Kelias į pokyčius ir sėkmę – kiekvieno vis kitoks (1)

Šįkart kalba ne apie pilką gatvės šaligatvį, o apie kelius, tiesiamus mintimis, įvairiausiais sumanymais, savotiškais eksperimentais, virstančiais gyvenimo būdu. Įtraukiančiu ir nebepaleidžiančiu, o tik priešingai – vedančius į naujas patirtis ir galbūt įpročius. Viešvilietė Rasa Augustienė po kelionės į kasdieną įsileido daugiau ramybės, o jurbarkietį Mindaugą Janušonį savęs pažinimas ir išbandymai atvedė iki potyrių mėgėjų judėjimo „Sėkmės kelias“.

Esu „kita“ Rasa

Pasirinkusi kelionę į Peru, Rasa Augustienė vylėsi tik įspūdžių, bet grįžusi iš ten sako, kad laikas, praleistas tame krašte, buvo kelias į gilesnį santykį su pasauliu, gamta, žmonėmis ir pačia savimi.

Peru jai dabar ne tik vieta žemėlapyje. „Ji man liko ne akimis, o vidumi – kvapais, balsais, prisilietimais. Ir tuo jausmu, kad pasaulis labai gyvas, o aš esu jo dalis“, – pasakoja R. Augustienė.

Pasirinkusi Lotynų Ameriką ir Peru, suprantama – įspūdžių tikėjosi, tačiau vietos, kur kalnai susitinka su džiunglėmis, kur gyvi šimtmečių senumo inkų pėdsakai, atmintyje ir požiūryje į daugelį dalykų paliko daug daugiau.

„Tai buvo kelionė ne tik į Peru, bet ir į save“, – prisipažįsta Rasa, šią šalį lankiusi pernai lapkritį. Peru – viena spalvingiausių to žemyno šalių. Čia dera senovės inkų civilizacijos palikimas, kolonijinė ispanų architektūra, dykumos, aukštikalnės ir tropiniai miškai. Tai šalis, kurioje vyrauja stiprus ryšys su protėvių žemėmis, gamta ir dvasiniu pasauliu. „Vieną dieną kvėpuoji kalnų oru, o kitą – jau braidžioji po Amazonės džiungles. Visur jautėm, kad esame mažytė dalelė didžiulio pasaulio“, – pasakoja Rasa.

Toliau kelias suko į Andus. Beveik keturių kilometrų (3812 m) aukštyje virš jūros lygio, tyvuliuoja Titikakos ežeras – didžiausias Pietų Amerikoje. „Žiūrėjau į tą žydrą vandenį ir galvojau – ar tikrai čia esu? Tarsi būtum arčiau dangaus“, – dalijasi Rasa.

Viešnagė Uroso plaukiojančiose salose tapo viena įsimintiniausių. Šios salos, padarytos iš totoros nendrių, gyvuoja vietinių bendruomenių – aimarų ir kečujų – pastangomis. Tai – gyvenimas ant vandens tiesiogine prasme. Tačiau vandenų gyventojai čia turi ir mokyklas, ir darželius, netgi gyvulių salas.

Įsimintinos ir Cusco šventyklos. Čia – ne turistiniai maršrutai, o dvasinis potyris. „Apsistojom pas vietinius šeimininkus – Romulo ir Gelgą. Gyvena jie šalia Mėnulio šventyklos. Viskas čia dvelkia kažkokia ramybe“, – pasakoja Rasa.

Aplankė Vėjo šventyklą, „Moteriškąjį Maču Pikču“, Beždžionių šventyklą. Ir viską – ant žirgų! „Tai buvo diena gamtoje ir su savimi. Ramybės ir dėkingumo diena. Tad ir Romulo mums sakė – gyvenk šia akimirka. Mes taip ir darėm“, – šypsosi Rasa.

Kelias į Amazonę prasidėjo nuo Chullpas de Ninamarca – senovinės inkų laidojimo vietos. „Stovėti šalia tų akmeninių bokštelių buvo jausmas lyg patekus į kitą laiką“, – prisimena Rasa. Vėliau – Paucartambo miestelis, garsėjantis folkloro festivaliu, ir kelionė per. Debesų mišką. „Iš kalnų leidosi į džiungles.“

Kitas – Salkantay – žygis buvo viena sudėtingiausių, bet įspūdingiausių patirčių. Tai savęs išbandymas. „Pirmą dieną tikrai sunkiai kvėpavom. Aukštis, kuprinės, o kai pasiekėm Humantay lagūną, atsikvėpėm“, – pasakoja Rasa.

Viešvilietės kelionės po Peru kulminacija – Maču Pikču – pasitiko su didinga tyla ir neapsakomu grožiu. Įsikūręs tarp kalnų keterų, 2430 metrų aukštyje, šis inkų miestas tiesiog alsuoja paslaptimi. „Kai išvydau jį pirmą kartą, sustingau. Atrodė, kad viskas – kelias, nuovargis, aukštis, net prakaitas buvo dėl šios akimirkos. Jaučiau ne tik susižavėjimą, bet ir pagarbą“, – sakė Rasa.

