Nuo senų laikų senasis panemunių vieškelis ėjo iki Bitėnų kaimo. Čia 70 km nuo Nemuno žiočių buvo prieplauka ir keltas į Ragainę. Iki 1868-1872 m., kol dar nebuvo nutiestas plentas Pagėgiai–Smalininkai, šis keltas buvo labai svarbus. Čia ėjo pašto kelias į Ragainę, Tilžę, Karaliaučių. Apie šio kelto reikšmę randame dr. Martyno Purvino str. „Viešvilės pašto istorija“.
„Dar XIV-XV a. pradžioje kryžiuočiai jau buvo sukūrę savą pasiuntinių pašto sistemą, kur siuntos gabentos reguliariai, kur vienas iš svarbiausių to pašto kelių ėjo trasa Karaliaučius–Ragainė–Kaunas–Vilnius. Nuo 1457 m. tuometinio pasiuntinių pašto centras buvo Karaliaučiuje – Ordino valstybės sostinėje“. „1716 m. iš Karaliaučiaus į Tilžę reguliariai pradėjo kursuoti pašto karietos, galėjusios gabenti daugiau siuntų nei raitieji paštininkai“. „Persikėlus per Jūros upę toliau keliauta panemuniu iki Viešvilės, Kasikėnų ir Smalininkų pašto stočių. Nuo Smalininkų toliau vykta per Jurbarką į Kauną, Vilnių ir tolyn į Rusiją.“
Kol per Nemuną nebuvo karalienės Luizos tilto, svarbų vaidmenį suvaidino ir keltas prie Tilžės. Jį taip pat mini dr. Martynas Purvinas tame pačiame savo straipsnyje. „1829 m. pašto trakto trasa iš Karaliaučiaus ėjo palei Priegliaus upę iki Įsruties, nuo ten suko šiaurės link į Uosviečius ir Tilžę. Per Nemuną tuomet keltasi ties Tilže“.
Pastačius karalienės Luizos tiltą šis keltas prarado savo reikšmę.
Nuo 1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, valstybinė siena tarp Lietuvos ir Vokietijos ėjo Nemuno upe. Abipus Nemuno gyvenę to paties valsčiaus gyventojai atsidūrė skirtingose valstybėse, juos nesiejo buvę administraciniai, religiniai ryšiai, keltai tapo mažiau reikalingi. Kurie keltai išliko, kokie jie buvo, tikslesnių žinių nerasta. Krašto archyvai baigiantis Antrajam pasauliniam karui išvežti Vokietijon. Žinoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo veikė keltai prie Smalininkų, Kasikėnų, Viešvilės. Apie Smalininkų, Viešvilės keltus per Nemuną užsimenama H. E. fon Knoblocho „Viešvilės kaimo kronikose“. Visi šie trys paminėti keltai dar keldavo 1939 m., užėmus Klaipėdos kraštą Vokietijai. Kasikėnų kaimo vaikai, kaip prisimena, buv. gyventoja Zita Kasputytė-Barčienė, dar 1939 m. vasarą keldavosi per Nemuną į smėlio paplūdimius prie Jovarynės (Milchbude) dvaro žaisti ir degintis saulėje.
Po 1944 m. priverstinio Mažosios Lietuvos gyventojų iškeldinimo į Vokietijos gilumą, o likusiųjų – trėmimo į Sibirą, kairės Nemuno pusės gyvenvietėse apgyvendinus rusakalbių gyventojų, nutrūko nusistovėję ryšiai – keltai tapo nereikalingi.
Iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos krašto keltus tvarkė ne Kauno, bet Rusnės vandens kelių rajonas arba Vokietijos žinybos. Jų dokumentai nepateko į Lietuvos archyvus. Tad dabar tiksliau apibūdinti Klaipėdos krašto keltus be papildomų paieškų neįmanoma. 1939 m. Nemuno keltų sąraše pats didžiausias keltas – Jurbarko: jo keliamoji galia 15 t, žmonių galėjo paimti iki 180. Kelto ilgis 15, plotis 12 metrų. Duomenų apie Klaipėdos krašte veikusius keltus Lietuvoje išlikusiuose šaltiniuose nerasta. Tad panagrinėkime kitus – Nemuno aukštupio keltus.
