Kovo 26-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras jau penkioliktą kartą pakvietė į iškilmingą nominacijų vakarą „Vanduo“. Šio teatro žmonių iniciatyva gimęs renginys tapo ne tik simboliniu kūrybinių metų apibendrinimu, bet ir šviesia bendruomenės švente, jungiančia aktorius bei jų ištikimiausius žiūrovus.
Kodėl „Vanduo“?
Šių metų šventė buvo dedikuota rajone paskelbtiems Nemuno metams bei režisieriaus Konstantino Glinskio 140-osioms gimimo metinėms. Pasak teatro vadovės Danutės Samienės, šios temos susiveja į vientisą giją: K. Glinskis gyveno Jurbarke, apsuptame trijų upių, tad ir vakaro nominacijų pavadinimas tiesiogiai siejasi su vandens stichija.
Šio vakaro idėja užgimė prieš penkiolika metų, ieškant jautraus būdo pagerbti savo teatro kūrėjus. Tai buvo seserų Aušros ir Giedrės Vasiljevaičių iniciatyva. Režisierė D. Samienė prisimena, kad tinkamo pavadinimo paieškos užtruko kur kas ilgiau nei paties renginio formato kūrimas. Atsakymas galiausiai buvo rastas paprastame, bet giliame palyginime.
„Pavasaris, teatro diena, vanduo – tai gyvybė. Mes prausiamės, vanduo mus atgaivina, lygiai taip pat ir teatras yra tas tyras, jėgų suteikiantis šaltinis“, – priežastis vardijo režisierė.
Pirmieji renginiai buvo itin kuklūs – jie vyko mažojoje kultūros centro salėje, savame rate, o apdovanojimus pelnydavo vos keli žmonės. Tačiau šventė augo kartu su pačiu teatru: keitėsi erdvės, daugėjo dalyvių, plėtėsi auditorija. D. Samienė pabrėžia, kad nors nominacijos skiriamos šio teatro žmonėms, pats renginys visada buvo atviras plačiajai visuomenei, niekada netapo vien uždaru teatro bendruomenės pasisėdėjimu.
Bėgant metams „Vanduo“ keitė ir savo formą – jame pasirodydavo profesionalūs atlikėjai, chorai, o iškilmės vykdavo vis kitose vietose: didžiojoje kultūros centro salėje, bibliotekoje ar muziejuje. Beje, pastaroji erdvė šiemet pasirinkta neatsitiktinai – ji tiesiogiai siejasi su režisieriaus K. Glinskio gyvenamąja aplinka.
Pasak režisierės, per penkiolika metų išliko tik kelios tradicinės nominacijos, pavyzdžiui, už geriausią pagrindinį ar epizodinį vaidmenį. Visos kitos gimsta iš kasdienybės, mat kandidatai stebimi ištisus metus. „Važiuoji į gastroles ir staiga pastebi mažą, bet svarbią detalę, kurią aktorius sukūrė, o anksčiau ji likdavo nepastebėta. Pasižymi tai, vėliau slapta vieni nuo kitų pasitariame ir taip gimsta naujos nominacijos“, – pasakojo D. Samienė.
K. Glinskis ir lietuviškas teatras
Režisieriaus Konstantino Glinskio asmenybė ir jo kelias į didžiąją sceną tapo pagrindine šio vakaro ašimi. Jo biografija puikiai atspindi sudėtingą tapatybės paiešką: tėvas kalbėjo rusiškai, o mama mokė lietuvių ir vokiečių kalbų.
Lemiamas lūžis įvyko Sankt Peterburge. „Susitikęs su tenykščiais lietuviais, jis suprato esąs lietuvis. Nuo tos akimirkos prasidėjo sąmoningas ryšio su gimtąja kalba stiprinimas. K. Glinskis ją išmoko taip puikiai, kad vėliau vaidino pačia taisyklingiausia lietuvių kalba“, – pasakojo režisierė.
Kelias iki teatro nebuvo klotas rožėmis: prieš tapdamas kūrėju, jis dirbo ginklų fabrike, nevengė sunkių fizinių darbų, kol galiausiai „prasikūrė“. Vėliau jis tapo vienu iš profesionalaus lietuvių teatro pamatų kūrėjų. Jo veikla glaudžiai persipynusi su Jurbarku, kur tuo metu virė neįtikėtinai intensyvus kultūrinis gyvenimas – per pusmetį čia būdavo parodoma net iki 52 spektaklių.
K. Glinskio požiūris į teatrą buvo reiklus. Nors provincijos mėgėjų teatrą jis vertino kritiškai, tačiau jame matė ir didelę stiprybę – gyvą dainą ir nuoširdumą. Muzikalumas jam buvo kertinis elementas, ir ši tradicija, anot D. Samienės, teatre puoselėjama iki šiol.
