Carinės valdžios įvesti politinio ir visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje bei Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė tinkamo momento sukilti ir atkurti prarastą valstybę.
Vieni pirmųjų susiorganizavo Raseinių bajorai – 1831 m. kovo 25 d. jie užėmė Raseinius. Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas išplito Kauno apskrityje, Utenos apylinkėse, Telšių ir Šiaulių apskrityse.
Vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje tapo generolas Antanas Gelgaudas, kurio tėvonija buvo Panemunės pilyje.
1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpame susirėmime nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.
Balandį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Jie rinko apskričių valdžią, formavo kariuomenės pulkus. 1831 m. balandį sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tačiau caro atsiųstas pastiprinimas atkovojo dalį teritorijų, ir prasidėjo partizaninis karas.
Sukilėliams į pagalbą atvyko daliniai iš Lenkijos karalystės. Buvo mėginama organizuoti gausius būrius Žemaitijoje, apginkluojant juos iš užsienio siųstais ginklais, tačiau šis planas nepavyko.
Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių 1831 m. birželio 19 d. sukilėliai atsitraukė, o organizuotas pasipriešinimas iš esmės baigėsi. Siekdama ištrinti net Lietuvos vardą, carinė valdžia buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ėmė vadinti Vakarų gubernijomis. Tačiau tai tik dar labiau stiprino vietos gyventojų priešiškumą okupacinei valdžiai.
Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu išsiskyrė lietuviškoji Žana d’Ark – grafaitė Emilija Pliaterytė.
Išsilavinusi grafaitė sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius ir vadovavo kelių šimtų karių būriui. Ji pati kovėsi pirmose gretose. Garsas apie jos drąsą sklido po visą Lietuvą. Emilija Pliaterytė buvo paskirta sukilėlių pulko kapitone. Susirgusi mirė ir buvo palaidota svetimu vardu Kapčiamiestyje. Jos kapą žymi paminklas su žodžiais:
„Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę – Tėvynei.“
Antanas Gelgaudas – pamirštas sukilimo generolas, žuvęs prie sienos
Antanas Gelgaudas (1792 m. balandžio 27 d., Panemunės pilis – 1831 m. liepos 13 d., Šnaukštai) – viena ryškiausių, tačiau šiandien mažiau prisimenamų 1831 metų sukilimo figūrų Lietuvoje. Brigados generolas, kilęs iš didikų giminės, jis tapo vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu ir bandė perimti Vilnių iš Rusijos imperijos rankų.
Kilminga kilmė ir Napoleono laikų patirtis
Gelgaudas gimė garsioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimoje. Jo gyvenimo kryptį nulėmė karo tarnyba.
Jaunystėje jis palaikė Napoleoną I – 1812 m. karo metu savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką ir už nuopelnus buvo apdovanotas pulkininko laipsniu. Vėliau tarnavo Lenkijos kunigaikštystės kariuomenėje, o nuo 1818 m. jau buvo brigados generolas ir vadovavo brigadai Kongreso karalystėje.
Sukilimo pradžia ir pergalė prie Raigardo
1830 m. Lenkijoje prasidėjus sukilimui prieš Rusijos imperiją, Gelgaudas stojo į kovą.
Vienas ryškiausių jo karinių laimėjimų – 1831 m. gegužės 29 d. mūšis prie Raigardo. Čia jo vadovaujama apie 12 tūkst. karių armija įveikė beveik perpus mažesnes Rusijos pajėgas. Ši pergalė atvėrė kelią žygiui į Lietuvą.
Bandymas išlaisvinti Vilnių
4
1831 m. birželį Gelgaudas tapo vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Prie savo štabo jis sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje ir siekė atkurti sukilėlių valdžią apskrityse.
Vis dėlto lemtingas sprendimas buvo pavėluotas – tik birželio 11 d. jis įsakė pradėti žygį į Vilnių. Tikėtasi, kad Rusijos kariuomenė pasitrauks be kovos, tačiau tai neįvyko.
Birželio 19 d. Panerių kautynėse sukilėliai patyrė skaudų pralaimėjimą.
Žuvo apie 600 sukilėlių ir 364 Rusijos kariai. Šis mūšis tapo lūžio tašku – Vilniaus išlaisvinti nepavyko.
Nesėkmės ir paskutiniai bandymai
Po nesėkmės prie Vilniaus Gelgaudas bandė reorganizuoti pajėgas:
- stiprino gynybą tarp Neries ir Šventosios,
- Žemaitijoje organizavo naujus pulkus,
- siekė išlaikyti sukilimo gyvybingumą.
Tačiau liepos 8 d. bandymas išvaduoti Šiaulius taip pat baigėsi nesėkme – sukilėlius sumušė Rusijos rezervinės pajėgos.
Tragiška pabaiga prie Prūsijos sienos
4
Atsitraukdamas nuo Rusijos kariuomenės, Gelgaudas nusprendė trauktis į Prūsiją. Kariuomenę jis suskirstė į tris dalis, tikėdamasis išgelbėti bent dalį pajėgų.
Tačiau 1831 m. liepos 13 d., pereinant sieną, kilo sumaištis. Jos metu generolas buvo nušautas – manoma, savo paties sukilėlių kapitono.
Po jo mirties Rusijos valdžia nusavino Gelgaudų šeimos Panemunės pilį – simbolinį jo giminės centrą.
Istorinė reikšmė
Antanas Gelgaudas laikomas vienu svarbiausių 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų. Nors jo strateginiai sprendimai – ypač delsimas žygiuoti į Vilnių – vertinami prieštaringai, jo pastangos organizuoti sukilimą ir vienyti pajėgas buvo reikšmingos.
Jo gyvenimas atspindi visą to laikmečio dramą:
kilmingas karininkas, Napoleono sąjungininkas, sukilimo vadas ir tragiškai žuvęs žmogus, siekęs Lietuvos ir Lenkijos laisvės.
