Komisarei inspektorei lengvų bylų niekada nebūna (5)

Mėgstamas darbas negali būti sunkus – tokia taisykle vadovaujasi Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja Raimunda Šuikienė, jau bene 18 metų tirianti rajone įvykdytus nusikaltimus. Nemalonias akimirkas, kurių pareigūnų darbe tiesiog neįmanoma išvengti, moteris stengiasi kuo greičiau pamiršti.

Pareigos „prilipo prie dūšios“

Raimunda su kolegomis ką tik minėjo savo profesinę šventę – Kriminalinės policijos dieną. Taip jau sudėliojo gyvenimas, kad operatyvinis kriminalistų darbas atiteko vyrams, o nusikaltimus tiria ir bylas į teismą siunčia beveik vien moterys. Gal dėl to, kad jos pareigingesnės, atidesnės, įžvalgesnės ir atkaklesnės – be viso to tyrėjo darbe neapsieisi. Raimunda sako, kad jos pasirinkimą galima būtų vadinti vaikystės svajonių išsipildymu. Augdama Kriūkuose retai pamatydavo uniformuotą milicininką, nebent įgaliotinis į kaimą užsukdavo, bet jai visuomet atrodė, kad pareigūnai yra išskirtinės, ypatingos asmenybės. Tapti tokia stipria, teisingumą saugančia asmenybe Raimundai atrodė beveik neįmanoma.

Tačiau likimas iškrėtė pokštą – baigusi Kauno ekonomikos technikumą, gavo paskyrimą į Jurbarko miliciją. Kadangi buhalterės vieta buvo užimta, pradėjo dirbti sekretore, o pirmai progai pasitaikius tapo kvotėja.

Raimunda neslepia – matė, koks sunkus ir atsakingas kvotėjos darbas, tačiau viliojo ir galimybė tapti pareigūne, ir kur kas didesnis nei sekretorės atlyginimas. O pradėjusi dirbti ir pati nepajuto, kaip kriminalistės pareigos jai „prilipo prie dūšios“. Augindama vaikus netgi ryžosi Kauno kolegijoje baigti teisės mokslus – rinkosi kur arčiau, o dabar gailisi, kad nevažiavo studijuoti į universitetą.

Moterys išsikovojo lengvatų

Raimunda – viena iš nedaugelio Jurbarko rajono policijos komisariate dirbančių moterų, turinčių komisaro inspektoriaus laipsnį. Tai aukštas R. Šuikienės darbo įvertinimas ir moteris juo didžiuojasi. Bet nesureikšmina. Sako, kad jei nebūtų padirbėjusi vyriausiąja tyrėja, aukštą komisaro inspektoriaus laipsnį būtų mačiusi kaip savo ausis. Bet gyvenimas viską sudėlioja į vietas ir kiekvienam atseikėja pagal nuopelnus.

Sunkiausia buvo tuomet, kai išeidama budėti ar vykdama vidur nakties į nusikaltimo vietą namuose turėdavo palikti vaikus. Laimė, vyras visada suprato, kad to neišvengsi – nors nėra pareigūnas, dirba komisariate.

Būdavo, kad budėti reikėdavo ir po savaitę, ir po keturias dienas. Dabar budi po 12 valandų – dieną ir naktį.

Moteris džiaugiasi, kad jaunoms pareigūnėms dabar lengviau – jei laukiasi ar turi mažą vaiką, atleidžiamos nuo budėjimų. Tokią teisę iškovojo profesinės sąjungos.

Be sukrėtimų pareigūno darbas neįsivaizduojamas

„Nemalonu, kai reikia eiti apžiūrėti smurtinių nusikaltimų vietų, dalyvauti atliekant skrodimą, matyti avarijose žuvusius žmones, bet tokia mūsų kasdienybė, niekur nuo to nepabėgsi ir nepaprašysi, kad kitas už tave tai padarytų“, – tikina Raimunda.

Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja pripažįsta, kad matydama kitų nelaimes dažnai pagalvoja apie savo vaikus, savo šeimą, o grįžusi po tokių įvykių vidurnaktį namo nejaukiai jaučiasi net laiptinėje. Tačiau praeina diena kita ir kasdienybės rūpesčiai ištrina iš minčių kraują stingdančius vaizdus, o gyvenimas vėl teka įprasta vaga.

Lengvų bylų nebūna

Raimunda tikina, kad jos darbas nėra sunkus, tik reikalauja didžiausios kantrybės ir susikaupimo. Moteris nedejuoja ir dėl didelio krūvio. Nors nusikaltimų padaroma daug, Jurbarke juos tiria keliolika kriminalistų, todėl šiuo metu ant Raimundos ir jos kolegių darbo stalų bylų nėra labai daug. Bet vasarą, atostogaujant kolegoms, bylų skaičius išauga dvigubai ir tyrėjai tenka suktis kur kas didesniu greičiu.

Nors labai sunkius nusikaltimus galėtų perduoti tirti vyriausiesiems tyrėjams, Raimunda nesibaimina bylą nuo pradžios iki galo – tada viską apie ją žino ir už kiekvieną sprendimą gali pati atsakyti.

 „Mūsų darbo kokybę tikrina teismas. Jei teisėjas grąžina bylą papildyti, vadinasi, kažką pražiūrėjai, apie kažką nepagalvojai. Blogiausia, kai įtariamuoju laikomas žmogus teisme išteisinamas. Man taip dar nėra buvę, tačiau suklysti gali kiekvienas“, – pripažįsta moteris.