Tikrieji keltai nuo valčių skyrėsi dviem iš karto į akis krintančiomis ypatybėmis. Visų pirma, dauguma Nemuno keltų kiek priminė katamaranus: ant dviejų stipriai sujungtų, paliekant tarpą, didelių į valtį panašių plūdurų būdavo klojamas denis (iš po jo kiek ne kiek kyšodavo tų valčių galai). Kad nenuriedėtų vežimai, denį aptverdavo savotiška baliustrada – užtvara iš stulpelių ir ant jų viršaus pritvirtintų tašelių. Abiejuose kelto šonuose ar galuose būdavo nuleidžiamieji tilteliai, kuriais per užtvaros spragas įvažiuodavo ir išvažiuodavo vežimai, būdavo įvedami gyvuliai ir suleidžiami žmonės. Prieš plaukiant tas spragas užtverdavo slankiais buomais, įstatytais į geležines kabes. Nuo vieno kranto į kitą tęsėsi stiprus plieninis lynas. Ežeruose ir nelaivuojamose upėse jis būdavo įtemptas viršum vandens kokių dviejų metrų aukštyje. Nemune, kur vyko intensyvus laivų judėjimas, lynas eidavo dugnu: plaukiantis keltas jį iškeldavo. Lynas, užkabintas ant skridinių, laikydavo keltą, kad neplauktų pasroviui. Keltininkai specialiais vėzdą primenančiais pagaliais (sako, juos vadinę kurėliais) su tam tyčia įpjautais rantais įsikabindavo į lyną ir tempdavo keltą per upę. Jiems darbą gerokai palengvindavo srovė: tinkamu kampu pasuktą keltą ji pati plukdydavo į kitą pusę. Keltą tuo kampu pasukdavo gale įrengtas vairas. Tame pačiame gale pagal taisykles turėjo būti pririšta valtis, kad ištikus bėdai būtų kuo gelbėti įkritusį į vandenį žmogų. Tam reikalui prie užtvarų kabėdavo keli gelbėjimo ratai. Kiekvienoje keltavietėje būdavo valčių pavieniams ar keliems keleiviams perkelti. Jos, aišku, prie lyno nebuvo tvirtinamos – jas irklais irdavo valtininkas. Upės krante stovėdavo nedidelė lentų būda – pašiūrė keltininkams ilsėtis, laukiančiam keleiviui nuo darganos pasislėpti ir kokiems daiktams susidėti.
Norėdami vaizdingiau parodyti visų trijų rūšių keltų per Nemuną tinklą, duodame jų sąrašą. Tikrųjų keltų pavadinimai surašomi didžiosiomis raidëmis, keltų-valčių vardai išspausdinti paprastai. Prie keltų žymime vietovių atstumą nuo Nemuno žiočių, o santrumpomis d (dešinysis) ir k (kairysis) Nemuno krantus.
135 km, (d) Kaimelis,
126 km, (k) JURBARKAS,
125 km, (d) Kukarskė,
123 km, (k) Sudargas,
116 km, (k) Ramoniškiai (Palėkiai),
113 km, (k, d) Smalininkai,
111,6 km, (d) Kasikėnai,
106,5 km, (d) Viešvilė,
98,3 km, (d) Sokaičiai.
Keltų veikla buvo priklausoma nuo surenkamų pajamų. Keltai būdavo Vandens kelių rajono nuomojami iš varžytynių (paprastai šešeriems metams) arba laisvai be sutarties. Paslaugų įkainių būta palyginti nedidelių. Pavyzdžiui, keleivio su rankiniu bagažu perkėlimas dieną kainavo 10 ct (kiek ir degtukų dėžutė ar ledų porcija, bandelė). Už keleivio su dviračiu ar vedamu gyvulėliu (veršiuku, avimi, ožka, šunimi) perkėlimą mokėta 15 ct. Jeigu vesdavosi arklį, karvę, mokėdavo 20 ct. Tiek kainavo ir vienkinkio tuščio ar prikrauto vežimo su dviem keleiviais perkėlimas. Dvikinkį vežimą (tiek tuščią, tiek su kroviniu) bei tris jo keleivius keldavo už 30 ct. Praktiškai išėjo, kad vežimas buvo keliamas už dyka. Lengvojo automobilio su vairuotoju ir dviem keleiviais perkėlimas atsiėjo 50 ct. Vienam autobusui ar traktoriui su dviem vairuotojais perkelti reikėjo sukrapštyti 1,2 Lt (keleiviai mokėjo atskirai). Naktį kainas dvigubindavo. Tam tikrų kategorijų žmonės (tarp jų einantys ar grįžtantys iš mokyklos mokiniai, parodę mokinio pažymėjimus) buvo keliami nemokamai.
Kokios būdavo atskirų keltų metinės pajamos? 1931 metų dokumente nurodyti keltų per dieną vidutiniškai perkeliamų žmonių, vežimų ir gyvulių skaičiai.
Kurie ne kurie keltai vis dėlto galėjo duoti visai padorų pelną, kurio gviešėsi įvairūs verteivos. Antai straipsnyje „Keltas, savivaldybė ir biznis“ (1928 m. gegužės 7 d. laikraštis „Lietuvos žinios“, kurio Nr. 13 išėjo „Mūsų Vilniaus žinių“ pavadinimu) rašoma, kad pernai Jurbarko–Kidulių keltas buvęs išnuomotas Kidulių valsčiaus valdybai, kuri net įsigijo už 4500 Lt keltą, bet šiemet jį vėl paėmęs ankstesnis nuomotojas p. Sidzikauskas. Ko gero, ši informacija slepia užuominą, kad nurungęs valdybą ponas laimėjo ne be užkulisinės žinomo diplomato ir įtakingo veikėjo Vaclovo Sidzikausko pagalbos: jų būta artimų giminių. Ketvirtajame dešimtmetyje radosi ir daugiau organizacijų, kurios imdavo nuomoti keltus. Už Jurbarko keltą vandens šauliai pagal sutartį 1936 metais mokėjo 300 Lt, o kitais metais – 350 Lt.
Arnoldas Piročkinas,
Algirdas Sinkevičius
