Gedulo ir vilties dienos išvakarėse į prasmingą kelionę pakvietė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Jurbarko skyrius. Minint 77-ąsias trėmimų pradžios metines Lybiškių geležinkelio stotyje prisimintos partizaninės kovos ir pakviesta susimąstyti apie tautos likimą.
Prisiliesti prie istorijos
Kasmet birželio 14-ąją LPKTS Jurbarko skyrius kviečia į Gedulo ir vilties dienos renginius. Ypač daug dėmesio skiriama jaunajai kartai. Buvo rengiami rašinio, partizanų žeminės maketo, piešinių konkursai. Šiemet mokiniai pakviesti į kelionę – aplankyti partizaninių kovų, tremties pradžios vietų.
„Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti“, – seną tiesą priminė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Genienė. Jos ir mokytojo Jono Laurinaičio lydimi gimnazistai taip pat dalyvavo išvykoje.
Gražų būrį 5 ir 7 klasių mokinių kelionėje lydėjo Naujamiesčio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Danguolė Juščienė. „Čia patys šauniausi mano mokiniai. Jie labai domisi istorija, perskaitę ne vieną knygą apie tremtį, partizanus. Pažiūrėkit, jie net mobiliųjų telefonų neišsitraukė“, – savo mokiniais džiaugėsi mokytoja.
Į autobusą Jurbarke sulipo ir viešviliečiai – mokytoja Eglė Gečaitė ir keturios jos mokinės. „Mergaitės domisi istorija, joms gerai sekasi mokslai. Kelionė – lyg paskatinimas už darbą. Grįžusios galės apie potyrius papasakoti ir kitiems“, – sakė E. Gečaitė. Pasak mokytojos, Mažojoje Lietuvoje partizaninių kovų nevyko, tačiau svarbu sužinoti, kas vyko visai netoli.
Mirties apsuptyje
Pirma stotelė Eržvilke, Ryto aikštėje. Apie šio krašto partizanus papasakojo Eržvilko gimnazijos mokytoja Stasė Baužienė. „Gyvenu Lybiškiuose, namuose, iš kurių buvo ištremti uošviai, vyras – tremtinys. Todėl šia tema labai domiuosi“, – sakė S. Baužienė.
Aplink Eržvilką labai daug miškų, todėl čia buvo palanku slėptis partizanams.
„Šiame krašte buvo daug šviesių, patriotiškai nusiteikusių vyrų. Gimnazija buvo partizaninio judėjimo centras. O sučiupti partizanai ir jų ryšininkai buvo gabenami čia“, – pasakojo S. Baužienė, rodydama raudonų plytų pastatą Ryto aikštėje. Dabar čia – parduotuvė, o tada veikė NKVD būstinė.
Mokytoja pasakojo apie Pavidaujo būrio vyrus, sušaudytus ir stribų sumestus į Balandinės miško pakraštyje esantį šulinį. Ant viršaus suversti blokai, akmenys, tačiau tokie dalykai nenugrimzta į praeitį – partizanų palaikai buvo iškelti ir perlaidoti Eržvilko kapinėse.
S. Baužienė priminė partizaną Stasį Urbonavičių, su dešimčia kitų vyrų sušaudytą Paparčių kaime. „Visi buvo suguldyti šioje aikštėje prieš šventorių, o komjaunuolė, apsiavusi batelius aukštais kulniukais, šoko jiems ant krūtinių. Stasio sesuo Natalija brolį atpažino, tačiau negalėjo išsiduoti, kaip ir kiti eržvilkiškiai, išėję iš bažnyčios ir pamatę negyvus savo artimuosius, skausmą turėjo slėpti. Tik įsivaizduokite, kiek skausmo sugėrė ši žemė“, – sakė S. Baužienė.
Prisimintas ir gimnazijos direktorius Stasys Jarmala, mokyklos palėpėje, vandens cisternoje, veikusi spaustuvė, žiauriai nukankinta šešiolikmetė partizanų ryšininkė Onutė Preilauskaitė. Prie jai skirto paminklo Eržvilko gimnazijos mokiniai uždegė žvakelę.
