Knygos pristatyme mažiausiai kalbėta… apie knygą (5)

Antradienį Jurbarko viešojoje bibliotekoje savo knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatė filosofas, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vytautas Radžvilas. Susitikti su juo susirinko apypilnė salė, o kalba pasisuko apie naujo Sąjūdžio būtinybę.

Laužo stereotipus

Žinia apie susitikimą su V. Radžvilu pasiekė visus rajono kampelius, nes buvo atvykusiųjų ir iš toliau. Pirmoje salės eilėje profesoriaus minčių klausėsi ir aktyviai joms pritarė Jurbarko r. savivaldybės vicemeras Saulius Lapėnas, ir tik susitikimui įpusėjus pasidarė aišku, kad ne smalsumas vicemerą atvedė, o greičiausiai nauji planai politinėje karjeroje.

Knygos autorių pristatė ir pokalbį vedė jaunas politologas, prof. V. Radžvilo studentas Dovilas Katkus: „Profesorius – netipiškas filosofas. Jis eina į žmones ir kalbasi su jais suprantama kalba. Jo knyga – tai 30 metų po Sąjūdžio refleksija, pamąstymai, kas vyksta aplink“.

V. Radžvilas – vienas aktyviausių politinio gyvenimo komentatorių ir kritikų. Už savo įsitikinimus ir reiškiamas mintis jam grasinama atleidimu iš dėstytojo pareigų. „Kol kas, iki rugpjūčio 31 d., dar dirbu. Universitetuose su neparankiais asmenimis susidorojama masiškai, tačiau aš – didesnis kąsnis. Šią problemą keliu valstybės mastu ir esu nusiteikęs pakovoti“, – apie sunkų periodą darbovietėje pasakojo knygos autorius.

Pasak D. Katkaus, susitikimai su žmonėmis rengiami tam, kad sulaužytų stereotipus. „Norim paneigti, kad profesorius yra euroskeptikas. Jis tik kritiškai vertina Europos Sąjungos politiką, o Lietuvoje, kitaip nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, kritinį mąstymą stengiamasi dusinti. Todėl einame ir kalbame su žmonėmis. Norime diskutuoti apie „sėkmės Lietuvą“ – poziciją, kuria mus šeria. Ar ta sėkmė tikra? Juk valstybės gerovę pirmiausia apibūdina žmonių populiacijos augimas, o pas mus vyksta atvirkštinis procesas“, – diskusijai kvietė jaunasis politologas.

Sąjūdžio priešakyje

„Knygai pasirodyti atėjo laikas. Jai medžiaga kaupėsi 30 metų, nuo Sąjūdžio įkūrimo“, – sakė V. Radžvilas. Jis buvo vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų ir, kaip pats sako, Sąjūdžio propagandos šefas, steigęs rėmimo grupes ir vadovavęs mokslininkų klubui, kuris rengė Sąjūdžio dokumentus.

Kad kažkas yra negerai, V. Radžvilas sako supratęs jau per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą – perdėtos emocijos buvo meistriškai žadinamos, o rėmimo grupėse jau buvo prasidėjusios rietenos dėl valdžios. Jau 1989 m. vasarą Sąjūdį buvo ištikusi krizė – nepavyko išrinkti tarybos, žmonės nebelankė posėdžių. Gelbėjimosi ratu tapo Baltijos kelias.

„Supratau, kad nepriklausomybė paskelbta bus, bet mes esame nepasirengę kurti valstybę. Į Aukščiausiąją Tarybą nutariau neiti – pasirinkau ne grūstis prie valdžios lovio, o dirbti mylimą darbą – dėstyti studentams, rašyti knygas“, – sakė V. Radžvilas.

Pasak filosofo, Sąjūdžio didžiausia reikšmė ne ta, kad buvo atkurta nepriklausomybė, o kad jis lietuvius padarė organizuota tauta. „Kalbantys viena kalba, besilaikantieji tradicijų, šokantieji savo šokius dar nėra tauta. Tai tik etninė grupė. Tauta tampama, kai žmones susaisto politinis ryšys. Per 50 sovietų metų buvome nupolitinti, nebemokėjome ginti savęs kaip visumos. Sąjūdis mus vėl padarė tauta“, – tikino V. Radžvilas.

