Jurbarkiečiai Aušra ir Alfredas Borkertai Kalėdas ir Naujuosius metus šiemet sutiks Norvegijoje. Iš naujųjų savo namų Høydalyje jie siunčia kalėdinių linkėjimų artimiesiems, buvusiems kolegoms, kaimynams ir bičiuliams Jurbarke, o Aušra – dar ir skautams bei jų vadovams. Borkertai pasakoja, kaip didžiausia ir gražiausia metų šventė švenčiama fiordų ir kalnų šalyje ir kodėl apsidžiaugė kaimynai sužinoję, kad šeima šventėms lieka namie.
Apsispręsti buvo nelengva
Jau antrus metus Aušra gyvena Norvegijoje. Ji neslepia, kad apsispręsti buvo nelengva: reikėjo palikti namus, mėgstamą darbą, visuomeninę veiklą, visą nusistovėjusį kasdienybės ritmą. Ji suprato, kad giliai į stalčių padės ir savo aukštojo mokslo diplomus. Bet jau keletą metų Norvegijoje gyveno ir dirbo jos vyras Alfredas, ir išvykimas reiškė šeimos susijungimą.
„Esu meilės emigrantė, – linksmai sako Aušra ir teigia, kad niekada dėl šio svarbaus žingsnio nesigailėjo. – Tai buvo akibrokštas visiems: mano tėvams, artimiesiems, draugams, kolegoms ir kaimynams. Jiems buvo sunku patikėti, kad galima tiek toli nuėjus staiga viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo.“
Neramu buvo ir Alfredui, jis bijojo, kad Aušrai trūks veiklos, prie kurios buvo pripratusi. „Mano baimės nepasitvirtino. Džiaugiuosi, kad ji ryžosi šiam gyvenimo iššūkiui ir dėl to mes vėl galime būti kartu. Be abejo, tyliai tikėjau, kad jai pasiseks, kitaip nebūčiau sutikęs su tokiais kardinaliais pokyčiais. Dabar galiu drąsiai pasakyti – ji viršijo mano lūkesčius, ji stebina ir džiugina ne tik mane, bet ir aplinkinius: tiek lietuvius, tiek norvegus“, – džiaugiasi Alfredas.
Į visus nepatogumus, kuriuos paprastai tenka patirti emigrantui, Aušra žiūrėjo pozityviai, dažnai net su humoru. „Iš specialiojo pedagogo staiga virtau specialiųjų poreikių asmeniu, – juokauja moteris. – Vyras ir dukra buvo mano akys, ausys ir liežuvis.“ Alfredas ir Urtė su vietiniais susikalbėjo angliškai, o Aušra šią kalbą jau buvo pamiršusi, nes po mokyklos baigimo jos niekada neprireikė. Norvegų kalbos ji pradėjo mokytis dar Lietuvoje, bet tų žinių nepakako, todėl tik įsikūrusi naujuose namuose ji susirado kalbos kursus – jie ir bendravimas su norvegais labai padėjo. „Dabar esu jau visiškai savarankiška, bet dar ne specialusis pedagogas, todėl esu pasiryžusi stipriai tobulinti norvegų kalbos įgūdžius“, – sakė Aušra.