Žvakių liepsnelės šildė ir paminklą prie Balandinės šulinio, čia skambėjo maldos žodžiai žuvusiesiems už dabartinių kartų laisvę.
„Pasaulio istorijoje nėra kito tokio epizodo, kai maža tauta 10 metų priešinasi didžiuliam užkariautojui“, – patikino istorikė B. Genienė. Pasak jos, tai pavyko tik dėl lietuvių patriotizmo, meilės Tėvynei, tikėjimo, kad padės Vakarų šalys, noro parodyti, kad su okupacija nebus taikstomasi. „Mes turime labiau didžiuotis, kad esam lietuviai, savo garbinga istorija“, – mokinius ragino B. Genienė.
Kelio į nežinią pradžia
Lybiškiuose keliautojus pasitiko bėgiais dardantis traukinys. Dabar jis palydėtas vaikų šypsenomis, tačiau tą 1941 m birželio 14 d. Lybiškių geležinkelio stotyje sustoję ešalonai nešė mirtį.
Istorinės atminties pamoka buvusiems tos istorijos dalyviams kėlė prisiminimus, o jaunoji karta galėjo išgirsti gyvų liudijimų. Prisiminti, kuo svarbi ši vieta, pakvietė Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė. „Kiekvienas tremtinys nuėjo savo golgotą. Vyresniųjų jau nebėra, buvę vaikai – dabar jau suaugę žmonės. Keičiasi kartos, tolsta tremtinių vargo žemė“, – nepamiršti praeities ragino bibliotekininkė.
Pasak istorikės D. Juščienės, 1933 m., kai buvo pastatyta Lybiškių geležinkelio stotis, tuometė nepriklausoma Lietuva išgyveno ekonominį pakilimą, o klestėjimą nutraukė 1939 m. pasirašyta Lietuvos ir Tarybų sąjungos tarpusavio pagalbos sutartis. „Lietuvą sovietai okupavo 1940 m. birželio 15 d., o jau liepos 11-12 d. buvo išvežti pirmieji Lietuvos šviesuoliai – karininkai, mokytojai, inteligentai. Masiniai trėmimai prasidėjo po metų. Nuo birželio 14-osios per kelias dienas ištremta 30 tūkst. žmonių. Iš šios stoties birželio 14 d. išvežta 60 Jurbarko krašto žmonių“, – priminė istorijos mokytoja.
Pirmąjį trėmimą prižiūrėjęs Stalino sekretorius Viačeslavas Molotovas įsakė naudoti šautuvus ir kulkas, jei neužtenka vagonų. Taip ir buvo daroma: kas – į tremtį, kas – į kapus. Per karinę operaciją „Vesna“ 1948 m. pavasarį iš Lybiškių į Kazachstaną, Tadžikiją išvežta apie 700 jurbarkiečių šeimų.
Liudijimai
Renginio svečias – Klaipėdos dramos teatro aktorius, režisierius, rašytojas Kęstutis Macijauskas gimė Sibire, į Lietuvą buvo parvežtas trejų, todėl neprisimena Sibiro baisumų, tačiau nuolat lanko Varlaukio kapinėse palaidotus savo senelius ir tėtį. Jie buvo tremtiniai. „Juozas ir Anelė Macijauskai – mano seneliai. Tėtis Stasys gyveno gražioje sodyboje dabar išnykusiame Šveisčių kaime. Vieną naktį visi buvo susodinti ir išvežti į Irkutsko sritį. Per vieną naktį – sugriauti tūkstančių žmonių likimai“, – sakė K. Macijauskas.
Pasak aktoriaus, Sibire susipažinę jo tėvai pasakojo, kas palaikė ir padėjo išgyventi tremtį: „Tikėjimas ir viltis, kad košmaras greit baigsis, meilė savo kraštui, vienybė. Lietuviai meldėsi, dainavo savo dainas, kūrė eiles, šeimas ir laukė, kada galės sugrįžti.“
K. Macijauskas ragino netikėti, kad Lietuvoje – tik blogai ir ją reikia laidoti. „Tų sunkumų, kuriuos patiriame dabar, ir tremties vargo negalima nė lyginti.“
Tremtiniams diena ypatinga: jie vartė senas nuotraukas, išsaugotus dokumentus, netgi grįžimo bilietą, dalijosi prisiminimais.