Mieste daugiau nei 200 statinių: šventyklos, astronominės observatorijos, apeigų aikštės, žemdirbystės terasos. Nors pastatytas XV a., po ispanų invazijos miestas buvo apleistas ir tik 1911 m. atrastas iš naujo. „Man atrodė, kad tai vieta, kur žmogus susijungia su dangumi“, – sako Rasa. – Vienas įspūdingiausių momentų – kai debesys trumpam prasiskyrė ir visą miestą nušvietė saulė. Tai buvo tarsi ženklas – kad esam tinkamu metu tinkamoje vietoje. Kad viskas, ką padarėm, atvedė mus čia. Ir viskas – labai teisinga.“

Savęs išbandymas

Daugeliui pažįstamas Mindaugas Janušonis prisistato paprastai – jurbarkietis. Tačiau tai, ką jis daro ir moko kitus – nėra labai paprasta.

Įsivaizduokite, kad stovite basas prieš raudonuojančių žarijų taką. Reikia žengti pirmą žingsnį – širdis plaka greičiau, o galvoje sukasi mintis – jeigu eisiu, nudegsiu. Bet šalia – žmogus, daugiau nei dešimtmetį kitus lydintis per tokius savęs pažinimo, drąsos ir vidinės stiprybės išbandymus. Jis – tokių potyrių mėgėjų judėjimo „Sėkmės kelias“ įkūrėjas, ėjimo per žarijas ir kitų neįprastų ribų įveikimo vedlys, padedantis atrasti pasitikėjimą savimi, aiškumą ir ryžtą keistis.

„Mano kelionė prasidėjo nuo asmeninės patirties, kuri stipriai sukrėtė ir įkvėpė. Pirmą kartą išbandęs ėjimą per žarijas, pajutau nepaprastą vidinę ramybę ir tarsi naujai pažvelgiau į gyvenimą. Suvokiau, kokia galinga tai praktika: ji reikalauja susikaupimo, leidžia įveikti baimes ir peržengti ribas“, sako Mindaugas.

 Projekto „Sėkmės kelias“ jis ėmėsi 2014 m., ilgainiui ši veikla virto galimybe padėti žmonėms įveikti iššūkius. „Supratau, kad daugelis mūsų savyje turi užsistovėjusių baimių, ir kartais tereikia vieno stipraus spyrio, kad pradėtume pokyčius. Man tuo spyriu tapo žarijos. Nuo tada pradėjau vesti kitus, kad ir jie patirtų tą vidinę pergalę bei augimą“, – sako Mindaugas.

Kodėl žarijos? Jos sužavėjo savo galia ir gilumu, nes ugnis turi archajišką reikšmę – daugelyje kultūrų ėjimu per žarijas siekiama vidinio apsivalymo. Suvokti, kad gali basas pereiti per iki 800 ^oC karščio tvoskiančias žarijas, pasak Mindaugo, yra nepaprasta patirtis. „Ši praktika vienu metu paliečia kūną, protą ir dvasią. Žengiant reikia maksimaliai susikaupti, nugalėti baimes. Po šio išbandymo viduje subyra senos ribos, susiformuoja nauji įsitikinimai. Tai ramybės ir naujo žvilgsnio į save dovana.“

Jis neslepia, kad prieš šį žingsnį žmogaus viduje verda stiprios emocijos – baimė, nerimas, sukyla adrenalinas. Svarbu nuraminti protą ir susikoncentruoti. Sprendimas dėti pėdą ant žarijų reikalauja didžiulės valios, bet po to užlieja stiprios emocijos: palengvėjimas, džiaugsmas, net euforija – lyg išlaikytas svarbus egzaminas. „Psichologiškai apima ramybė ir pasitikėjimas, suvokimas, kad mūsų galimybės neribotos“, – sakė M. Janušonis.

Atsiranda akivaizdūs ir džiuginantys pokyčiai. Pradžioje būna nerimas, po ėjimo – šypsenos ir spindinčios akys. Dalyviai sako, kad patirtis sustiprino fiziškai ir emociškai, pakilo pasitikėjimas savimi ir vidinė ramybė.

Mindaugas pasakoja, kad jam didžiausias džiaugsmas matyti, kaip žmonės tvirtėja ir neša pokytį į gyvenimą. Susitelkti padeda ir šamaniškas būgnas, naudojamas priklausomai nuo aplinkybių – kartais triukšmas suteikia drąsos, kartais reikia tylos.

Dvasiniai ritualai – ugnies pagerbimo ceremonija, keturių vėjų ritualas – suteikia rimtį ir šventiškumo momentą prieš išbandymą. „Juose kreipiamės į pasaulio šalis, kviečiame stiprybės dvasias, aukojame ugniai alyvuogių aliejų ar gintaro dulkių. Tai jungia mus su senąja tradicija ir padeda dalyviams susitelkti“, – teigia Mindaugas.

O skeptikai? Juos sako suprantantis, natūralu nepasitikėti neįprasta praktika: „Visada paaiškinu, kad tai ne triukai ar magija, o tinkamas pasirengimas ir žmogaus vidinė būsena. Saugumas – visada pirmoje vietoje. Visada gerbiu kiekvieno teisę netikėti – tačiau kviečiu išbandyti ir patirti.“

ŠVIESOS inform.