Bendruomenė priėmė šiltai
Borkertų šeima įsikūrė Høydalio kaime ant fiordo kranto. Austefjordo apylinkėse jie yra vienintelė lietuvių šeima. „Kadangi nusipirkome namą, bendruomenė mus iš karto ėmė savintis, – sako Aušra. – Visi norėjo su mumis susipažinti, kvietė į renginius, rūpinosi, kad viską žinotume, kas vyksta bendruomenėje, ir nieko nepraleistume.“
„Buvom girdėję, kad norvegai uždari ir šalti žmonės, bet mes juos matome visai kitokius, – savo nuomone dalijasi Aušra ir Alfredas. – Mus supantys norvegai yra labai draugiški, norintys bendrauti, siūlantys savo pagalbą, negailintys komplimentų ir neturintys išankstinio nusistatymo. Pasiskaitę laikraščiuose ar pamatę per televiziją kriminalines žinias apie lietuvius, norvegai nelinkę etikečių kabinti visiems lietuviams.“
Norvegų šeimos mėgsta eiti į svečius ir kviesti pas save, bet ateiti neįspėjus nepriimtina. Taip pat jie mėgsta bendrauti turistiniuose žygiuose, o savaitgaliais ypač populiaru pasivaikščioti fiordo ar ežero pakrantėmis, lipti į kalnus. Jurbarkietę kaimynės dažnai kviečia pasivaikščioti, bet Aušra turi ir kitokių pomėgių. Vienas iš netikėčiausių jai pačiai – žvejyba. Alfredas sako, kad žmona jau gali rungtyniauti su senais žvejais, mat ne kartą jiems nušluostė nosį. Aušra iš vyro perėmė ir laivo vairą, juo plukdo ir žvejybos paslapčių moko pasisvečiuoti atvykstančius draugus ir artimuosius. Savo svečius ji vingiuotais ir kalnuotais Norvegijos keliais veža į ekskursijas, pritaikydama savo, kaip kvalifikuoto gido, žinias ir įgūdžius.
Aušra priklauso Austefjordo apylinkės moterų rankdarbių klubui – hobio klubai Norvegijoje labai populiarūs. „Mūsų yra apie dešimt moterų – susirenkam ketvirtadieniais vis kitos namuose, niekur neskubam, džiaugiamės viena kitos rankdarbiais, dalijamės paslaptimis bei idėjomis ir iki vėlumos bendraujame įvairiausiomis temomis. Tradiciškai namų šeimininkė ruošia karštą patiekalą ir desertą“, – pasakoja Aušra.
Į hobio klubą Aušra įsiliejo su savo mezginiais, mat mezga daugiau nei pusę savo gyvenimo. Išbandė ir vilnos vėlimą, dekupažą, siuvinėjimą. Norvegijoje išmoko daryti dekoratyvias žvakes, o ypač norvegus sužavėjo Aušros iš karoliukų veriamos gėlės ir medeliai – tokių čia niekas nemoka daryti.
„Mano rankdarbiais norvegai džiaugėsi iš pat pradžių, gavę dovanų būdavo labai laimingi. Praėjusią vasarą jie pasiūlė surengti parodą per tradicinę bendruomenės šventę – Austefjordo savaitgalį. Buvo tartasi, kad tik eksponuosiu, bet buvau priversta kai kuriuos darbus parduoti. Iš namų norvegai nieko nei parduoda, nei perka, nes tai yra nelegalu, be mokesčių. Iš pradžių mums tai buvo labai keista, bet supratome, kad jie yra teisūs. Per šį renginį gavau kvietimą dalyvauti kalėdinėje mugėje“, – pasakoja svečioje šalyje jau pritapusi moteris.
Šviesus Kalėdų laukimas
Kalėdų laukimą norvegai paverčia tikra šviesos švente, tarsi norėdami įveikti gamtoje tvyrančią tamsą. Jau lapkričio pradžioje visose, net ir mažų kaimelių, gatvėse kabinamos girliandos ir įvairiausios šviečiančios dekoracijos, prie kiekvieno namo įžiebiami žibintai, o viduje ant palangių pastatoma daugybė žvakių – kadangi norvegai neturi įpročio po užuolaidomis slėpti savo gyvenimo, jauki žvakių liepsnelių šviesa sklinda pro langus. Todėl žvakė – visada gera dovana.
Dar gerokai prieš Kalėdas, lapkritį, Austefjordo bendruomenė rengia kalėdinę mugę, kuri norvegiškai vadinasi julemessa. Joje savo rankdarbiais gali prekiauti tik bendruomenės nariai. Mugėje buvo veltinių pirštinių, medžio dirbinių, stiklo mozaikų, skiautinių, įvairių dekupažuotų daiktelių.