Baudžiauninko nuolankumas

Atkūrus valstybę tauta tapo vėl nebereikalinga. Prasidėjo integracija į Vakarų valstybių sąjungą. „Sąjungos reikia, tačiau ar mes į ją einame kaip valstybė, ar su baudžiauninko mentalitetu ir noru įtikti šeimininkui?“ – klausė profesorius, o jo klausimai sulaukė jurbarkiečių plojimų.

Filosofas svarstė, kodėl euro neįsivedė lenkai: tam prieštaravo tuometis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris, tapęs ES pareigūnu, jau sveikino Lietuvą, įsivedusią bendrąją valiutą. „ES skolos baisios. Jai reikia kerpamų avinėlių“, – mano V. Radžvilas. Jis peikė lietuvių praktiškumą, kuris verčia nesidomėti politika. „Daug kas sako, kad nesidomi politika. Tačiau jūs esate tos politikos veikiami kasdien. Gyventi be politikos – gyventi nekvėpuojant. O kuo mažiau ja besidominčių, tuo lengviau valdžiai tvarkyti savo reikaliukus“, – nebūti abejingais ragino profesorius.

Pasak V. Radžvilo, jei žmogus leidžiasi apvaginėjamas, tą supranta, bet nieko nedaro, vadinasi, jis neturi žmogiškojo orumo. Tokiais vaizdingais palyginimais knygos autorius apibūdino šios dienos politinę situaciją Lietuvoje ir gyventojų abejingumą viskam, kas vyksta.

Pasaulio politikoje, pasak profesoriaus, vyksta naujoji „Gorbačiovo perestroika“, tik dabar klesti naujas baubas – neoliberalizmas – išvirkščias komunizmas, sakantis, kad žalingos bet kokios bendros formos, tautos nėra ir svarbūs tik individai, visos valstybės funkcijos privatizuojamos, individai gastroliuoja po pasaulį kaip darbo jėga.

„Mano knyga gal nors kiek padės susiorentuoti, kokia padėtis dabar Lietuvoje ir pasaulyje. Ji apeliuoja į žmogaus protą ir sąžinę. Vis daugiau žmonių pradeda matyti kas vyksta. Važiuodamas per Lietuvą sakau: burkimės ir darykime kažką, nes skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, – užsidegęs kalbėjo svečias.

Kaip galimą gelbėjimosi ratą profesorius pristatė 2016 m. pradžioje įkurtą pilietinę iniciatyvą „Vilniaus forumas“ – nepartinį politinį judėjimą, siekiantį ugdyti valstybinį politinį mąstymą visuomenėje ir sutelkti įvairių kartų Lietuvos likimui neabejingus mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Forumo tikslas – visuomenės sąmoningumo ugdymas, istorinės savivertės jausmo grąžinimas ir modernios stiprios Lietuvos respublikos kūrimas. „Forumai steigiasi visoje Lietuvoje. Burkimės, bendraukime ir matysime, kas iš to išaugs“, – kvietė profesorius.

Domino švietimas ir rinkimai

Nepolitinis judėjimas, svečių iš sostinės nuomone, gali virsti antruoju Sąjūdžiu. Tokios prognozės jurbarkiečiams patiko, tačiau jie profesoriui turėjo ir praktiškesnių klausimų, į kuriuos rasti tiesų atsakymą knygos autoriui nebuvo lengva – filosofas buvo linkęs į viską žvelgti per savo profesinę prizmę.

Paklaustas apie švietimo reformą V. Radžvilas tikino, kad jau 30 metų ši reforma pagal neoliberalizmo doktriną sėkmingai vykdoma. „Meilės Lukšienės tautinis mokymas atsidūrė stalčiuose. Švietimo tikslas – sukurti nemąstantį, istoriją savaip ir kūrybiškai interpretuojantį darbinį arklį. Reikia tautinės atminties neturinčių individų“, – sąmokslą įžvelgė profesorius.

