Daugiau nei prieš du dešimtmečius panaikintų kolūkių ir tarybinių ūkių palikimas – seni pesticidai ir kitos cheminės medžiagos – vis dar nuodija aplinką, nes pastatus paveldėję gyventojai neturi galimybių utilizuoti pavojingų medžiagų, o savivaldybė jų kratosi kaip velnias kryžiaus. Į tokią nepavydėtiną padėtį pateko Pikelių kaime gyvenanti Arūno ir Virginijos Jašinskų šeima.
Siūlė chemikalus naudoti patiems
Prieš 22 metus iš Raseinių į Eržvilko seniūnijos pakraštį po tėvelio mirties parsikėlusi V. Jašinskienė sename svirne rado krūvą popierinių maišų. Juose po 25 kg supakuota benzoinė rūgštis – siloso gamybai naudotas konservantas. Maišų daug, gal net koks šimtas, todėl A. Jašinskas mano, kad šeimos svirne sukrauta ne mažiau kaip 2,5–3 t cheminių medžiagų.
„Nacionalizuotame svirne Kartupių tarybinis ūkis buvo įrengęs sandėlį, visą laiką manėme, kad laikė tik grūdus, tačiau po tėtės mirties paaiškėjo, kad mūsų sodyboje buvo sandėliuojami ir chemikalai. Ne kartą apie juos priminėme buvusiam seniūnui Jonui Aleksiejui, tikėjomės, kad išveš – juk iš visų sandėlių savivaldybė rinko ir vežė utilizuoti pavojingas atliekas, tačiau taip ir nesulaukėme, kol mūsų eilė ateis. Buvęs seniūnas siūlė laukus patręšti“, – nemalonius bendravimo su valdininkais įspūdžius pasakojo Virginija.
Ant popierinių maišų su sovietiniu kokybės ženklu užrašyta, kad benzoinė rūgštis pagaminta 1986 metais, todėl jos galiojimo laikas seniai pasibaigęs. „Vasarą nuo sandėliuko nemaloniai dvokia – kenčiame ir vis dar laukiame, kol tomis medžiagomis pasirūpins specialistai“, – sakė sodybos šeimininkė.
Pradėjus Eržvilko seniūnu dirbti Gintarui Kaspučiui, V. Jašinskienė savivaldybei parašė prašymą išvežti iš jos sandėlio Kartupių tarybinio ūkio paliktus chemikalus. Netrukus sulaukė savivaldybės administracijos direktoriaus Petro Vainausko pasirašyto atsakymo. Jame teigiama, kad tokio kiekio medžiagų išvežimas ir utilizavimas kainuotų apie 10–15 tūkst. Lt.
„Jūsų prašymas bus svarstomas 2012 metų antrajame pusmetyje ir, radus galimybių pasinaudoti savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis, spręsime galimybę jas išvežti. Apie priimtą sprendimą informuosime papildomai“, – žadama P. Vainausko pasirašytame rašte.
Praėjo metai, baigėsi jau ir antri, o iš savivaldybės – nė garso. „Negi valdininkai mus visai pamiršo“, – stebisi užsitęsusia tyla Virginija, vis pasvajojanti apie senovinio svirno atnaujinimą.
„Mes nieko nežadėjome“
Savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas civilinei saugai Vidmantas Gliosas, rengęs raštą V. Jašinskienei, dabar traukiasi atatupstas.
„Mes jai nieko nežadėjome – matote, kas rašte parašyta: išvešime, jei bus galimybių. Aš pinigų neturiu. Nesakau, kad nepadėsime – tarsimės su administracijos direktoriumi, kai jis grįš iš kelionės į Vokietiją, net ir pažadėti nieko negaliu, nebent jūs pinigų duotumėte“, – šią savaitę išsisukinėjo V. Gliosas.
Savivaldybės administracijos Ūkio ir turto skyriaus vyriausiasis specialistas Povilas Kazėnas, atsakingas už ekologiją, kur kas kategoriškesnis: savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų naudoti chemikalams sutvarkyti nebus galima, nes savivaldybė tvarko tik bešeimininkius, pavojų keliančius pesticidus.
„Jei tie chemikalai sukrauti žmogaus svirne, tai jie turi savininką – tegul tas savininkas dabar juos ir tvarko. O tai ką, ar jie nori, kad dabar kas nors ateitų, paimtų ir dar ranką paspaustų?“, – stebėjosi P. Kazėnas.
Nuo Einošiaus pas Keipošių
Keisčiausia, kad lygiai taip pat mąsto ir Aplinkos ministerijos valdininkai.