Borkertai į mugę atvažiavo prisidėję dėžes įvairiausių Aušros padarytų rankdarbių ir mugei įpusėjus dėžės ištuštėjo – norvegai graibstyte išgraibstė lietuvės dirbinius, o ją pačią pokalbio paprašė korespondentai. Po poros dienų Voldos komunos (savivaldybės) laikraštyje iš nuotraukos šypsojosi Aušra ir buvo minimas Lietuvos vardas. „Garsinamės ir garsiname Lietuvą“, – džiaugėsi Aušra.
Beje, laikraštyje jurbarkiečiai buvo aprašyti ne pirmą kartą. Vos tik įsikūrusius juos aplankė apskrities laikraščio korespondentai, susidomėję, kaip Alfredas pats, savo rankomis, įruošė šeimos namą – Norvegijoje tai neįprasta.
O julemessoje – kalėdinėje mugėje – buvo ir koncertas, sveikinimų kalbos, kava ir pyragai, loterija. Įdomu tai, kad 10 proc. nuo suprekiautos sumos paliekama bendruomenės kasoje, iš anksto paskelbus, kam tie pinigai bus naudojami. „Niekas jokios parduotų darbų apskaitos neveda, tai pasitikėjimo ir sąžinės reikalas. Kai nunešiau savo 10 procentų, bendruomenės komitetas buvo labai patenkintas, – sakė Aušra.
Dovanas neša nykštukai
Švenčių maratonas Norvegijoje prasideda anksti – visos įstaigos rengia savo darbuotojams vakarėlius, vadinamus julebord (kalėdinis stalas).
„Visi ateina labai pasipuošę. Mėgaujamės prabangiomis vaišėmis, gyva muzika ir šokiais. Šventėje, kaip ir kasdienybėje, visi darbuotojai lygūs ir užimamos pareigos neturi jokios esmės“, – pasakoja Aušra ir džiaugiasi firmų, kuriose dirba, kalėdinėmis dovanomis: viena dovanojo norvegų kalbos kursus, kita – bilietus į Londoną, į futbolo varžybas Arsenalo aikštėje. Į Londoną skris kartu su Alfredu, nes sutuoktiniai yra ir bendradarbiai.
Kūčių norvegai neturi, gruodžio 24-oji yra pirmoji Kalėdų diena, švenčiama šeimoje – einama į bažnyčią, o 18 val. bažnyčių varpai kviečia visus sėsti prie stalo. Stalas nukraunamas privalomais tradiciniais patiekalais: pinnekjøtt – garuose troškintais ėrienos šonkauliais, ribbe – marinuota orkaitėje kepta šonine, lutefisk – šarmo tirpale išmirkyta kepta žuvimi, surkål – saldžiai troškintais baltaisiais kopūstais, rødkål – saldžiai troškintais raudonaisiais kopūstais ir būtinai – bruknių uogiene. Gurkšnojamas „Aquavit“ – stiprusis (40 %) kmynų skonio alkoholinis gėrimas, pagamintas iš bulvių.
Po vakarienės, prieš desertą, džiaugiamasi dovanomis, kurios būtinai visiems matant turi būti iškart prie visų išpakuojamos. Norvegai tiki, kad dovanas atneša nykštukai, Kalėdų Senelio pagalbininkai.
Desertui patiekiami visoje Skandinavijoje mėgiami marcipaniniai tortai ir julgrot – ryžių pudingas su migdolais. Beje, migdolų pudinge yra tik keletas. Tikima, kad radusiems migdolą metai bus palankūs ir laimingi. Tad norvegai juokauja, kad nevalia persivalgyti, reikia palikti vietos ryžių pudingui, kad galėtum jo kartoti tiek, kol rasi migdolą.
Sužinoję, kad Aušra ir Alfredas šventėms lieka namie, kaimynai ir bičiuliai apsidžiaugė – vadinasi, galės juos pasikviesti į svečius ir patys pasisvečiuoti lietuvių namuose. „Savo svečius norvegus vaišinsiu lietuviškai. Kepsiu kugelį, bet pasiruošiu ir kepsnių su balta mišraine, jei kugelis nepatiktų“, – sakė moteris, norinti būti svetinga žmonėms, kurie nuoširdžiai priėmė juos į savo draugiją.
Danutė Karopčikienė
smagu matyti laimingus zmones 😉