aviacijos viršininkas ir lėktuvo ANBO kūrėjas, paneigė gandus, kad „Lituanicą“ apšaudė vokiečiai. Šią versiją atmetė ir karo medicinos ekspertai, tyrę į Kauną pargabentų lakūnų kūnus. Tiesa, nukritęs lėktuvas buvo išgrobstytas, tad Lietuvą pasiekė tik dalis jo. Šiuolaikinių lėktuvų avarijas padeda išaiškinti juodosios dėžės, tačiau anuomet tokių įrenginių dar nebuvo.
Paklaustas, ar saugumo priemonės, kurių pilotai atsisakė, būtų padėjusios išvengti nelaimės, P. Poškus paaiškino, radijo ryšys galėjo praversti, tačiau net ir turėdami parašiutus lakūnai nebūtų išsigelbėję – avarija įvyko per mažame aukštyje.
LRT.lt pašnekovas taip pat patikslino, kad nors viešojoje erdvėje dažnai teigiama, jog S. Darius ir S. Girėnas „Lituanica“ įveikė 6411 kilometrų, tai netiesa. Iš tiesų jiedu nuskrido daugiau – 6460 kilomentrų, anuomet tai buvo 5 pagal nuotolį ilgiausias skrydis. Sunku patikėti, kad toks rezultatas pasiektas vien tik lakūnų iniciatyva bei prisidedant geranoriams.
„S. Darius ir S. Girėnas žuvo kaip žmonės, bet užgimė kaip legendos. Tą gražią istoriją apie modernybės siekimą ir norą išgarsinti Lietuvą, mes nešam iki šiol“, – dviejų drąsių ir talentingų vyrų istoriją apibendrino P. Poškus.