Jurbarkietė Diana Straukienė klausė, ar nevėluoja profesorius su savo įžvalgomis, ir kažką daryti reikėjo jau seniai. „Priešingai, kai kalbama, reikia būti išgirstam. Genialiai, bet ne laiku kalbantis žmogus atsiduria pranašės Kasandros vietoje – pasako, kas bus, bet niekas juo netiki. Kalbantis tampa idiotu. Romualdas Ozolas kalbėjo, o jį laikė visi keistuoliu, nepaneigsi, kad ligos jį užpuolė nuo nuolatinės įtampos“, – sakė V. Radžvilas. Todėl reikėjo laukti 30 metų ir rašyti knygą, kad būtų išgirsta, kas pasakyta seniai.

Kas yra neoliberalizmo iniciatyvos autoriai? Jų įvardyti profesorius nesiryžo, tačiau šaknų ieškojo dar XX a. trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje, revoliucijoje Čilėje, Margaret Tečer valdomoje Anglijoje, didžiosiose korporacijose, kurios tautas laiko tik ištekliais.

Pasinaudodamas tuo, kad kalba pakrypo apie liberalizmą, S. Lapėnas priminė, kad jis visada buvo klasikinio liberalizmo šalininkas ir todėl neberado kalbos su savo buvusiais bendražygiais. „Liberalams svarbu tautinės tradicijos, kalba, pagarba tikėjimui, o neoliberalai tai atmeta. Žmonės neskiria šių dviejų judėjimų. Liberalių pažiūrų palaikytojai turi rasti galimybę dirbti“, – sakė vicemeras.

Jaunai jurbarkietei Veronikai Novickaitei rūpėjo sužinoti profesoriaus požiūrį į Andrių Tapiną, kuris tapo savotišku tautos vedliu. V. Radžvilas šį žurnalistą buvo linkęs nukarūnuoti ir įvardijo jį kaip vieną sistemos ramsčių, idealogų, dirbantį porai partijų ir paleidžiančių žmones nuo grandinės. „Sukvietęs žmones prie Seimo jis norėjo įvykdyti Maidaną“, – žodžių į vatą nevyniojo svečias.

Paklaustas, ar mato tarp kandidatų į prezidentus vertą to posto, V. Radžvilas patikino, kad kol kas tokio nėra, o ir tautines idėjas palaikantis prezidentas gali būti apstatytas reikiamais žmonėmis ir užgniaužtas. „Jei forumas išsijudins, kandidatų atsiras“, – aptakiai kalbėjo profesorius.

Dabar arba niekada

V. Radžvilas pripažino, kad jo kelionės po Lietuvą tikslas – kviesti žmones burtis į forumus. „Lietuvoje kuriasi forumai, galbūt įvyks tautos forumo steigiamasis suvažiavimas. Galim burnoti virtuvėje ir Delfi komentaruose arba atsistoti ir susirinkti“, – drąsino knygos autorius. Jis tikino, kad Lietuvoje yra žmonių, žinančių ką daryti, veiksmų programa yra.

Jurbarkiečius burtis, kalbėtis, kelti idėjas kvietė ir vicemeras S. Lapėnas. Tačiau jis ragino ir neskubėti formalizuotis. „Nesinori iš karto steigti struktūrų. Sueikim, kalbėkimės, išsakykim nuomonę. Susibūrimas – jau vertė. Bendraukime virtualioje erdvėje, rašykit laiškus“, – kvietė politikas, vienintelis iš Jurbarko valdžios atstovų dalyvavęs susitikime.

V. Radžvilo raginimą „Dabar arba niekada, kylam ir darom arba ne!“ jurbarkiečiai palaikė plojimais, tačiau ar jie sugebės rasti bendrą kalbą, ar juos tenkins vietinio vedlio kandidatūra, ar patikės apokaliptinėmis ir vis tik ne visada realiomis V. Radžvilo pranašystėmis ir gąsdinimais, parodys laikas. Dirva „Jurbarko forumui“ – jau purenama.

Jūratė Stanaitienė