Priėmusi sprendimą laikinai sulaikyti įtariamąjį, Raimunda visada abejoja ir ilgai tarsi dėlionę mintyse rikiuoja faktus, patvirtinančius, jog žmogus galėjo padaryti nusikaltimą. Raimunda sako visada laukianti teismo sprendimo. Smagiausia, kai žmonės susitaiko ir patenkintos būna abi pusės. Tačiau dažniausiai ir nukentėjusieji, ir nusikaltėliai į tyrėją žiūri šnairai: vieni norėtų, kad bausmė būtų griežtesnė, kiti visada būna įsitikinę, kad ji per didelė.

Valstybė nukentėjusiųjų negina

Komisarė inspektorė R. Šuikienė įsitikinusi, kad žmonėms sunkiausia suprasti, jog valstybė nukentėjusiųjų negina. Priešingai nei padariusieji nusikaltimą, jie turi gintis patys – samdyti advokatą arba savivaldybės prašyti nemokamos teisinės pagalbos.

„Nelengva tai pasakyti nelaimės prislėgtiems artimiesiems, bet taip jau yra – įtariamieji visada turi daugiau teisių nei nukentėjusieji“, – pripažįsta pareigūnė.

Būtent dėl to net ir mažiausios byloje likusios abejonės padeda įtariamiesiems išsisukti nuo bausmės. Raimunda gerai atsimena pirmąjį tirtą nusikaltimą – prie karjero gyvenanti močiutė vieną rytą nerado keliolikos savo vištų. Pareigūnai prie įtariamųjų namų aptiko ir kraujo, ir plunksnų, tačiau įtariamieji aiškino, kad patys laikė vištų ir kaip tik tą rytą sumanė jas iškepti.

Dėl tokio bejėgiškumo nukentėjusieji dažniausiai kaltina pareigūnus – greičiausiai yra įsitikinę, kad neteisingai taiko įstatymus arba turi įtariamajam simpatijų.

„Nekeista, kad žmonės mums išsako visas savo nuoskaudas ir neviltį – juk tyrėjai daugiausia bendrauja su nukentėjusiaisiais ir būtent nuo tyrėjų priklauso, kaip pakryps kaltinimai. Tačiau eiti prieš įstatymą mes negalime“, – tikina komisarė inspektorė.

Per daugelį darbo metų Raimunda matė ir šilto, ir šalto. Žmonių įsitikinimo kartais niekas negali pakeisti. Neseniai jaunai kolegei padėjo priimti pirmąjį pareiškimą. Iš kaimo atvykusi moteriškė tikino, kad netoliese gyvenantis jos giminaitis pavogė brangią traktoriaus detalę. Kaip didžiausią įrodymą pareiškėja pateikė pamąstymą, kad giminaitis turi pinigų girtuokliauti.

„Aiškini žmogui, bet akivaizdžiai matai, kad tavimi netiki. O mes nei spėjimais, nei sapnais, nei nuojautomis negalime pasiremti – reikia tikrų įkalčių, be jų teismas nepripažins kaltu“, – sunkiai atsidūsta moteris.

Raimunda apmaudžiai pripažįsta, kad anksčiau žmonės labai padėdavo pareigūnams išaiškinti nusikaltimus. Dabar ne tik nenori liudyti – net nukentėjusiuosius sunku prisikviesti į policijos komisariatą. Pasitikėjimas teisingumu sumenko – tai labai apsunkina pareigūnų darbą.

Geresnio darbo neieškotų

Raimunda dėkoja Dievui, kad Jurbarke daug ramiau nei didžiuosiuose miestuose – merginos neišmėto gabalais nužudytų savo draugių, žudikai miške neslepia nupjautų lavonų galvų, neniekina kapų. Nors pareigūno darbe nemalonių akimirkų labai daug, prie tokių dalykų priprasti neįmanoma.

Tačiau kad ir kaip kartais būna nelengva, R. Šuikienė savo darbo į nieką kitą nekeistų.

„Tai pirmas ir vienintelis mano darbas. Gal kad nieko kito nesu dirbusi, tai ir nežinau, kas galėtų būti geriau. Visada sakau, kad reikia vertinti tai, ką turi: dirbame šiltai, po stogu, atlyginimas ne minimalus ir mokamas visada laiku. Nėra taip blogai, kaip kartais stengiamasi parodyti. Duok, Dieve, kad visada taip būtų“, – sako Raimunda.

Už nepriekaištingą tarnybą komisarė inspektorė R. Šuikienė ne kartą buvo apdovanota. Jos darbo kabineto sieną puošia vidaus reikalų ministro Gintaro Furmanavičiaus ir Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro Kęstučio Gaubio padėkos, 2008 m. Raimunda pripažinta geriausia Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūne. Uniforminio švarko atlape įsegtos juostelės liudija, kad Raimunda apdovanota atminimo ženklu „Tėvynės labui“, trečiojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ ir trečiojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“.

„Smagu, kai pastebi ir įvertina – tai pakelia nuotaiką ir suteikia jėgų sunkiomis minutėmis“, – tikina Raimunda, skirtingai nei daugelis nelaukianti pareigūno pensijos.

Darbas jai teikia didelį džiaugsmą, todėl moteris nė už ką nežada jo atsisakyti.

Daiva BARTKIENĖ