Kęstučiui Girdžiui iš Smalininkų labiausiai įsiminė šaltis: „Tupi septynios varnos ant tvoros. Kyla saulė, rūkas, o jos tik keberiokšt. Prieinu, paimu už sparno – kaip akmuo, sušalusios. Grįžtu į trobą, žiūriu – 57 laipsniai šalčio.“ Įstrigo jam ir tėčio žodžiai, kad rusai yra bagoti ubagai – visko turi, o pasinaudoti tingi. „Smalininkuose visi kampai apšviesti, o ten, kai šalia trys hidroelektrinės – tik virš kontoros viena lemputė degė“, – pamena Kęstutis.
Apie patirtą siaubą kalbėjo Petras Simonavičius. Jis buvo vienas iš šešių vaikų, kai jo tėvus ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. „Jauniausiam – 2 metai, vyriausiam – 6. Kambaryje – 15 laipsnių šalčio. Tėvai per dieną dirba, o mes laukiam. Mama kišenėje parnešdavo grūdų, bet ir už tai galėjo būti pasodinta į kalėjimą“, – prisimena tremtinys. Jis stebisi, koks nežmoniškas požiūris į tremtinius turėjo būti, jei ant laukuose paliktų javų galėjo tuštintis šunys, o pasiimti jų maistui neleido.
„Po kiek laiko mama nunėrė tinkliuką, eidavom žuvų gaudyti. Jau turėjom maisto. Miške tokie žirniai augdavo, nuo beržų tošį gremždavom. Toks buvo maistas. Visi išgyvenom. Mamytės į tremtį iš Lietuvos atsivežtą kryželį parvežėm atgal į tėviškę“, – graudenosi P. Simonavičius.
Ne tik skurdą, badą, šaltį prisimena išgyvenusieji tremtį. Moterys džiaugėsi, kad išliko, grįžo, atsimena nepaprastą Sibiro ir gėlių grožį. „Pas mus net darželiuose tokių gėlių nėra, kokios ten laukuose žydėjo“, – į atsiminimus paniro tremtinės.
Gyvenimo estafetė
LPKTS Jurbarko skyriaus pirmininkė Irina Pažereckienė dėkojo visiems, pagerbusiems tremtinius, prisiminusiems tuos, kurie buvo išvežti, bet negrįžo. Ji įteikė padėkas prisidėjusiesiems prie renginio organizavimo.
Prie geležinkelio bėgių degdamas žvakelę Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius sakė, kad lietuviai buvo stiprūs tuo, jog nepakluso okupantams ir niekada nepalūžo, nes tikėjo Dievu, savo Tėvyne ir vieni kitais. „Kai nebeliks tremties liudytojų, nebus mūsų, prisimenančių sovietines represijas, jūs būsite tie, kurie saugos atmintį, atvyks čia su vaikais ir anūkais, išlaikys ir perduos tradicijas kitoms kartoms“, – į jaunimą kreipėsi meras.
Eržvilko gimnazijos mokiniai užkaltus geležinkelio stoties langus papuošė raktais. „Mes prisijungėme prie pilietinės akcijos „Raktai iš paliktų namų“. Mes gaminome simbolinius raktus – tokius, kokiais, įsivaizdavome, savo trobas, svirnus rakino mūsų seneliai, ir galvojome apie tuos žmones, apie jų jausmus, kai jie, vežami į tremtį, paliko namus, kurių nereikėjo rakinti, nes buvo vežami nežinia kur. Buvo tik viltis ir tikėjimas, kad kada nors sugrįš“, – sakė gimnazistė Eglė Liubancaitė.
Vaikai, kurie gamino raktus, kurie stovėjo prie Balandinės šulinio ir NKVD būstinės, kurie laukuose skynė rugiagėles tremtinių kapams, tikrai neužmirš, kaip buvo tremiama ir naikinama lietuvių tauta. Ir kaip ji išliko.
Jūratė Stanaitienė