Ypač jautriai buvo pristatyta ir asmeninė K. Glinskio istorija – santuoka su armėne Ripsime Kardžijan. Ištrauką iš laiško žmonai, kuriame atsispindi kūrybiniai išgyvenimai ir ypatingas ryšys su Jurbarku ir kurį režisierius matė kaip itin muzikalų ir gyvą miestą, perskaitė ją įkūnijusi teatro aktorė Gitana Jagminaitė.
Gyva istorija scenoje
Šių metų „Vandens“ šventėje režisieriaus biografija atgijo ne tik pasakojimais, bet ir gyvais paveikslais. Į sceną vienas po kito žengė ryškiausi K. Glinskio gyvenimo herojai: garbinga misija paskelbti nugalėtojus buvo patikėta knygnešiui Laurynui, senelei Marceliutei ir ponui Sinickui. Tarp jų pasirodė ir pati režisieriaus žmona Ripsimė Kardžijan, suteikusi vakarui jaukaus asmeniškumo.
Tradiciniai apdovanojimai – stilizuotos stiklinės vandens su pavasariškais narcizais – nukeliavo į teatro aktorių rankas.
Už meistrišką Karusės vaidmenį spektaklyje „Gudri našlė“ geriausia epizodinio vaidmens atlikėja pripažinta Indrė Kateivė, o geriausiu vyriško epizodinio vaidmens kūrėju tapo Juozas Karvauskas, įkūnijęs karininką dramoje „Kenotafas. Paminklas Mokytojai“. Pagrindinių vaidmenų kategorijose triumfavo Rūta Lukšienė, poezijos spektaklyje „Dairosi Dievas nuo kalno“ sukūrusi įsimintiną Antikvarės paveikslą, bei Kęstutis Matuzas, įvertintas už Miliausko vaidmenį „Gudrioje našlėje“.
Neliko nepastebėta jaunoji teatro karta: nominacija „Teatro jaunystė“ įteikta Inesai Kazikaitienei už Mergaitės vaidmenį, o „Metų debiuto“ titulu džiaugėsi Vytautas Kursevičius, sužibėjęs Mimo amplua. Muzikinę spektaklių atmosferą kūrusi Rūta Šličkutė pelnė apdovanojimą už „Geriausią garso ir muzikos tandemą“, o Inesa Kazikaitienė įvertinta „Už nuolatinį buvimą kartu“ – aktyvų kūrybinį ir visuomeninį indėlį.
Netrūko ir šmaikščių bei prasmingų nominacijų: Saulius Ambrazaitis pripažintas „Metų gastronomijos ir žodžio meistru“ už sumanumą tiek prie vaišių stalo, tiek bendraujant su svečiais, o Laura Matulienė įvertinta kaip „Metų projekto koordinatorė“ už sėkmingą iniciatyvą „Senjorai ir jaunystė“.
Nominacijos „Laisvės ir atsakomybės balanso meistras“ laimėtoja paskelbta nuotoliniu būdu. Iš Estijos atskriejusiame vaizdo įraše Viljandi teatro režisierė Reet Raudsepp dėkojo už gražią draugystę, o atsiimti apdovanojimo į sceną pakvietė Jurbarko kultūros centro direktorės pavaduotoją Rositą Maksimovienę.
Padėka skambėjo ir tiems, kurie dažnai lieka šešėlyje: Habilas Azimovas tituluotas „Nematomu scenos herojumi“ už nepriekaištingą techninį spektaklių parengimą, o Virginija Šmatova pagerbta kaip „Metų kūrybos ir paramos ambasadorė“ – už jos talentą, stiliaus pojūtį bei nuoširdžią finansinę paramą teatro veiklai.
Kasmet įteikiamas ir Liudo Kazlausko sukurtas ženklas „Teatro bičiulis“. Šiemet šie garbingi ženklai skirti Gerūtai Griniūtei – už nuoširdų bendradarbiavimą renginiuose, bei „Olgaeck“ teatro režisierei Nelly Eichhorn – už tarptautinę kūrybinę partnerystę.
Sveikinimus ir apdovanojimus lydėjo įspūdingi muzikiniai kūriniai, kuriuos dovanojo Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro studijų programos studenčių ansamblis, vadovaujamas iš Jurbarko kilusio choro vadovo ir dirigento doc. Povilo Butkaus, ir solistės bei Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos solinio dainavimo klasės mokiniai Giedrius Karčiauskas, Agnė Žemelytė ir Fausta Molevaitė. Solistams akomponavo jų mokytoja Rūta Šličkutė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