Atliekų departamento Atliekų tvarkymo skyriaus vedėja Laura Zukė tvirtino, kad visos pas gyventojus esančios atliekos turi būti tvarkomos pagal savivaldybės patvirtintas atliekų tvarkymo taisykles.
„Kodėl atsiimdami turtą jie nepasižiūrėjo, kas tame pastate yra? Dabar už tuos chemikalus atsako gyventojai, jie turės juos sutvarkyti kaip pavojingas atliekas. Suprantu, kad kainos yra didelės. Bet gal galima būtų rasti kitokią išeitį? Savivaldybėse veikia didžiųjų atliekų surinkimo aikštelės, siūlyčiau ten pasiskambinti – jie nemokamai tvarko ir pavojingas atliekas“, – sakė Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja.
Tačiau išgirdęs klausimą, ar galiu rytoj atvežti maždaug 3 t senų chemikalų, Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro Jurbarko didžiųjų atliekų surinkimo aikštelės darbuotojas Vidmantas Bielkauskas neteko žado: „Ką jūs, galiu priimti ne daugiau nei 10 kg, jei žmogui atsitiko bėda. O tokio didelio kiekio neturiu kur dėti.“
Išgirdęs, kad norėtume atsikratyti benzoine rūgštimi, V. Bielkauskas tik atsiduso: „Su rūgštimi dar daugiau problemų.“ Jurbarko didžiųjų atliekų surinkimo aikštelės darbuotojas pasiūlė kreiptis į pavojingas atliekas tvarkančią UAB „Toksika“. Jos filialų yra Kaune, Šiauliuose, Alytuje.
Šios įmonės tvarkomų pavojingų atliekų sąraše yra nurodytos ir rūgštys. Telefonu atsiliepęs įmonės darbuotojas patvirtino, kad paslaugą teikia ir gyventojams, tačiau iškart įspėjo, kad 1 kg pavojingų atliekų sutvarkymo kaina be pridėtinės vertės mokesčio – 5,6 Lt.
„Brangu, net jei ir taikytume nuolaidą, vis tiek reikėtų sumokėti labai daug. Jei tos cheminės medžiagos liko iš senų laikų, kreipkitės į savivaldybę – ji turi tvarkyti pavojingas atliekas. Net nežinau, ką dar jums pasakyti“, – patarė UAB „Toksika“ darbuotojas.
Pinigų yra, nėra tik noro
Suskaičiavome, kad Pikelių kaimo gyventojos V. Jašinskienės klėtyje sukrautos benzoinės rūgšties utilizavimas bendrovėje „Toksika“ kainuotų per 20 tūkst. Lt. Akivaizdu, kad keturiolika karvių laikanti ūkininkė niekada nepajėgs utilizuoti Kartupių tarybinio ūkio palikimo, todėl anksčiau ar vėliau to teks imtis savivaldybei.
Nors valdininkai visu rimtumu tvirtina, kad pinigų tokiems poreikiams nėra, atrodo, kad jų niekas net nebando ieškoti. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos naudojimo rekomendacijose 2013 metams buvo leidžiama lėšas naudoti gyventojams priklausančių gaminių, turinčių neigiamą poveikį aplinkai darančių medžiagų, atliekoms tvarkyti. Tose pačiose rekomendacijose nurodoma, kad programos lėšas galima naudoti atliekų, kurių turėtojo neįmanoma nustatyti arba kuris neegzistuoja, tvarkymo priemonėms finansuoti.
Jurbarko rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo programoje, į kurią ir buvo nukreipęs žvilgsnį prieš dvejus metus V. Jašinskienei raštą atsiuntęs administracijos direktorius P. Vainauskas, 2012 metais liko per 160 tūkst. Lt, o 2013 metais – 80 tūkst. Lt. Taigi atrodo, kad valdininkams trūko ne pinigų, o noro padėti žmogui atsikratyti kieme sukrautomis pavojingomis atliekomis.
Benzoinė rūgštis, kuri daug kam atrodo nekaltas preparatas, kurio yra net spanguolėse, priskiriama pavojingų medžiagų kategorijai, todėl su ja reikia elgtis atsargiai. Jautriems žmonėms net mažas šios medžiagos kiekis gali sukelti alergiją, grasina vėžiu, astmos priepuoliais, hiperaktyvumu. Kažin, ar tokią „trąšą“ savo namų kieme norėtų laikyti kuris nors raštus rašinėjantis ir tuoj pat juos užmirštantis savivaldybės darbuotojas?
V. Jašinskienė – išsilavinęs, kultūringas žmogus, jos vietoje bet kuris kitas jau seniai būtų kolūkinę dovanėlę pavėžėjęs miškelin. Tada niekam nebūtų kilę abejonių, kad ūkio turtas – bešeimininkis.
Daiva BARTKIENĖ
