Lėtinis skausmas – tarsi nematomas palydovas, su kuriuo daugelis išmoksta gyventi. Net po aktyvaus gydymo, geros savijautos periodo ar reabilitacijos, jis gali sugrįžti tarsi be aiškios priežasties. Šis reiškinys kelia nusivylimą: kodėl, atrodo, viską padarius, skausmas grįžta? Atsakymas slypi ne tik fiziologijoje, bet ir žmogaus kasdienybėje, emocijose, nervų sistemos veikloje ir gyvenimo pokyčiuose.
Ne iki galo pašalinta priežastis
Vienas dažniausių sugrįžtančio apskritimo skausmo paaiškinimų – ne iki galo išspręsta jo priežastis. Gydymas gali sumažinti simptomus, tačiau jeigu nepašalinamas šaltinis (pvz., netaisyklinga laikysena, raumenų disbalansas, pasikartojanti perkrova), skausmas tiesiog laukia tinkamo momento sugrįžti. Taip nutinka ir tada, kai žmogus sustabdo reabilitaciją vos pagerėjus savijautai.
Fizioterapija, mankštos ir modernūs metodai, tokie kaip ultragarso terapija, gali padėti atpalaiduoti audinius, skatinti gijimą ir sumažinti įtampą, tačiau ilgalaikis rezultatas priklauso nuo to, ar žmogus pakeičia gyvenimo būdo veiksnius, kurie tą skausmą sukėlė. Kitaip tariant, gydymas gali būti efektyvus, bet jei „dirvos“ skausmui grįžti nesutvarkome, jis neišnyksta.
Nervų sistema „prisimena“ skausmą
Lėtinis skausmas nėra vien tik audinių pažeidimas – tai ir smegenų bei nervų sistemos pokytis. Tyrimai rodo, kad ilgai patiriant skausmą, organizmas perprogramuoja reakcijas: skausmo signalai tampa jautresni, o nervų sistema greičiau įsijungia net esant mažoms apkrovoms. Tai vadinama centrine sensibilizacija.
Todėl net pašalinus priežastį, smegenys kartais išlieka budėjimo režimu, lyg saugodamos kūną nuo įtariamos grėsmės. Tokiu atveju skausmas tampa įpročiu – biologiniu modeliu, kurį reikia laužyti per fizinę terapiją, kvėpavimo praktiką, judesį ir psichologinį palaikymą. Štai kodėl vien tik vaistai ar trumpalaikis gydymas ne visada yra pakankamas sprendimas.
Kūno ir elgesio pokyčiai po gydymo
Dažnai skausmo sugrįžimo scenarijus susijęs su pasikeitusiu žmogaus elgesiu. Pagerėjus savijautai mes linkę grįžti į tuos pačius įpročius: per mažai judėti, netvarkingai sėdėti, per anksti imtis sunkių fizinių darbų arba vėl nekreipti dėmesio į kūno signalus. Tuo tarpu raumenys, sausgyslės ir sąnariai dar nebūna pasiruošę didesnei apkrovai, todėl pažeidžiamos tos pačios vietos.
Kitas svarbus veiksnys – stresas ir emocinė įtampa. Psichologiniai veiksniai tiesiogiai veikia kūno įsitempimą ir skausmo suvokimą. Jeigu žmogus po gydymo nevaldo streso, miego trūkumo ar emocinio pervargimo, skausmas dažnai sugrįžta į tokią fiziškai pažeidžiamą zoną, kokia jau buvo silpniausia.
Lėtinis skausmas retai grįžta „be priežasties“. Dažniau – todėl, kad kūnas ir protas siunčia signalą, jog grįžome į senus modelius, kuriems jis nebepajėgus. Galbūt užduotis nėra tik naikinti skausmą, bet išmokti išgirsti, ką jis nori pasakyti? Jei skausmą vertinsime ne kaip priešą, o kaip informaciją – jis gali tapti vedliu į geresnį savęs pažinimą ir ilgalaikės pusiausvyros paieškas.
